„Danspin“: kiekvienam darbuotojui ištiesta ranka

„Anksčiau dažnai keičiau darbus. Ateidama čia irgi galvojau pabūti metus, pusantrų, ne daugiau. Bet va, esu jau septinti metai“, – sako vienoje didžiausių Raseinių rajono įmonių „Danspin“ dirbanti Virginija Račienė. Čia ji gali mokytis naujų dalykų, išbandyti save skirtinguose gamybos padaliniuose. Tokius privalumus vardija ir kiti „Danspin“ senbuviai, galimybę tobulėti profesiškai vertinantys ne mažiau nei gerą atlyginimą ir malonią darbo aplinką. Anot „Danspin“ vadovo Rosvaldo Kunicko, įmonės prioritetas – tapti patraukliu darbdaviu net tiems, kurie neturi jokios darbo patirties šioje srityje.

[1]

Jūratė KIELĖ
jurate.alioraseiniai@gmail.com

DARBAS TURI BŪTI ĮDOMUS
Nuo paprasto karšėjo – iki procesų koordinatoriaus pareigų. Tokį kelią nuėjo prieš ketverius metus „Danspine“ įsidarbinęs Egidijus Vaičaitis. Dabartinė jo veikla – įvairiapusė, apimanti daugelį gamybos etapų, kuriuos prieš tai reikėjo įsisavinti.
„Įmonėje esame skatinami iš¬mokti aptarnauti keletą įrenginių, nuo to priklauso algos dydis. Bet ne tik pinigai mane motyvavo. Darbas prie karštuvo buvo gana monotoniškas – tiesiog gauni žaliavą, verti mišinį į svarstykles ir jį karši. O man buvo įdomu, kaip vilna apdorojama ankstesniuose etapuose, kaip ji kedenama, alyvuojama. Tad galiausiai patekau į paruošimą, kur viską išmokęs sulaukiau klausimo, ar nenorėčiau padirbėti procesų koordinatoriumi. Daug negalvodamas atsakiau teigiamai“, – pasakoja vyras.

„Danspine“ šiuo metu veikia 18 paruošimo ir karšimo linijų, netrukus bus įrengta dar viena. Egidijus juokauja, kad net jei darbe liktų pats vienas, gamyba nesustotų – juk moka beveik visas procedūras. Dar norėtų pasigilinti į žaliavų specifiką, pasimokyti jų surinkimo.
„Pas mus gaminami verpalai su jako, arklio, ožio plaukais – įdomybių įdomybės. Džiaugiuosi, kad galiu domėtis tokiais specifiniais dalykais, plėsti akiratį būtent šioje įmonėje. Dažnai žmonės skundžiasi, kad darbas neįdomus. Nesuprantu, kaip galima skirti laiką darbui, kuris neįdomus. Tada reikia jį keisti. Man svarbiausia, kad nebūtų rutinos, o procesų koordinatoriaus darbas su ja niekaip nesusijęs“, – tikina jis.
31-erių Egidijus pradėjęs dirbti „Danspine“ neturėjo jokio supratimo apie vilnonių verpalų gamybą. Tačiau tai netapo problema, nes įmonėje sudarytos galimybės įgyti profesijai reikalingų žinių ir įgūdžių neatsitraukiant nuo gamybos.

MOTYVAVO LANKSTUS GRAFIKAS
Emilija Dabašinskienė yra įvaldžiusi visas siūlų gamybos užbaigimo operacijas – nuo verpimo iki siuntos paruošimo užsakovui. Tokių darbuotojų „Danspine“ – vienetai, tačiau daugelis moka dirbti bent su keliais įrenginiais.
„Kuo daugiau įrenginių darbuotojas aptarnauja, tuo aukštesnė jo kvalifikacija. „Danspine“ dirbu 15 metų ir dabar jau aptarnauju visus įrenginius. Man įdomu viskas, kas susiję su gamyba, rūpi išsiaiškinti kiekvieną smulkmeną. Pradėjau nuo paprasčiausių operacijų, pamažu mokiausi vis sudėtingesnių. Dabartinė kvalifikacija man leidžia apmokyti naujokus – paruošiu, prižiūriu, kaip jos atliekamos“, – apie savo darbo specifiką pasakoja E. Dabašinskienė.
Dirbant su naujokais tenka pastudijuoti įvairias instrukcijas, aprašus, bet daugiausia dėmesio skiriama praktiniam mokymui. Emilijos uždavinys – išmokyti darbuotojus naujų operacijų, kad jie galėtų siekti aukštesnės kvalifikacijos. Ši profesinio tobulėjimo forma „Danspine“ labai skatinama.
„Mokau ir naujai į įmonę atėjusius žmones. Vieni jau po dviejų savaičių įsivažiuoja, kiti po mėnesio. Būna ir tokių, kurie vos pabandę nusprendžia, kad tai ne jiems. Man pačiai atsitiko priešingai – nuo pirmų dienų pasijutau savoje vietoje. Patinka pats darbas, atmosfera kolektyve ir atlyginimas neblogas“, – vardija E. Dabašinskienė.
Jai svarbu ir tai, kad „Danspine“ atsižvelgiama į darbuotojų šeimos poreikius, vaikus auginančioms moterims siūlomas lankstus darbo grafikas. Pati Emilija, anksčiau dirbusi kitoje vilnos karšimo įmonėje, būtent dėl patogesnio darbo laiko perėjo į „Danspiną“. Moteris dešimt metų, kol jos sūnelis buvo mažas, pageidavo dirbti naktinėje pamainoje. Darbdaviai prie jos noro prisitaikė be problemų.

STOVĖTI VIETOJE NEĮDOMU
38 metų V. Račienė vis dar prisimena pirmąsias savo dienas „Danspine“. Susipažinusi su kolektyvu, išsikalbėjusi su moterimis, ji sau tyliai pagalvojo: kaip žmonės taip ilgai išbūna vienoje vietoje?
[2]
„Anksčiau dažnai keičiau darbus. Ateidama čia irgi galvojau pabūti metus, pusantrų, ne daugiau. Bet va, esu jau septinti metai“, – juokiasi įmonės senbuve save laikanti moteris.
Pirmosiomis savaitėmis, atsimena, į viską dairėsi didelėmis akimis – viskas buvo nauja, nežinoma, pastatai – dideli ir klaidūs. Bet draugiškas kolektyvas padėjo greitai apsiprasti, o darbas tarsi pats įtraukė. Virginijai viskas buvo įdomu, rūpėjo susipažinti su kiekvienu gamybos etapu. Dabar ji dirba laboratorijoje, yra atsakinga už verpalų stiprumo, trūkio matavimus, taip pat jų kokybę.
„Norint dirbti laboratorijoje, reikia ne vienus metus praleisti gamyboje, teko įvaldyti net karšėjo profesiją, kuri laikoma išskirtinai vyriška. Man tikrai patiko, ypač tai, kad prie karštuvo turi suktis greitai, kiekvieną akimirką daug veiksmo. Toks jau mano būdas. Bet kai man pasiūlė pereiti į laboratoriją, iškart sutikau. Rūpėjo išmokti dar ką nors naujo“, – pasakoja V. Račienė.
Ji ir dabar nežada sustoti vietoje. Darbas laboratorijoje nėra monotoniškas, čia nuolat tenka spręsti netipiškus uždavinius pritaikant savo patirtį ir žinias, bet Virginijai rūpi save išbandyti ir kitur.
„Neseniai susimąsčiau, kas gi mane pririšo šioje įmonėje. Turbūt tai, kad nestoviu vietoje, domiuosi įvairiais dalykais. Darbuotojo noras tobulėti, mokytis čia visada palaikomas. Nebuvo net minties ieškoti kito darbo“, – tikina moteris.

[3]

Visi esame ta pati komanda

ROSVALDAS KUNICKAS,
UAB „Danspin“ direktorius

Šiandien su darbuotojų trūkumu susiduria daugelis įmonių, tad „Danspino“ situacija nėra išskirtinė. Mūsų įmonėje jau daug metų dirbama ta linkme, kad kiekvienas darbuotojas jaustųsi svarbus, reikalingas, turėtų tvirtą socialinį užnugarį. Nuolat investuojame į darbuotojų gerovę. Organizuojame renginius darbuotojams ir jų vaikams, nepamirštame dovanėlių įvairių švenčių progomis, įmonės valgykloje kompensuojame pietus ir kavą, visus įmonės darbuotojus draudžiame nuo nelaimingų įvykių, padedame finansiškai įvykus nelaimei šeimoje. Kuriame draugišką mikroklimatą, paremtą komandine dvasia.
[4]
Tačiau situacija su darbuotojų pritraukimu iš tiesų yra sudėtinga. Jauni žmonės dabar daug dažniau migruoja (ne tik į užsienį, bet ir Lietuvos teritorijoje), yra dažniau linkę keisti nepatikusį darbą, ieškoti savo pašaukimo. Vyriausybė taip pat ne visada priima racionalius ir darbdaviui palankius sprendimus. Pavyzdžiui, darbo paieškos išmoka pasinaudojo nemaža dalis darbo ieškančių asmenų, tačiau šie pinigai tikslo taip ir nepasiekė, dažnu atveju jie buvo išleisti visai kitiems poreikiams. Todėl džiaugiuosi, kad tokia išmoka jau nebeskiriama.
Esame pasirengę bendradarbiauti ir su baigusiais techninės pakraipos studijas studentais, juos priimame į gamybą be jokios patirties, patys apmokome. Tas pats yra ir su kitais gamybos darbuotojais – naujai atėjusiems visada skiriame „mokytojus“ (patyrusius mūsų darbuotojus), todėl nereikalaujame, kad atėjęs darbintis žmogus turėtų patirties tekstilės srityje. Esame suinteresuoti suteikti naujiems darbuotojams ir žinių, ir nuolatinę darbo vietą, ir gerą atlyginimą, ir malonią darbo aplinką.