„Dpoezijos šaltinis“ – lemtinga kūrybinių idėjų kalvė

Penktadienį ir šeštadienį, liepos 19–20 dienomis, Raseinių r. Daugodų kaime šurmuliavo jubiliejinis, jau dešimtasis, dainuojamosios poezijos festivalis – „Dpoezijos šaltinis“. Čia rinkosi festivalio senbuviai ir naujokai. Su nekantrumu poezijos, dainos ir žodžio šventės laukė žiūrovai.

Dangus nusileidžia į širdį
Daugoduose, erdvioje Redos ir Rosvaldo Kunickų sodyboje, jau dešimtmetį durys plačiai atsiveria kūrėjams, menininkams, bardams. Svečius pasitinka festivalio rengėjai Arminas ir Alma Elijošiai. Ramybe ir susikaupimu bei begaline meile savo kraštui, poetiniam žodžiui bardų dainomis suskamba Daugodai. Apdainuojamos gegužės naktys, vyšnių žydėjimas, gyvenimo šioj žemėj laikinumas, amžinybės siekis. Jubiliejiniame festivalyje renginio senbuviai priminė apie išėjusius nemirtingą savo sielą įamžinusius eilėse poetus, muzikantus. „Kai poetas išeina į Dangų, dangus nusileidžia į širdį“, – apie nepamirštamą poeto būtį bardų dainose suskambo a. a. Dalios Teišerskytės žodžiai. Tradiciškai ir nepakeičiamai žemaičių kalba skambėjo Andriaus Jokubausko dainos, su ryškiu amerikietišku akcentu muzikavo Jonas Dainius Beržanskis, o tėvynės meilė reiškėsi jo dainose. Per muzikos erdves nešiojo festivalio senbuvių lyriškos dainos, senas geras dainas priminė Vytauto Babravičiaus ir Aldonos Stankutės duetas. Jubiliejiniame renginyje gražiausias savo dainas atliko patyrę bardai Jonas Baltokas ir „Jie du“, gitaros stygas virpino Saulius Lapėnas, atmosferą kaitino Julija Ritčik kartu su Justu ir Rimantu Jasenkomis. Daug geros muzikos, prasmingų tekstų, gražių žmonių. Visus išvardinti būtų sunku, tačiau kiekvienas atvykusysis unikalus ir labai reikalingas.
Teksto ir muzikos galia
Labai laukiamas buvo ir jaunimas, jo energija, kitoks požiūris į muziką, eiles reiškėsi su jaunatviška galia, gyvenimo šviesa ir energija. Ansamblis „EternaFolks“ naujame kontekste atgaivino lietuvių liaudies melodijų skambesį, ekspresyviai išreiškė save grupė „Šilo tiltas“, žiūrovų dėmesio sulaukė „Poezijos medžiotojai“ ir grupė „Vitražai“. Bene daugiausia publikos aplodismentų ir susižavėjimo šūksnių sulaukė grupė „D.I.K.V.A.Š.“ Publiką jie kaitino išprotėjusiais tekstais, savo energija ir nepaprasta būgnininkės bei vokalistės Martynos Gedvilaitės charizma. Jų dainose gausu bepročių ir balandžių, kniaukia juoda katė, bet svarbiausia, kad tikima teksto ir muzikos galia.

Priartėti prie nepasiekiamo
Poezija, menas, kūryba suteikia estetinį malonumą ir džiaugsmą per grožio patyrimą, bendrystę, naujų kūrybinių idėjų generavimą, tačiau tobulybė yra nepasiekiama, tad eilės, dainos, skoniai, kvapai, mados suvokimas tik priartina mus prie absoliuto, kuris iš pirmo žvilgsnio yra taip arti kiekvieno kuriančio žmogaus sielos, o kartu ir nepasiekiamas lyg „Raseinių Magdės pasturgalis“. Šį posakį paminėjau neatsitiktinai, mat dešimtajame „Dpoezijos šaltinyje“ bendromis pastangomis buvo bandoma prikelti, prisiminti ir aktualizuoti lengendinį personažą – Raseinių Magdę.

Pas Magdę dažniau nei į atlaidus
Po renginį vaikščiojo ypatingai ryškiai pasipuošusios damos, jos atstovavo „Raseinių Magdės“ klubui, o šios fatališkos moters, prancūzaitės Magdalenos istoriją tarp realybės ir legendos visiems susirinkusiesiems pasakojo Raseinių krašto gidas Arnas Zmitra. Anot renginio šeimininko A. Elijošiaus, A. Zmitra yra ištyrinėjęs Raseinių Magdę skersai ir išilgai. Gidas akcentavo, kad žmonių galvose Raseinių Magdė formavosi labai skirtinga. Vieniems ji lietuvaitė su tautiniu kostiumu, kitiems – nepaprasta puošeiva, gražuolė. A. Zmitra kalbėjo, kad XVIII a. Raseiniuose gyveno prancūzaitė Magdalena, kurios papuošalai ir apdarai traukė aplinkinių akį – skarelės, suknelės, skrybėlaitės. Ji atvežė prancūzišką madą į Raseinius, buvo modernumo šauklys. Moterys ją ne visada vykusiai kopijuodavo, o kartu ir apkalbinėjo, o vyrai, pasak senųjų Raseinių gyventojų, traukdavo pažiūrėti į Raseinių Magdę dažniau nei į Šiluvos atlaidus. Ji patraukė net lietuvių liaudies dainiumi tituluojamo poeto Maironio dėmesį, jis skyrė Magdei savo poemą. Paprasti Raseinių žmonės į ją žiūrėjo su nuostaba, o ir kaimynes pašiepdavo, jei kuri moteris labiau pasipuošdavusi, šie sakydavę, jog pasirėdžiusi lyg Raseinių Magdė. Iki šių dienų „Raseinių Magdės pasturgalis“ yra posakis, kuris gali būti laikomas hiperboline išraiška, naudojama pabrėžti atstumą ar sunkumą pasiekti tam tikrą vietą ar dalyką. Tai dažnai vartojama juokais arba norint pabrėžti situacijos absurdiškumą. Žmonės jį naudoja įvairiose situacijose, dažnai su humoru ar ironija.

Kaimo mergaitės vaizdinys
Sovietmečiu atsirado kapela, kurios vedėja, pasipuošusi tautiniu kostiumu, prisistatydavo Raseinių Magde, tad žmonių sąmonėje iškilo kaimo mergaitės vaizdinys. Tarpukariu leistas žurnalas „Raseinių Magdė“, skirtas satyriškai pašiepti valdžios sprendimus. Raseinių visuomeniniame maitinimo susivienijime sukurta pyrago „Magdė“ receptūra, dabar ten restoranas „Rasa“. Tad charizmatiška prancūzaitė paliko savo pėdsaką Raseinių krašte.

Nuo knygų objektų iki poezijos labirintų
Poezijos skaitymuose buvo pristatytos vieno eilėraščio rankų darbo knygos – objektai, kuriuos gamina dirbtuvių širdimi dėl nuolatinio stuksėjimo tituluojama menininkė Leonora Kuisienė. Savo eiles skaitė Raseinių krašto ir kiti poeziją kuriantys žmonės, literatai. Vieni rimtai, susikaupę, kiti optimistiškai ir džiugiai vedžiojo po žodžių labirintus. Į poezijos skaitymus atvykęs poetas Vainius Bakas neslėpė, kad didžiausia jo gyvenimo baimė – sustoti, pradėti mikčioti, nerišliai kalbėti ant scenos. „Man baimė apsikvailinti ant scenos tolygi mirties baimei“, – prasitarė jis. O į jo gyvenimą išjaustas žodis atėjęs iš šeimos. Pradėję rašyti eiles dar keturiolikmetis poetas susidūrė su rūsčia realybe. Žurnalistams spaudoje poetą pavadinus jaunuoju genijumi mokytojai aukščiau kilstelėjo lūkesčių ir reikalavimų kartelę, dėl to teko nemažai nukentėti. V. Bakas neslėpė, kad niekada nebuvo populiarus tarp bendraamžių, tačiau poezija vieną kitą merginą sužavėti padėjo. Na, o poeziją savo puoduose kūrė „Kirvio koto turnyro“ dalyviai, jie virė, kepė ir vaišino visus susirinkusiuosius savo patiekalais.

Praturtino sielą ir protą
Šis festivalis praturtino ir sielą, ir protą. Leido pasiklausyti nuostabių dainų, paklaidžioti po poetinio žodžio labirintus, o kartą patyrus šio renginio aurą, svetingą festivalio šeimininkų priėmimą norisi į Daugodus sugrįžti kasmet. Neatsitiktinai šiame renginyje buvo matyti nauji ir jau gerai žinomi muzikantų, kūrėjų, bardų, poetų veidai. Į turistinius maršrutus kol kas Daugodai nėra įtraukti, tačiau juos garsina kasmetinis R. ir R. Kunickų sodyboje vykstantis dainuojamosios poezijos festivalis – „Dpoezijos šaltinis“.

Dana Lukauskienė