„Kuntaplis“ apie Raseinių kraštą

Linksmos minties savaitraštis „Kuntaplis“ leistas prieškaryje nuo 1933 m. iki 1940 m. pabaigos. Šventiniai velykiniai ar kalėdiniai numeriai buvo didesni. Varomoji „Kuntaplio“ jėga buvo poetas T. Tilvytis su būriu bendradarbių ir informacijos šaltiniais iš provincijos. Visi straipsneliai, feljetonai ar šaržai buvo pasirašomi slapyvardžiais, tarp dažnai besireiškusių minėtini Jul. Boks, Šamarlakas, Zebediejus, Eikytė Pasikarkytė, Melchijoras Putelė ir daug kitų. Daugumą jų literatūrologai yra iššifravę, o tarp autorių buvo K. Jakubėnas, H. Baltrušaitis, L. Janušytė,
P. Andriušis, D. Roda, P. Tarabilda, R. Kalpokas ir kt.
Kandūs buvo T. Tilvyčio satyriniai eilėraščiai, o daugiausia įvairiuose tekstuose aptarti laikinosios sostinės Kauno politinio gyvenimo užkulisiai, vasarą dėmesys nukreipiamas į Palangą. Satyra labiau skaitytojų priimama, kai yra tam tikra cenzūra, kai reikia daug ką sakyti užuominomis. Juk prisimename tarybinių laikų cenzūrą ir „Šluotą“. Smetoninė cenzūra, aišku, neprilygo sovietinei, bet ne viską buvo galima rašyti. Kartais nežinant konteksto skaitytojui iš kitur, iš kitos vietovės, kai kas galėjo likti nesuprantama. Įdomu, kad net komercinė reklama leidinyje turėjo humoro atspalvį, pavyzdžiui, „Eina garsas per Lietuvą, kad Močiškis puikiai siuva“, „Muzikos instrumentus, pradedant patefonų adatom, baigiant vargonais, patogiausia pirkti J. Karvelio ir J. Rinkevičiaus prekybos namuose“ ar „Šančių Metalas – ei, pilieti, ką darai? Yra vietos kibirai. Pirk tik juos – jie pigesni ir truputį geresni“.
„Kas skaito, rašo, Kuntaplį išsirašo“ – toks kvietimas būdavo kiekviename 4 puslapių numeryje. Skaitytojams gal bus įdomios kai kurios prieškario žinutės iš Raseinių rajono vietovių, padėsiančios geriau pajusti tuometės provincijos gyvenimą. Žinoma, kad kai kurias humoristinio turinio žinutes yra pateikęs Raseiniuose gimęs ir augęs Česlovas Lukošius, tuo metu Kaune kurį laiką gyvenęs su
T. Tilvyčiu viename name.

Raseinių pliotkai
1933 m. miesto valdyba nutraukė paramą ugniagesių draugijai, nes šie gesindami apdraustus namus tik didina ekonominę krizę.
Per Nepriklausomybės paminklo baigimo balių du žymūs raseiniškiai nepasidalino valdžios ir kai vienas jų norėjęs uždaryti bufetą per klaidą atidarė vieno kauniškio pasiūlytą litrą, tai iškart buvo jo paguldytas kampan nokautu.
Turgaus aikštės kampe nugara į gatvę statomo 6 metrų Žemačio su užrašu „Amžiais budėjau“ progai vyks V. Dineikos ir Jurg. Petrausko koncertas, bet pinigai eis ne paminklui, o artistams.
Viename kortų klube kilo skandalas, apsiskaldyta antausiais, o vienam tituluotam dvarininkui iškelta byla už vagystę.
1934 m. gimnazijos matematikos mokytojas p. B. Sipavičius projektuoja naujo tipo lėktuvą iškeliamiems mokytojams.
Pradžios mokyklų tėvų komitetas nutarė, kad vaikams nuo 7 iki 14 metų nuo 7 val vakaro draudžiama pasirodyti gatvėje, matyt, kad neieškotų, kurioj alinėj ar klube pasislėpę jų tėvai.
Mieste siaučia epidemija – daugybė fobijų, dėl to po Visų Šventų Kuntaplio medicinos personalo atstovas prie Raseinių Magdės šaltinio priiminės ligonius.
1937 m. – nors gimnazija vis dar siūbuoja ir grius tik po 2 metų, gimnazistai suvaidino Bremeno miesto muzikantus, o Raseinių Magdutė sako, kad gimnazistės laukia naujos gimnazijos, nes ji bus arčiau kareivinių. Ir mokytojoms bus daugiau vilčių.
Kino salėj nėra ventiliacijos, miesto sodas tebelaukia naujų tvorų, Raseikos upeliu sruvena pamazgos, o elektra brangiausia Lietuvoje (1 Lt 10 ct už srovę), jei ne visoj Europoj.
Prabaudoje įrengta maudyklė, tik raseiniškiai dumble nesimaudo, o kol nėra meksfalto prie Raseinių galvos namo, makabusai į Dubysą nevažiuos.
Krautuvėje pardavinėjamas Marijampolėj sudegęs cukrus, sumaišytas su geru po 1,25 Lt už kilogramą.
Ponios šį sezoną pasyvios, sumažėjo flirtų, šokių ir faifokliokų, tik teniso mėgėja su vyru, esanti Raseinių teniso meistrais, antro aukšto balkone priiminėja saulės vonias.
Ligoninėj Ignaciejus skaitys paskaitą, kodėl klaidingas diagnozo nustatymas nekenkia gydytojo vardui, o Adolfas, nors ir liūdi nepatekęs Seiman, referuos, kiek padidėjo jo kaminyčios ir sklypo vertė perkėlus rinką naujon vieton.
Klausiama, kokios aukštos ponios su kiemsargiu romanas surašytas ir kur?
Pilkasis dvaro savininkas moka meniškai miegoti kiekvieno posėdžio metu.
Raseinių katinai skundžiasi, kad dingo Gyvulių globos draugija.
Raseinių patarlės
Neranda, kaip miesto galva bobturgiui vietos; liūdi kaip Lukšys ir Co, negavęs koncesijos; apsidirbo kaip domininkonai su vargomistra; dvokia kaip prūdas miesto vidury; taiso ir griauna kaip vienuolyne; užpirko kaip lenkai už Pilsudskį mišias; vilioja kaip Jautakis pinigus; gerų vietų dar būtų, bet nenuilstamas veikėjas giminių pristigo; džiaugiasi, kaip neįrašytas į Rusecko knygos „POW Lietuvoje“ puslapius; varva kaip ties Perlovo melnyčia praeiviams ant sprando; demonstruoja kaip Romuvoj vien Sovkino filmas;
Linkėjimai
Pasistačiusiems namus – nesirgti kinkų drebėjimo liga; Lietuvos Pagražinimo Draugijos skyriui – sutvarkyti prie Prabaudos Cibykalnyje apleistas, laike vokiečių okupacijos sušaudytų, mūsų brolių kapines; Paraseiniškiui – nusistatyti, lietuvis ar lenkas esąs; buvusiam krikdemui – rasti progą nors kartą dar pagiedoti solo per sumą.
Raseiniai
1937 m. Raseinių korespondentas apsilankė po 15 metų ir pamatė, kas naujo, ko tada nebuvo – Žemaičių plentas, kareivinės, kalėjimas, 2 aukštų paštas iš seno kalėjimo plytų, alaus baras, autobusų stotis, aerodromas, kinas, teniso aikštė, impozantiškas Žemaitis su bobturgiu priešaky, klioštorius, liurdas, gal tik trūksta žmoniškos pirties, viešo parko, gerų šulinių centre, na ir dar kai ko.
Tarp Betygalos veikėjų siaučia audra, vienas išskrido, kitas perlėkė į kitą dirvoną. Dar viena ponia susirūpino, kad jos vyras skaitė paskaitą apie žmogaus kilimą iš beždžionės, o vargšė Vanda niekaip kavalieriaus neatranda. Humanistinės savaitės balanse 1934 m. informuojama, kad kelyje Betygala–Šiluva nepažįstamas vyras iš einančio P. Bričkaus grasindamas revolveriu atėmė 120 litų ir pasišalino. Publikuota ir Betygalos operetė apie sapnuojamą balių.
Šiluva
Šiluvoj maldos kalbamos visur ir savivaldybėj, bet čia dar jaučiamas aukštas įtempimas. Kažkodėl norintys stoti į pradžios mokyklą prašymus turi pateikti siuvėjui p. T.
Klišpėtrė rašo, kad Šiluvos ubagų karalius Šimra priveisė įvairių kenkėjų, kurie ėda jaunus medelius, o labiausiai vyšnaites, tikimasi, kad iki šilinių atlaidų jie išnyks. Šiluvoj atidaryta nauja gaisrinė, bet kažkodėl atleisti ugniagesiai padavė skundus dėl to ir visi laukia galutinio sprendimo. Ūkininkai suvežė akmenis gatvėms grįsti, bet Raseinių gatvė ko tai išsipūtė, tad miestelio žydai patarė magistrato galvos ieškoti po grindiniu, ten jos neradę norėjo kasinėti monsinjoro fella Magrinate daržą, bet tada nutarė pasikviesti labiau patyrusias Raseinių galvas.
Šiluvos priežodžiai: vargsta kaip varpas ant lietaus; gilios kaip Piktaičių kelių duobės; skelbiasi kaip Šiluvos senberniai, kad kas juos vestų; kas dviem dievams tarnauja?
Lotyniškai pateikta daug palinkėjimų Šiluvos orkestrui, pavasarininkams, klebonui, moterų draugijai ir kt.
Viduklė
1936 m. iki Velykų Viduklės policijos nuovadoje įregistruota 16 vietinio spirito varyklų. Kitąmet Viduklė mitinguoja, o vietos pažiba visiems rankas bučiuoja. O svarbiausia – kol didžiosios valstybės nesutaria dėl sankcijų Italijai, mokykloje sankcijos įvestos – ten esančiame pečiuje uždrausta mokytojams kepti Velykų pyragus.
Viduklės priežodžiai: gyvena kaip ūkvedys Virgainių dvare; mokytas kaip medicinos patarėjas Pašešuvio dvare; bėga degtinės pirkti kaip kriaučius Kazys, kai dantį skauda; apmokėjo kaip Blinstrubiškių ponas Viduklės choristus.
Nemakščiai
Nemakščiuose per miestelį eina lygus plentas, o gatvės atrodo kaip grįstos išgertais pusbonkiais, jei taip tai dar prireiks bent 20 metų. Pabalčių štukorius aprašo Nemakščių garsenybes – bekoną vaikšyrą, Palengvinto tikėjimo draugiją, slaptąjį Degtingėrį ir lietuvišką šlėktą Vilniaus vaduotoją.
Raseinių apskrities valdyba paskyrė 14 000 litų 2 aukštų pradžios mokyklai Nemakščiuose statyti, tačiau viršaitis Bredelis begirtokliaudamas nupirko supuvusią medieną. Revizijų ciklonas nerado nemažai šimtinių.
Ariogala
Ariogaloje nuo neatmenamų laikų stato, bet nepabaigia bažnyčią tvarkyti, o kioske kaip naujas parduoda jau skaitytas aptaukuotas knygas.
Nuo Dubysos kranto aprašo Ariogalos Aušros smuklę, Angelų sargus ir žydiškas mėsines.
Girkalnyje švietimo vadovai norėtų vienas kitą palaidoti, bet nepavyksta.
Virgilijus Lukošius