„Nėra kliūčių bažnyčios administratoriaus prašymui patenkinti“

Siųsti Versija spausdinimui

Jonas Brigys,
Raseinių Marcelijaus Martinaičio
viešosios bibliotekos bibliotekininkas
XIX–XXI a. susiformavęs altorių kompleksas užima svarbiausią vietą Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Jam skiriamas straipsnis Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos leidžiamo žurnalo „Rasupis“ šių metų numeryje, o šiandien „Alio Raseinių“ skaitytojams pateikiame jo fragmentą, skirtą esminiams prieš 87 m. įvykdytiems didžiojo altoriaus pertvarkymams.
Išsamiausią XX a. pirmos pusės bažnyčios įrangos apibūdinimą paliko klebonas Petras Dočkus, 1923 m. rugpjūčio 15 d. sudaręs inventorių, kuriame aprašyti septyni altoriai. P. Dočkus nepamiršo geru žodžiu paminėti jo paties klebonavimo metu įgytų meno kūrinių, padarytų darbų, kritiškai atsiliepė apie pirmtakų palikimą.
Didžiojo altoriaus aprašyme klebonas pažymėjo, kad jo pirmame tarpsnyje buvo du paveikslai – „nuleidžiamas Šv. Marijos Panos Dangun Ėmimo, gilumoje antras ant lentos tapytas ir visas su rūbais ir rėmais gausiai išauksintas Šv. Panelės Čenstakavos [paveikslas]“. Antrame tarpsnyje „dugne išklotame raudona gelumbe su auksintomis žvaigždelėmis didis medinis kryžius su V.[iešpaties] J.[ėzaus] Kristaus figūra <...> Visas altorius 1903 m. žalsvos spalvos dažais atnaujintas ir paauksintas“. 1861 m. bažnyčios inventoriuje pažymėta, kad senasis paveikslas „paprastomis dienomis“ būdavo uždengiamas Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų aliejumi tapytu paveikslu, atitinkančiu bažnyčios titulą.
1932 m. į Raseinius atvykę vienuoliai dominikonai intensyviai ėmėsi organizacinių darbų, remontavo bažnyčią. Anot parapijos komiteto, vienuoliai sutvarkė, išdažė bažnyčią, įtaisė naujus suolus, sakyklą, keturias klausyklas, atnaujino altorius. Vienas iš matomiausių darbų buvo didžiojo altoriaus atnaujinimas ir jo paveikslo pakeitimas. Apie numatomus darbus parapijos administratorius tėvas Bonaventūra Pauliukas 1935 m. gegužės 16 d.
informavo arkivyskupą. Raseinių bažnyčios altorių ansamblio istorijai tai labai svarbus dokumentas, todėl pateikiame visą jo tekstą. Anot administratoriaus, „viena amerikietė aukoja Raseinių bažnyčios didžiajam altoriui labai gražų, menišką Švenč. Panelės Marijos paveikslą. Paveikslas pilnai atitinka altoriaus didumą. Jis bus nupieštas ant drobės ir rūbai padaryti iš paauksuoto bei pasidabruoto metalo. Tuo tarpu altoriuje yra senas, dar tėvų dominikonų įsteigtas Švenč. Panelės Marijos paveikslas, kuris pilnai neatitinka altoriaus didumui, bet yra brangus senumo atžvilgiu. Todėliai nuolankiai prašau leisti man senąjį paveikslą perkelti į jam paruoštą koplyčią su geležine aptvara bažnyčios kairiajame šone. Ten jis bus aiškiau matomas, nes bus žemiau ir arčiau lango.“
Beje, bažnyčia dominikonams oficialiai perduota tų pat metų kovo 7 d., o jau gegužės mėnesį iškeliama iniciatyva keisti svarbiausią jos paveikslą. Tikėtina, kad tokia permaina buvo numatyta iš anksto ir JAV (iš ten atvyko pats B. Pauliukas) surasta mecenatė.
Iš cituojamo rašto paaiškėja ne tik pagrindinio didžiojo altoriaus akcento – Čenstakavos Marijos paveikslo pakeitimo aplinkybės, bet ir šio kūrinio likimas. Iki šio perkėlimo buvusi didžiojo altoriaus išvaizda užfiksuota dabar Šiaulių „Aušros“ muziejaus fonduose saugojamoje, 1933 m. fotografo Vinco Uždavinio darytoje nuotraukoje. Akivaizdu, kad paveikslas užpildė tik pusę jam skirto retabulo nišos ploto.
Arkivyskupijos kurijoje neskubėta spręsti šio klausimo ir pirmiausia norėta sužinoti Raseinių dekano kun. V. Pacevičiaus nuomonę. Jis pakeitimui neprieštaravo – tam net buvo papildomų paskatų. Anot jo, prieš keletą metų Raseinių inteligentai jau prašė panaikinti lenkišką parašą prie didžiojo altoriaus paveikslo. Be to, pakeitus paveikslą „Raseinių bažnyčioje bus trys Šv. Panelės altoriai su penkiais dideliais paveikslais“. Dėl minėto lenkiško užrašo ir pageidavimų jį pakeisti kun. V. Pacevičius Kauno arkivyskupui rašė dar 1930 m. Kaip ir 1861 m. pažymėta, senasis Čenstakavos paveikslas paprastai būna „užleistas kitu Šv. Panelės paveikslu ir tik iškilmingose pamaldose yra atidaromas“.
V. Pacevičiaus raštas liudija, kad bent iki XX a. IV dešimt­mečio vidurio naudota altoriaus vaizdų kaita ir senasis paveikslas rodytas tik išskirtinėmis progomis. Lieka neaišku, ar taip siekta parodyti pagarbą centriniam altoriaus paveikslui ir Mišioms suteikti ypatingos svarbos, ar to neakcentuojant ieškota pakaitos neišvaizdžiam, tamsiam, palyginti nedidelio formato senajam paveikslui. Pagal daug dėmesio Raseinių bažnyčios istorijai skyrusį Viktorą Petkų, didžiajame altoriuje „tikinčiųjų stebuklingu buvo laikomas Čenstakavos Marijos paveikslas (kopija), kuris po 1937 m. remonto šiek tiek pamažintas ir perkeltas į dešiniosios navos koplyčios altorių“.
Gavus teigiamą dekano išvadą nebedvejota ir arkivyskupijos kancleris Kazimieras Šaulys
1935 m. gegužės 27 d. brūkštelėjo rezoliuciją: „Nėra kliūčių bažnyčios administratoriaus prašymui patenkinti.“ To meto laikraščių publikacijos rodo, kad naujasis paveikslas traktuotas kaip Šiluvos stebuklingojo paveikslo kartotė. Antai 1935 m. gruodžio mėn. bažnyčioje Lietuvių katalikių moterų draugijos pasaulio taikos intencija šv. Mišios aukotos „prieš neseniai pastatytą altoriuje puikų Šv. Motinos Šiluvietės paveikslą.“ Tikėtina, kad būtent tada didžiajame altoriuje atsirado naujas sudėtingesnis paveikslų keitimo mechanizmas, nors neatmestina, kad šie pertvarkymai padaryti jau po karo. Dabar, be didžiąją metų dalį matomo dominikonų iš JAV gauto paveikslo, yra dar trys keičiami atvaizdai – Prisikėlimo, skirtas šv. Velykoms, Marijos Dangun Ėmimo (skirtas Žolinės atlaidams) ir Švč. Jėzaus Širdies (atsukamas birželio mėnesį). Gaila, bet dėl sudilusio mechanizmo pastaruoju metu ši kaita tapo beveik neįmanoma.
1935 m. didžiojo altoriaus paveikslo pakeitimas ženklino naujo XX a. interjero ir bažnyčios įrangos pertvarkymo etapo pradžią, jo paskutiniai darbai baigti tik XXI a. pradžioje. Klebono Vytauto Paukščio užsakymu 2007–2008 m. buvo parengtas bažnyčios presbiterijos suplanavimas pagal atnaujintos liturgijos reikalavimus, suprojektuoti akmeninis altorius ir ambona (altorių suprojektavo UAB „Kultūros paveldo tyrinėjimų ir projektavimo centras“ (vadovė Regina Žukauskienė)), celebranto ir koncelebros kėdės, kiti reikalingi baldai. Darbus atliko, altorių ir baldus gamino Edmundo Kupšio paminklų dirbtuvė Raseiniuose. 2008 m.
balandžio 26 d. dekanato eucharistinio kongreso metu naująjį altorių pašventino vyskupas Eugenijus Ivanauskas.
Gaila, bet visų šių reformų nustelbtas, šimtmečius garbintas Čenstakavos Marijos paveikslas liko visiškoje užmarštyje ir retas bažnyčioje apsilankęs maldininkas atkreipia dėmesį į dešiniosios koplyčios altoriuje esantį palyginti neišvaizdų, tačiau, ko gero, seniausią šventovėje saugomą meno kūrinį, liudijantį bažnyčios istoriją ir raseiniškių pamaldumo tradicijas.

Komentarų nėra