„Oficialiai pareiškiame“. XV–XX a. Viduklės bažnyčios titulo kaitos istorijos metmenys

Jonas BRIGYS,
Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos bibliotekininkas

Jau tradicija tapo kiekviename Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos leidžiamo žurnalo „Rasupis“ numeryje skaitytojams pristatyti straipsnį, skirtą su mūsų kraštu susijusiems žmonėms, jų darbams. Ne išimtis bus ir 2024 m. numeris, tačiau jame dėmesį sutelksime į asmenybes, antgamtines esybes ir artefaktus, kurių vardus išgirstame ne kiekvieną dieną, bet tai nenuneigia jų ryšio su mūsų kraštu.
Neatskiriama kiekvienos parapijos, didesnės ar mažesnės tikinčiųjų bendruomenės tapatybės dalis yra jos maldos namų patrocinija (kitaip – titulas), šventojo globėjo istorija, su juo susiję atlaidai, kitos apeigos. Kita vertus, bažnyčiai vardą suteikęs šventasis neretai turi „tenkintis“ tik viena eilute tos bažnyčios istorijoje ar enciklopediniame aprašyme. Nedažnai bažnyčios aprašyme rasime daugiau jos titului skirtos vietos.
Šiandien „Alio Raseinių“ skaitytojams pateikiame rengiamo straipsnio ištrauką apie vienos seniausių rajono bažnyčių patrocinijos istoriją.
Šv. Kryžiaus kultas ėmė stiprėti nuo IV a. ir apogėjų pasiekė per XI–XIII a. vykusius kryžiaus žygius. Šv. Kryžiaus titulą turi ir mūsų krašto „vytautinė“ bažnyčia Viduklėje, nors per prabėgusius amžius dėl jos titulo susikaupė klausimų. Viduklės patrocinijos kitimas išskiria ją iš kitų Raseinių krašto bažnyčių.
Dabar bažnyčios titulas Šv. Kryžiaus, nors bene seniausiame mus pasiekusiame bažnyčios titulatūrą užfiksavusiame dokumente ji vadinama kitaip. 1528 m. rugpjūčio 19 d. LDK valdovo ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo privilegijoje Viduklės parapijai ir bažnyčiai ji įvardinta „ecclesia parochialis in Vidukli tituli Exaltationis Sanctae Crusis iurispatronatus“ – „parapijos bažnyčia Viduklėje su Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo titulu“. Taigi pirminis (seniausias žinomas) jos titulas – Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo.
Tikėtina, kad parenkant Viduklės bažnyčios titulą remtasi viduramžiais ypač populiaria, apie 1260 m. pasirodžiusia dominikono Jokūbo de Voragine knyga „Legenda Aurea“ – „Aukso legenda“. Anot „Aukso legendos“ autoriaus, „Bažnyčia visada mini Švento Kryžiaus Išaukštinimo šventę, mat tą dieną buvo užvis labiau išaukštintas tikėjimas.
615-ais metais, Viešpačiui leidus savo žmonėms patirti plakimą pagonių rūstybe, Persijos valdovas Chosrovas savo valdžiai pajungė visas pasaulio karalijas. Atvykęs į Jeruzalę, jis iš baimės pasitraukė nuo Viešpaties kapo, tačiau išsigabeno švento Kryžiaus dalį, kurią ten buvo palikusi šventoji Elena.“ Vienoje iš vėlesnių įvykių versijų pasakojama, kaip šv. Kryžių pasisavinęs Chosrovas bandė juo naudotis kaip savo galios simboliu. Vis tik krikščionis imperatorius Heraklėjus jį nugalėjo ir 630 m. Kryžių grąžino į Jeruzalę, o šį procesą lydėjo daugybė stebuklų.

1621 m. Viduklės bažnyčios vizitacijos akte apie titulą neužsimenama, tik rašoma apie bažnyčios būklę – „Bažnyčia buvo sena, medinė, nešventinta, su naujų lentų stogu, tačiau pats bažnyčios stogas buvo nesandarus, todėl vyskupas nurodė jį atnaujinti ir gerai uždengti.“
1648 m. spalio 30 d. vizitacijos akte užfiksuotas ne tik (naujas?) bažnyčios titulas, bet ir pateikta papildoma informacija apie vietos atlaidus – „Šią bažnyčią, pavadintą Šv. Kryžiaus, neseniai atstatė gerbiamas vietos vyskupas. Jai [popiežius] Urbonas VIII suteikė atlaidus per laimingas Šventojo Kryžiaus Suradimo ir Išaukštinimo šventes bei Švenčiausiųjų Angelų Sargų ir Šventosios Marijos Magdalietės septynerių ir net keturiasdešimties metų atlaidus. Bažnyčioje yra Švenčiausiųjų angelų sargų brolija, kurią 1639 m. leido garbusis vietinis vyskupas su visomis privilegijomis ir atlaidais, kuriuos kitoms brolijoms suteikė [popiežius] Urbonas VIII. Ši bažnyčia dar nebuvo pašventinta, tačiau tai [1648 m.?] padarė gerbiamasis vyskupas.“ Taigi akte titulas sutrumpintas, nors čia švęsti atlaidai primena senąjį originalų bažnyčios pavadinimą (pavadinimus?).
1806 m. vizitacijos akte dar nepašventintos naujos bažnyčios titulas neminimas. Pagal XIX a. pabaigoje išsamų „Žemaičių vyskupijos aprašymą“ parengusį kanauninką Vincentą Juzumą, bažnyčios titulas tuo metu buvo Šv. Kryžiaus Atradimo. Toks titulas minimas tiek XIX a. pabaigos, tiek XX a. I pusės bažnytiniuose žinynuose. Antra vertus, 1845 m. bažnyčios vizitacijos akte nurodytas jos „supaprastintas“ titulas – Švento Kryžiaus (pod tytulem S. Krzyza). Tuo tarpu 1919 m. surašytame bažnyčios inventoriuje pateikta kita versija: „Dabartinė bažnyčia 1806 m. tapo pabudavota Žemaičių vyskupo Kunigaikščio Juozapo Giedraičio ir duotas jai tytulas: Atradimas Šventojo kryžiaus, kuri [bažnyčia] stovi iki šių dienų.“ Panašu, kad naują titulą bažnyčiai suteikė vysk. J. Giedraitis.
XIX a. įsitvirtinęs Šv. Kryžiaus Atradimo titulas turi kiek kitokią prasmę nei senasis Šv. Kryžiaus Išaukštinimo. „Aukso legenda“ byloja, kad „Šventojo Kryžiaus atradimu tai vadinama todėl, kad sakoma, jog tokią dieną buvo atrastas Kryžius. Mat ir anksčiau jį buvo atradę: Adomo sūnus Setas – žemės rojuje, kaip pasakojama toliau, Saliamonas – Libane, Sabos karalienė – Saliamono šventykloje, žydai – tvenkinio vandenyje, o tą dieną Elena – ant Kalvarijos kalno. Šventas Kryžius buvo rastas daugiau nei du šimtai metų po Viešpaties prisikėlimo“. O Šv. Kryžiaus išaukštinimas susijęs su jau seniai atrasto Šventojo Kryžiaus sugrįžimu į Jeruzalę 630 metais. Priminsime, kad Šv. Kryžiaus atradėja šv. Elena (Konstantino Didžiojo žmona) gyveno apie 255–330 m. Taigi Bažnyčios istorijoje Šv. Kryžiaus atradimas ir jo išaukštinimas yra skirtingi epizodai, kuriuos skiria ne mažiau kaip 300 metų tarpas.
XXI a. pradžioje literatūroje (pvz., 2002 m. išleistoje didelės apimties regioninėje monografijoje „Viduklė“) bažnyčia tradiciškai tituluojama Šv. Kryžiaus Atradimo titulu. Tokį bažnyčios titulą 1979 m. mini ir kunigas Alfonsas Svarinskas. Anot jo, „Viduklės bažnyčios titulas Inventio s. Crusis. Toks titulas buvo ir 1528 metais.“ A. Svarinskas šiuo atveju pažodžiui kartoja rankraštinę ilgamečio Viduklės klebono kun. Prano Tumino istoriją, kurioje pastarasis taip ir rašė: „Viduklės bažnyčios titulas – Inventio s. Crusis. Yra žinių, kad ir 1528 m. tas pats titulas buvo.“ Čia Tuminas prieštarauja pats sau – vėliau toje pat istorijoje jis pateikia anksčiau minėto 1528 m. dokumento vertimą – „parapijinę bažnyčią Viduklėje, šv. Kryžiaus Išaukštinimo titulu“. Antra vertus, 1983 m. JAV išleistame bažnyčių sąvade B. Kviklys rašo, kad Viduklės bažnyčios titulas šv. Kryžiaus.

Dažnai bažnyčios titulą (kartais ir jo kaitą) atspindi didžiajame altoriuje esantys paveikslai ir (ar) skulptūros. Kažkas panašaus įvyko ir Viduklėje. Bent nuo 1845 m. didžiojo altoriaus antrajame tarpsnyje kabojo Šv. Kryžiaus atradimo paveikslas, 1898 m.
jis pakeistas kitu to paties siužeto paveikslu „Šv. Elena atranda Kryžių“. Šį paveikslą 1964–1965 m. per renovaciją dailininkas V. Čižauskas pakeitė dabartiniu mediniu krucifiksu su savo išlieta Nukryžiuotojo skulptūra.
Bažnyčios patrocinija paprastai būna tampriai susieta su jos tituliniais atlaidais. Kaip minėta anksčiau, tituliniai atlaidai užfiksuoti bent nuo 1648 m. XX a. viduryje Viduklės bažnyčioje švenčiamų atlaidų kalendorius keletą kartų tikslintas, ta pačia proga prisimenant ir jos titulą. Antai 1964 m. Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos valdytojas J. Stankevičius Viduklės kleboną informavo apie Viduklės bažnyčioje leidžiamus atlaidus. Tarp jų minimi (Nr. „Šv. Kryžiaus Išaukštinimo (Bažnyčios titulas) [atlaidai] sekmadienį po rugsėjo 14 d.” Taigi vienareikšmiškai patvirtinama, kad bažnyčios titulas – Šv. Kryžiaus Išaukštinimas.
Prabėgus trejiems metams kuriją pasiekusiame rašte situacija nušviesta kiek kitaip, o ir bažnyčios titulas jau kitas. 1967 m. informaciją apie bažnyčios titulą ir čia švenčiamus atlaidus kurijai pateikė klebonas kun. J. Jakubonis. Anot jo, „Viduklės parapijos bažnyčios titulas yra „Šv. Kryžiaus Atradimas“. Po Šv. Kryžiaus Atradimo šventės panaikinimo ir Šv. Kryžiaus Išaukštinimo šventės pakėlimo į II klasės rangą atsirado neaiškumas, kada švęsti bažnyčios titulo šventę: „<...> 12. Šv. Kryžiaus Atradimo – Bažnyčios titulo – atlaidai. Atlaidus suteikė Klemensas XII 1731 m. balandžio 24 d. Dokumento nėra.“ Atlaidų sąrašo lydraštyje klebonas pažymėjo: „Bažnyčios titulo – Šv. Kryžiaus Atradimo – atlaidai švenčiami anksčiau, gegužės pradžioje, o dabar Šv. Kryžiaus Išaukštinimo šventėje keliami į sekmadienius.“
Beje, iš viso dokumente išvardinta 12 Viduklėje tuo metu švęstų atlaidų. Taigi kurijoje ir Viduklėje turėta skirtinga informacija apie bažnyčios titulą.
Prireikė dar ketverių metų, kad, bent tam laikui, būtų sudėti visi taškai. Tai padaryta 1971 m. vyskupo R. Krikščiūno rašte Viduklės bažnyčios klebonui K. Juknevičiui: „Atsakydami į tamstos paklausimą, liečiantį Viduklės bažnyčios titulą ir sąryšyje su tuo švenčiamus bažnyčios titulo atlaidus, oficialiai pareiškiame: 1. Viduklės bažnyčios titulas yra ŠVENTOJO KRYŽIAUS ATRADIMAS. Jei kokiame nors anksčiau išduotame kurijos rašte būtų kitaip paminėta, tai yra įsibrovusi klaida. 2. Viduklės bažnyčios titulo atlaidai turi būti švenčiami sekmadienyje po gegužės mėn. 3 dienos.“
Atrodo, kad ne vėliau kaip 1997 m. oficialus Viduklės bažnyčios titulas buvo pakeistas ir dabar jis yra Šv. Kryžiaus. 2006 m. birželio 8 d. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre įregistruota Viduklės Šv. Kryžiaus parapija. Naujausioje pažintinėje literatūroje taip pat naudojamas Šv. Kryžiaus titulas. Faktiškai XX a. pabaigoje abu ankstesni bažnyčios titulai oficialiai buvo suvesti į vieną bendrą vardiklį – liko tik Šv. Kryžius. Priešingai nei kitose (išskyrus panašią evoliuciją patyrusius Paliepius) radikaliai patrociniją keitusiose Raseinių krašto bažnyčiose, Viduklėje neįvyko „revoliucija“, bažnyčiai nebuvo suteiktas iš esmės naujas pavadinimas (ir taip formaliai nebuvo pažeistas Kanonų teisės kodekso §1218). Greičiau vyko tam tikra evoliucija, kurios metu vis tik buvo nutolta nuo pirminės patrocinijos, kuri, tikėtina, tiksliau atspindėjo „fundatoriaus“ valią. Galima prielaida, kad dėl panašaus turinio net Bažnyčios viduje, jos žinybinėje raštvedyboje nuo pat Viduklės bažnyčios įsteigimo vyravo tam tikra painiava. Akivaizdu, kad dabartinis Viduklės bažnyčios titulas, nors iš esmės neiškreipia jo pirminio turinio, nėra jam tapatus.
Šiuo metu Šv. Kryžiaus bažnyčia yra dešimties Lietuvos bažnyčių titulas. Dar 8 bažnyčios turi Šv. Kryžiaus Išaukštinimo titulą, o 9 bažnyčios – Šv. Kryžiaus Atradimo titulą. Istorija taip susidėliojo, kad Viduklės bažnyčia vienodomis teisėmis priklauso visoms trims minėtoms bažnyčių grupėms.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad bažnyčių titulai sumaterialėjusioje XXI a. pradžios visuomenėje liko tik istorinis reliktas, ankstesnių laikų pamaldumo tradicijų priminimas, tapo bažnyčias stačiusių ar globojusių žmonių tam tikra forma užfiksuotu siekiu užsitikrinti pomirtinio gyvenimo dividendus, o gal ir šiek tiek paglostyti savimeilę (kai bažnyčioms ar koplyčioms buvo suteikiami jų įkūrėjų dangiškųjų globėjų vardai). Antra vertus, bažnyčios titulas iki šiol išlaikė savo reikšmę, nors apie tai ne visada susimąstome ir susiejame krikščioniškojo pasaulio dviejų tūkstantmečių dvasinio gyvenimo istoriją (hagiografija), per daugelį metų susiformavusią krašto papročių visumą (tradicijos) ir nūdienos švenčių kroniką (kasdienybė).
Bažnyčių titulai yra šimtmečius ir tūkstantmečius į praeitį nutolusius įvykius ir šiandieną jungiantis tiltas, krašto dvasinis paveldas, per atlaidus daugelį metų parapijos gyvenimą formavęs faktorius. Tituliniai atlaidai vis dar yra viena iš priežasčių, skatinančių bent vienai dienai susiburti po visus Lietuvos kampelius išblaškytus buvusios bendruomenės narius.