„Saulei patekėjus dvi žvaigždelės krito“

Siųsti Versija spausdinimui

Jonas Brigys,
Raseinių Marcelijaus Martinaičio
viešosios bibliotekos bibliotekininkas

Prieš 81 metus, 1941 m. birželio 22 d., į Raseinių kraštą atsirito iki šiol baisiausio žmonijos istorijoje karo audra. Pirmąjį karo „apsilankymą“ Raseiniai išgyveno palyginti lengvai, nors sugriovimų išvengti nepavyko – Nepriklausomybės gynėjų aikštė mena čia 1941 m. birželio mėn. sudegusį ir nebeatstatytą miesto kvartalą. Nepalyginamai sunkesni išbandymai miestui ir apylinkėms teko 1944 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn., kai Raseiniai tapo įnirtingų mūšių arena. Po šių kautynių miestas tapo griuvėsių krūva, labai primenančia dabartinį Mariupolį ir kitus dabar Rusijos puolamus Ukrainos miestus. Taip netikėtai nusidriekia paralelės tarp įvykių, kuriuos skiria aštuoni dešimtmečiai. 2022 m. Ukrainos kovų kronika leidžia kitu kampu pažvelgti ne tik į šiandienos pasaulį, atrodo, negrįžtamai į praeitį nugrimzdusias pokarinio gyvenimo aktualijas, bet ir į mūsų miesto ir krašto kai kuriuos istorijos momentus. Atversti pamirštą 1944 ir vėlesnių metų kroniką padės Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios archyve saugomos pokario Raseinių parapijos mirties metrikų knygos. Už leidimą su jomis susipažinti ir pagalbą dėkoju Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonui ir Raseinių dekanato dekanui, kunigui, teol. lic. Vytautui Paukščiui ir parapijos referentei Irenai Dambrauskaitei.
„Žuvo per karą“
Karas į Raseinius sugrįžo 1944 m.
rugpjūčio mėn. pradžioje, kai į miestą įsiveržė Raudonosios armijos daliniai. Vykdant vadinamąją Kauno puolamąją operaciją rusų daliniai miestą užėmė rugpjūčio 9 d. ir jame laikėsi iki rugpjūčio vidurio, kai vokiečių vėl buvo išstumti. Antrą kartą miestas užimtas spalio 7 d. vykdant Memelio (Klaipėdos) operaciją.
Kokios įnirtingos kovos vyko mieste, rodo vienos – rugpjūčio 9 d. kronika. 10 val. ryto rusai (39-osios armijos 84-ojo šaulių korpuso 158-oji šaulių divizija kartu su 5-ąja tankų armija) nuo Arškainių pusės įsiveržė į miestą ir čia užvirė gatvių kautynės. Vermachto daliniai atkakliai priešinosi – per dieną jie surengė 7 įnirtingas kontratakas, kurias rėmė intensyvi artilerijos ir minosvaidžių ugnis. Pagal rusų štabo duomenis, mieste vyko aršios kovos – „kiekvieną namą, kiekvieną gatvę ir kvartalą“ teko šturmuoti. Pirmos mūšių valandos didesnės sėkmės neatnešė – 15 val. pranešta, kad 158-osios divizijos dešinysis flangas atkakliai kovoja dėl bažnyčios, kiti daliniai į priekį nepasislinko. 39-osios armijos 1944 m. rugpjūčio mėn. karinių veiksmų žurnalo duomenimis, tik 16 val. 30 min.
(kitur rašoma, kad baigiantis dienai) Raseiniai buvo visiškai užimti, tačiau tolesnis puolimas ilgam laikui sustojo. Rugpjūčio 14 d. vokiečiai pradėjo ryžtingą kontrpuolimą (vyko net durtuvų kautynės naudojant rankines granatas) ir 12 val. pasiekė Arškainius. Naktį vyko kovos prie Prabaudos, o 15 d. vakare mieste gynęsi rusų daliniai iš Raseinių pasitraukė.
Kelios įnirtingų mūšių dienos miestą praktiškai sulygino su žeme, o dar laukė trečiasis mūšis. Nors dauguma miestiečių spėjo pasitraukti iš Raseinių, tačiau taikių gyventojų aukų išvengti nepavyko. Kiek jų žuvo mūšių metu, tikslių duomenų nėra, tačiau bent iš dalies tą liūdnąją statistiką gali padėti atkurti Raseinių parapijos mirties metrikų knygos. Deja, per karą sudegė beveik visas bažnyčios archyvas, taigi nutilus pabūklų griausmui teko pradėti naujas metrikų knygas. Pirmasis laidotuves fiksuojantis įrašas jose padarytas 1944 m. spalio 13 d., kai buvo palaidotas minos sprogimo metu žuvęs Alėjų parapijos Girinaičių kaimo gyventojas Steponas Zinkus. Vis tik iš pradžių didžiąją mirčių kronikos dalį sudaro įrašai apie mūšių metu žuvusių žmonių laidojimą. Kitas dalykas, kad šie įrašai ne visai tiksliai ir iki galo atspindi realią padėtį. Nors metrikų knyga oficialiai pradėta 1944 m. spalio 13 d., tačiau joje yra ir ankstesnių įrašų, kurie įtraukti vėliau – čia yra rugpjūčio 2, 13, rugsėjo 11 ir spalio 10 d. įrašai. Pirmųjų pokario (nors 1944 m. rudenį ir žiemą – 1945 m. pavasarį dar galima laikyti karo laikotarpiu) metų mirčių ir laidotuvių kronikoje tiesioginių karo veiksmų ar kitų jo pasekmių (pvz., minų sprogimų) sukeltos mirtys užėmė gana ženklią dalį.
1944 m. iš 116 mirties aktų daugiau nei pusę – net 76 sudarė karo aukos. 1945 m. iš 142 palaidotųjų karas ar jo palikimas mirties priežastimi tapo 22 žmonėms, 1946 m. iš 113 mirusiųjų akivaizdžiai karo padariniai buvo kalti dėl vieno (?) žmogaus mirties, 1947 m. – iš 121 mirusiųjų karas pasiglemžė 5 gyvybes. 1948 m. iš 114 Raseinių parapijiečių netekčių tiesioginių karo padarinių kaip mirties priežasties neužfiksuota.
Pasibaigus mūšiams ir atnaujinus bažnytinių apeigų lydimo laidojimo praktiką Raseinių ar kitose parapijos kapinėse darbo (čia skaičiuojant tik smurtine mirtimi mirusius ir žuvusius žmones) kunigams ir duobkasiams tikrai netrūko. Tokios karo aukų laidotuvės vyko spalio 10, 13, 15, 16, 17, 19, 20, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 31 d. Ne mažiau įtemptas buvo ir lapkritis – ko gero, lengviau suskaičiuoti dienas, kai Raseinių kapinėse nebuvo kasamos naujos duobės karo aukoms. Žuvusieji nuo karo nelaidoti tik lapkričio 1, 3–4, 20–23, 25, 27, 30 d. Dažnai per dieną buvo laidojama ne po vieną velionį. Antai lapkričio 15 d. kapai priglaudė 3, lapkričio 9 d. – 4, o spalio 29 d. net 5 žuvusiųjų kūnus.
Metrikose užfiksuotos mirties datos rodo, kada Raseiniuose ir apylinkėse buvo ypač pavojingas metas. Atrodo, kad pirmąja 1944 m.
vasaros karo auka tapo rugpjūčio 1 d. nuo minos žuvęs Justinavos kaimo gyventojas Jonas Garbaliauskas (palaidotas rugpjūčio 2 d.).
Rugpjūčio 6 d. Rakavos kaime žuvo Julijona Šiugždienė ir jos dukra Jadvyga (palaidotos spalio 19 d.). Rugpjūčio 7 d. po vieną mirtį užfiksuota Raseiniuose, Andrušaičiuose ir Kalnujuose (palaidoti atitinkamai spalio 19, lapkričio 9 ir gruodžio 11 d.). Rugpjūčio 8 d. užfiksuotos 8 žūtys – Norgėluose (2 žmonės), Raseiniuose (3 žmonės), Dainelių, Paišlynio ir Gabšių kaimuose (po 1). Beje, prie Paišlynyje žuvusio Tamošiaus Taroso pavardės nurodyta santykinai netipinė mirties priežastis – „nušautas vokiečių“. Vėliau netektys Raseinių parapijiečius aplankė rugpjūčio 9, 10, 12, 14 dienomis (tuo metu vyko mūšiai miesto prieigose) Raseiniuose, Žieveliškės, Norgėlų, Pagirio kaimuose. Atrodo, kad vokiečiams iš miesto išstūmus rusų armiją bent savaitę buvo palyginti ramu, nes tik rugpjūčio 20 d. Sukuriškių kaime žuvo Juozas Andrikis. Rugpjūčio 25 d. Raseiniuose žuvo „namų savininkai“ Jonas ir Pranciška Jokubauskai (abu palaidoti lapkričio 10 d., kas pateikė žinias, nenurodyta, tik pažymėta, kad beraštis). Rugpjūčio 26 d. Aukštašlynio kaime žuvo Jonas Petraitis (palaidotas spalio 23 d.), rugpjūčio 29 d. Raseiniuose žuvo Petronelė Butkienė ir Antanina Liaugodienė (palaidotos atitinkamai spalio 29 ir 31 d.).
Paskutiniąja metrikų knygoje užfiksuota to mėnesio auka tapo rugpjūčio 30 d. Vidginės kaime (Šimkaičių vlsč.) „per karą bombos sudraskytas“ Viktoras Vytautas Survila (palaidotas 1945 m.
balandžio 15 d., nors pažyma apie mirtį išduota 1944 m. gruodžio
1 d.).
Rugsėjo mėn. Raseiniuose užfiksuota tik viena tiesiogiai karo veiksmų sukelta netektis – 20 d. žuvo Antanas Rudžianskas (palaidotas spalio 31 d.). Spalio mėn. taip pat minima tik viena mirtis, kurios priežastis – „žuvo per karą“. Pagal tokią mirties priežastį priešpaskutine karo auka Raseiniuose tapo 80-metė senutė Veronika Narušytė („svetimų karšinama“, palaidota lapkričio 18 d.). Paskutinį kartą mirties priežastis „žuvo per karą“ nurodyta lapkričio 10 d. Andrušaičių kaimo ūkininko Kazio Stausko mirties metrikoje (palaidotas lapkričio 13 d.).
Kyla klausimas, ar buvo galima išvengti bet dalies šių mirčių. Ir čia vėl tenka atsigręžti į nūdienos Ukrainą. Net primygtinai raginami žmonės neretai atsisako evakuotis, palikti savo namus ir paskui žūsta nuo artilerijos sviedinių, bombų ar tampa okupantų aukomis. Matyt, tokių atvejų būta ir 1944 m. Raseiniuose.
Jau minėjome, kad ši statistika nėra išsami, taigi negali būti laikoma tikslia. Tačiau ji atskleidžia kai kuriuos to meto ypatumus, kurie dabar gali pasirodyti sunkiai suprantami (jei neprisimintume nūdienos Ukrainos tragedijos). 1944 m. rudenį ir žiemos pradžioje Raseinių kunigams teko laidoti žmones, kurių mirties priežastis įvardinta trumpai – „žuvo per karą“ arba „minos sudraskytas“. Tačiau tik dvejas tokias laidotuves bent iš dalies galime laikyti „normaliomis“ – tai jau minėtas rugpjūčio 1 d. žuvęs Justinavos kaimo gyventojas J. Garbaliauskas ir rugpjūčio 8 d. žuvusi Norgėlų kaimo ūkininkė Ona Norvilienė, kuri buvo palaidota rugpjūčio 13 d. Visais kitais atvejais nurodžius mirties priežastį „žuvo per karą“ mirties dieną ir laidotuves skyrė ne mažesnis nei mėnesio laiko tarpas.
Labai tikėtina, kad tada karo siaubiamuose Raseiniuose ir jų apylinkėse buvo labai panaši situacija, kokią dabar matome Mariupolyje ir kituose „orkų“ siaubiamuose Ukrainos miestuose. Žmonės tiesiog negalėjo padoriai palaidoti žuvusių savo artimųjų ar kaimynų ir jie buvo užkasami laikinuose kapuose. Oficialiai užfiksuotas tik vienas toks atvejis, kai rugpjūčio 30 d. Vidginės kaime nuo bombos žuvo minėtas
V. V. Survila. Metrikų knygoje šalia jo pavardės liko mirties aplinkybes paaiškinantis įrašas „laikinai vietoje buvo palaidotas“. Tikėtina, kad tokių atvejų buvo žymiai daugiau, tik jie liko neatspindėti. Tačiau galėjo būti ir kitų tokių pavėlavusių laidotuvių priežasčių. Labai tikėtina, kad nespėję iš miesto pasitraukti gyventojai žuvo mūšių metu ir jų palaikai griuvėsiuose buvo rasti tik vėliau, į miestą sugrįžtant taikiam gyvenimui. Matyt, taip atsitiko ir su minėtais raseiniškiais „namų savininkais“ Jokubauskais.
„Minos sudraskytas“
1944 m. spalio pradžioje Raseinių apylinkėse nutilus mūšių trenksmui ir frontui nusiritus į vakarus gyvenimas dar negreitai sugrįžo į įprastas vėžes, nes karas toliau negailestingai rinko savo mirčių duoklę. Tik netikėtos mirties priežastis dabar buvo nurodoma kita – „minos sudraskytas“. Formaliai pirmąja minos auka tapo anksčiau minėtas rugpjūčio 1 d. žuvęs Justinavos kaimo gyventojas J. Garbaliauskas, nors šį įvykį galima laikyti beveik atsitiktiniu. Minos Raseinių krašto žmones pradėjo šienauti nuo spalio pradžios. Jau spalio 6 d. užfiksuotos trys tokios mirtys Kadagynės kaime – tada žuvo Vladas Janaitis ir seserys Anastazija bei Eleonora Samaitytės („tradiciškai“ – laidotuvės įvyko po mėnesio, lapkričio 9 d.). Vėliau spalio mėn. žūtys nuo minų užfiksuotos 9 d. (2 žmonės), 15 d. (1), 22 d. (3), 23 d. (2), 25 ir 26 d. (po 1) ir 31 d. (1).
Žuvusieji po spalio 9 d. žemei buvo atiduodami greičiau – žūties dieną ir laidotuves skirdavo 1–3 dienos. Nors ir šiuo atveju pasitaikė išimčių. Spalio 15 d. Raseiniuose žuvęs gimnazistas Romanas Dukauskas buvo palaidotas tą pačią dieną, o metrikoje liko įrašas „žmonės palaidojo“.
Lapkričio mėn. minų sprogimai atėmė dar 18 gyvybių, gruodžio mėn. – 10. Šį mėnesį atsiranda ir kitų smurtinių mirčių priežasčių – gruodžio 12 d. „nuo padarytos žaizdos“ mirė Dainelių k. gyventojas Jonas Rusas.
1945 m. sausio mėn., matyt, dėl įšalusios žemės ir santykinai mažesnio žmonių aktyvumo, laidotos tik dvi minų aukos – sausio 19 d.
Kaimelės k. žuvo trylikametis Romualdas Rugys, o sausio 30 d. mina pasiglemžė keturiolikmečio Slabados k. gyventojo Felikso Stoškevičiaus gyvybę. Minų aukų skaičius ženkliai pradėjo augti pavasarį, pradedant kovo 23 d., kai Biliūnų ligoninėje nuo minos padarytų sužalojimų mirė vienuolik­metis Raseinių gyventojas Petras Mačiulis. Balandžio mėn. minos pražudė 5 žmones, gegužės – 2, birželio – 1. Vėliau sprogmenų aukų pasitaiko retai – antai tokia mirties priežastis nurodyta 1947 m. liepos 9 d. Raseiniuose žuvusių dešimtmečių Bernardo Stankevičiaus ir Kazimiero Meškausko mirties metrikose – „nelaimingas įvykis – sviedinio ar minos sudraskytas“. Tų pat metų spalio 31 d. Arškainių kaime nuo „prieštankinės granatos“ žuvo 7 ir 6 metų amžiaus vaikai Česlovas Gudavičius ir Jonas Čėsna.
Raseinių bažnyčios mirties metrikų knygos nėra visiškai išsamus statistikos šaltinis, nes fiksuoti tik tie mirties atvejai, kai mirusiuosius laidojo Raseinių kunigas ar bet jam buvo pranešta apie įvykį. Deja, dalis tokios liūdnos statistikos duomenų (ypač iš aplinkinių kaimų) į minėtas knygas nepateko. Antai 2006 m. išleistoje knygoje „Dienynas“ Pranciškus Šleževičius mini ne vieną nuo minų žuvusį žmogų. Anot jo, po karo Kalnujų apylinkėse žuvo „Jonas Jonaitis, Jonas Veseckis, Viktoras Fiodorovas, Žuveliškių – Juozas Puidokas su vienu vaiku, Užkalnupių – du broliai Alijošiai – Antanas ir Viktoras, du Survilų vaikai ir dar daug žmonių, kuriuos po daugelio metų jau sunku prisiminti.“ Raseinių parapijos mirties metrikų knygose minimi tik broliai Alijošiai, kiti galbūt įrašyti Kalnujų parapijos metrikų knygose.
Jausmingą liudijimą apie minėtus „Survilų vaikus“ 2015 m. išleistoje knygoje „Likimo užkodavimas“ pateikė rašytoja Janina Survilaitė: „1946 metais birželio 29-ą, švento Petro ir Povilo dieną, prie Piliakalnio nuo minos žuvo mano du broliukai: Eugeniukas (11 metų) rinkdamas atšlaitėje žemuoges netyčia užlipęs ant minos susisprogdino pats, mirtinai sužeidė netoli esantį broliuką Juozuką (14 metų) ir lengvai sužeidė vyriausią brolį Algirdą (15 metų). Pasikinkiusi arklį, Mama vežė sunkiai sužeistą Juozuką į laikiną Biliūnų ligoninę. Ten Juozukas felčerio Lazdausko operuotas, tačiau išgelbėti nuo mirties nepavyko. Visada apima silpnumas, kai prisimenu Mamos kryžiaus kelionę. Įsiguldžiusi į vežimą mirusį mylimą sūnelį, ji raudodama 15 kilometrų iš Biliūnų viena parvažiavo namo, o čia jos laukė dar vienas likimo smūgis – jau spėtas surinkti iš sudraskytų gabalų ir užkaltas skubiai sukaltame karstelyje sode, senos obels pavėsyje, gulėjo jos jauniausias berniukas – šviesiaplaukis mėlynakis, be galo patiklus, paslaugus ir prie jos labai prisirišęs, puikiais pažymiais ką tik baigęs pradinę mokyklą Eugeniukas.“ Tą skausmą visam laikui išsaugojusi J. Survilaitė įamžino broliukų atminimui skirtame eilėraštyje „Sesulės rauda“: „Gaivų ir rasotą švento Petro rytą / Saulei patekėjus dvi žvaigždelės krito <...> Degė vaško žvakės. Verkė paukščių kelias, / Kai juo iškeliavo mano du broleliai…“
Minų ir dabar randama Raseinių krašto žemėje, tokie radiniai primena istoriją. Atrodo, kad visos šios šiurpios istorijos jau seniai Lietuvoje ir Raseinių krašte tapo praeitimi, kurią primena tik vadovėliai, amžininkų memuarai, archyviniai dokumentai. Tačiau Ukrainai tai ne istorija, žinios apie žuvusius nuo minų yra 2022 metų kasdienybės dalis. Deja, net ir gerokai įžengus į XXI a. pakanka kiekvieną rytą įsijungti radiją ar televizorių, atsiversti laikraštį ar pasižvalgyti po interneto platybes, kad suprastume, koks trapus mūsų pasaulis ir kaip greitai neprognozuojamo kaimyno dėka taiki kasdienybė gali virsti šiurpia karo kronika.

Komentarų nėra