„Anks?iau dažnai kei?iau darbus. Ateidama ?ia irgi galvojau pab?ti metus, pusantr?, ne daugiau. Bet va, esu jau septinti metai“, – sako vienoje didžiausi? Raseini? rajono ?moni? „Danspin“ dirbanti Virginija Ra?ien?. ?ia ji gali mokytis nauj? dalyk?, išbandyti save skirtinguose gamybos padaliniuose. Tokius privalumus vardija ir kiti „Danspin“ senbuviai, galimyb? tobul?ti profesiškai vertinantys ne mažiau nei ger? atlyginim? ir maloni? darbo aplink?. Anot „Danspin“ vadovo Rosvaldo Kunicko, ?mon?s prioritetas – tapti patraukliu darbdaviu net tiems, kurie neturi jokios darbo patirties šioje srityje.
[1]
J?rat? KIEL?
jurate.alioraseiniai@gmail.com
DARBAS TURI B?TI ?DOMUS
Nuo paprasto karš?jo – iki proces? koordinatoriaus pareig?. Tok? keli? nu?jo prieš ketverius metus „Danspine“ ?sidarbin?s Egidijus Vai?aitis. Dabartin? jo veikla – ?vairiapus?, apimanti daugel? gamybos etap?, kuriuos prieš tai reik?jo ?sisavinti.
„?mon?je esame skatinami iš¬mokti aptarnauti kelet? ?rengini?, nuo to priklauso algos dydis. Bet ne tik pinigai mane motyvavo. Darbas prie karštuvo buvo gana monotoniškas – tiesiog gauni žaliav?, verti mišin? ? svarstykles ir j? karši. O man buvo ?domu, kaip vilna apdorojama ankstesniuose etapuose, kaip ji kedenama, alyvuojama. Tad galiausiai patekau ? paruošim?, kur visk? išmok?s sulaukiau klausimo, ar nenor??iau padirb?ti proces? koordinatoriumi. Daug negalvodamas atsakiau teigiamai“, – pasakoja vyras.
„Danspine“ šiuo metu veikia 18 paruošimo ir karšimo linij?, netrukus bus ?rengta dar viena. Egidijus juokauja, kad net jei darbe likt? pats vienas, gamyba nesustot? – juk moka beveik visas proced?ras. Dar nor?t? pasigilinti ? žaliav? specifik?, pasimokyti j? surinkimo.
„Pas mus gaminami verpalai su jako, arklio, ožio plaukais – ?domybi? ?domyb?s. Džiaugiuosi, kad galiu dom?tis tokiais specifiniais dalykais, pl?sti akirat? b?tent šioje ?mon?je. Dažnai žmon?s skundžiasi, kad darbas ne?domus. Nesuprantu, kaip galima skirti laik? darbui, kuris ne?domus. Tada reikia j? keisti. Man svarbiausia, kad neb?t? rutinos, o proces? koordinatoriaus darbas su ja niekaip nesusij?s“, – tikina jis.
31-eri? Egidijus prad?j?s dirbti „Danspine“ netur?jo jokio supratimo apie vilnoni? verpal? gamyb?. Ta?iau tai netapo problema, nes ?mon?je sudarytos galimyb?s ?gyti profesijai reikaling? žini? ir ?g?dži? neatsitraukiant nuo gamybos.
MOTYVAVO LANKSTUS GRAFIKAS
Emilija Dabašinskien? yra ?valdžiusi visas si?l? gamybos užbaigimo operacijas – nuo verpimo iki siuntos paruošimo užsakovui. Toki? darbuotoj? „Danspine“ – vienetai, ta?iau daugelis moka dirbti bent su keliais ?renginiais.
„Kuo daugiau ?rengini? darbuotojas aptarnauja, tuo aukštesn? jo kvalifikacija. „Danspine“ dirbu 15 met? ir dabar jau aptarnauju visus ?renginius. Man ?domu viskas, kas susij? su gamyba, r?pi išsiaiškinti kiekvien? smulkmen?. Prad?jau nuo papras?iausi? operacij?, pamažu mokiausi vis sud?tingesni?. Dabartin? kvalifikacija man leidžia apmokyti naujokus – paruošiu, priži?riu, kaip jos atliekamos“, – apie savo darbo specifik? pasakoja E. Dabašinskien?.
Dirbant su naujokais tenka pastudijuoti ?vairias instrukcijas, aprašus, bet daugiausia d?mesio skiriama praktiniam mokymui. Emilijos uždavinys – išmokyti darbuotojus nauj? operacij?, kad jie gal?t? siekti aukštesn?s kvalifikacijos. Ši profesinio tobul?jimo forma „Danspine“ labai skatinama.
„Mokau ir naujai ? ?mon? at?jusius žmones. Vieni jau po dviej? savai?i? ?sivažiuoja, kiti po m?nesio. B?na ir toki?, kurie vos paband? nusprendžia, kad tai ne jiems. Man pa?iai atsitiko priešingai – nuo pirm? dien? pasijutau savoje vietoje. Patinka pats darbas, atmosfera kolektyve ir atlyginimas neblogas“, – vardija E. Dabašinskien?.
Jai svarbu ir tai, kad „Danspine“ atsižvelgiama ? darbuotoj? šeimos poreikius, vaikus auginan?ioms moterims si?lomas lankstus darbo grafikas. Pati Emilija, anks?iau dirbusi kitoje vilnos karšimo ?mon?je, b?tent d?l patogesnio darbo laiko per?jo ? „Danspin?“. Moteris dešimt met?, kol jos s?nelis buvo mažas, pageidavo dirbti naktin?je pamainoje. Darbdaviai prie jos noro prisitaik? be problem?.
STOV?TI VIETOJE NE?DOMU
38 met? V. Ra?ien? vis dar prisimena pirm?sias savo dienas „Danspine“. Susipažinusi su kolektyvu, išsikalb?jusi su moterimis, ji sau tyliai pagalvojo: kaip žmon?s taip ilgai išb?na vienoje vietoje?
[2]
„Anks?iau dažnai kei?iau darbus. Ateidama ?ia irgi galvojau pab?ti metus, pusantr?, ne daugiau. Bet va, esu jau septinti metai“, – juokiasi ?mon?s senbuve save laikanti moteris.
Pirmosiomis savait?mis, atsimena, ? visk? dair?si didel?mis akimis – viskas buvo nauja, nežinoma, pastatai – dideli ir klaid?s. Bet draugiškas kolektyvas pad?jo greitai apsiprasti, o darbas tarsi pats ?trauk?. Virginijai viskas buvo ?domu, r?p?jo susipažinti su kiekvienu gamybos etapu. Dabar ji dirba laboratorijoje, yra atsakinga už verpal? stiprumo, tr?kio matavimus, taip pat j? kokyb?.
„Norint dirbti laboratorijoje, reikia ne vienus metus praleisti gamyboje, teko ?valdyti net karš?jo profesij?, kuri laikoma išskirtinai vyriška. Man tikrai patiko, ypa? tai, kad prie karštuvo turi suktis greitai, kiekvien? akimirk? daug veiksmo. Toks jau mano b?das. Bet kai man pasi?l? pereiti ? laboratorij?, iškart sutikau. R?p?jo išmokti dar k? nors naujo“, – pasakoja V. Ra?ien?.
Ji ir dabar nežada sustoti vietoje. Darbas laboratorijoje n?ra monotoniškas, ?ia nuolat tenka spr?sti netipiškus uždavinius pritaikant savo patirt? ir žinias, bet Virginijai r?pi save išbandyti ir kitur.
„Neseniai susim?s?iau, kas gi mane pririšo šioje ?mon?je. Turb?t tai, kad nestoviu vietoje, domiuosi ?vairiais dalykais. Darbuotojo noras tobul?ti, mokytis ?ia visada palaikomas. Nebuvo net minties ieškoti kito darbo“, – tikina moteris.
[3]
Visi esame ta pati komanda
ROSVALDAS KUNICKAS,
UAB „Danspin“ direktorius
Šiandien su darbuotoj? tr?kumu susiduria daugelis ?moni?, tad „Danspino“ situacija n?ra išskirtin?. M?s? ?mon?je jau daug met? dirbama ta linkme, kad kiekvienas darbuotojas jaust?si svarbus, reikalingas, tur?t? tvirt? socialin? užnugar?. Nuolat investuojame ? darbuotoj? gerov?. Organizuojame renginius darbuotojams ir j? vaikams, nepamirštame dovan?li? ?vairi? šven?i? progomis, ?mon?s valgykloje kompensuojame pietus ir kav?, visus ?mon?s darbuotojus draudžiame nuo nelaiming? ?vyki?, padedame finansiškai ?vykus nelaimei šeimoje. Kuriame draugišk? mikroklimat?, paremt? komandine dvasia.
[4]
Ta?iau situacija su darbuotoj? pritraukimu iš ties? yra sud?tinga. Jauni žmon?s dabar daug dažniau migruoja (ne tik ? užsien?, bet ir Lietuvos teritorijoje), yra dažniau link? keisti nepatikus? darb?, ieškoti savo pašaukimo. Vyriausyb? taip pat ne visada priima racionalius ir darbdaviui palankius sprendimus. Pavyzdžiui, darbo paieškos išmoka pasinaudojo nemaža dalis darbo ieškan?i? asmen?, ta?iau šie pinigai tikslo taip ir nepasiek?, dažnu atveju jie buvo išleisti visai kitiems poreikiams. Tod?l džiaugiuosi, kad tokia išmoka jau nebeskiriama.
Esame pasireng? bendradarbiauti ir su baigusiais technin?s pakraipos studijas studentais, juos priimame ? gamyb? be jokios patirties, patys apmokome. Tas pats yra ir su kitais gamybos darbuotojais – naujai at?jusiems visada skiriame „mokytojus“ (patyrusius m?s? darbuotojus), tod?l nereikalaujame, kad at?j?s darbintis žmogus tur?t? patirties tekstil?s srityje. Esame suinteresuoti suteikti naujiems darbuotojams ir žini?, ir nuolatin? darbo viet?, ir ger? atlyginim?, ir maloni? darbo aplink?.