„Nekalta“ pramoga gali virsti priklausomybe

[1]Greitas gyvenimo tempas, darbas, r?pes?iai, išbandymai ir besikei?ian?ios aplinkyb?s neretai ?traukia žmones ? rutin?, nuo kurios sunku pab?gti. Vieni atsipalaiduoja skaitydami knygas ar ži?r?dami televizori?, o kiti – lošdami ir visai negalvodami apie galimas pasekmes. Psichologas Olegas Mackevi?ius detaliau pasakoja apie klasting? priklausomyb? nuo azartini? lošim? ir sunk? jos gydym?.

Vienintel? prek? – „turtingas gyvenimas“
Azartiniai lošimai yra lyg parduotuv?, kurioje vienintel? parduodama prek? – „turtingas gyvenimas“. Ši? žaidim? istorija skai?iuoja jau t?kstan?ius met?. Anuomet buvo lošiama retai ir nedidel?mis sumomis, ta?iau tikslas toks, kaip ir šiandien, – pramoga, kurianti iliuzij?, kad lošiant galima susikurti s?kming? ir klestint? gyvenim?.
Pinig? tr?kumas, nenugin?ijamo lošimo fakto neigimas, nuotaik? kaita, melas ir augan?ios skolos greit?j? kredit? bendrov?ms yra vieni dažniausiai pasitaikan?i? sutrikimo požymi?, kuriuos pastebi lošian?i?j? artimieji.
„Anks?iau artimieji savo j?gomis band? išgelb?ti b?doje atsid?rus? loš?j? ir dar? tai dažniausiai norimo rezultato nesuteikian?iais ir net netinkamais metodais. Paskutinius kelet? met? stebime didesn? visuomen?s s?moningum?, kai prieš savarankišk? artimojo gelb?jim? yra konsultuojamasi su specialistais. Patys loš?jai pagalbos ieško jau tuo metu, kai nekontroliuojamo lošimo stažas siekia 3–5, o kartais ir 10 met?“, – patirtimi dalijasi specialistas.

Priklausomyb? n?ra išgydoma staiga
Priklausomyb?s pasekm?s gali b?ti psichologin?s, socialin?s, biologin?s, materialin?s – dažniausiai labai stipriai pakei?ian?ios asmens gyvenim?. Neretai loš?jai netenka finansinio pagrindo, praranda draug? ir artim?j? pasitik?jim?, jau?iasi vieniši, nereikalingi, suprast?ja j? emocin? ir fizin? b?senos. Užsiimantieji azartiniais žaidimais ken?ia nuo ?vairi? psichosomatini? sutrikim?, gali ?sitraukti ? alkoholio ar kit? psichik? veikian?i? medžiag? vartojim?, galvoja apie savižudyb? arba bando žudytis.
Svarbu suprasti, kad priklausomyb? n?ra medicinin? problema, kuri? galima staiga išgydyti. Tai ilgalaikio gijimo proceso reikalaujantis sutrikimas, per j? žmogus susipaž?sta su savimi, išsiaiškina savo poreikius, mokosi atpažinti savo jausmus ir emocijas.
Priklausomybei nuo azartini? lošim?, kuri dar kitaip vadinama ludomanija, b?dingi atkry?iai. Kiekvienam žmogui pasitaiko skirtingas j? skai?ius. Šie atkry?iai sukelia skausm? ir priver?ia jausti g?dos, savigraužos, sav?s menkinimo ir nevilties jausmus. Dažniausiai lošiantys asmenys yra ?sitemp?, suirz?, juos kankina nerimas ir beviltiškumo jausmas, tod?l pagerinti emocin? b?sen? yra siekiama gaudant savo „doz?“ jaudulio ir tariamos laim?s lošimo proceso metu.

Lošimo ne?manoma „persivalgyti“
Svarbu suvokti, kad priklausomyb? nuo lošim? yra kitokia nei priklausomyb? nuo alkoholio ar narkotik?, kadangi n?ra jokios išorin?s medžiagos, kuri? b?t? galima „mesti“, kaip antai narkotines ir psichotropines medžiagas.
„Noras greitai susitvarkyti su problema priveda prie toki? savigydos priemoni?, kurios labiau primena viduramži? raganavim?, o ne gydym?: kodavimai, „užšnabžd?t?“ viral? vartojimas, nežinom? „specialist?“ pažadai pagydyti per vien? seans?. Anot specialisto, su lošimo priklausomybe susitvarko apie 15–20 procent? lošian?i?j?, ta?iau tai vyksta tik tod?l, kad didžioji dalis daro ne tai, k? rekomenduoja specialistai, o tai, k? nori patys.
Pasitaiko atvej?, kai dar yra nesusiformav?s priklausomas elgesys ir lošiantieji savo j?gomis sustabdo lošim? ir niekada prie jo negr?žta, bet tai apsprendžia lošimo trukm? ir asmenin?s žaid?jo savyb?s. Kuo mažesnis probleminio lošimo stažas, kuo grei?iau kreipiamasi pagalbos, tuo lengviau j? ?veikti.

Žmogus – savo „gyvenimo architektas“
[2]Loš?jai jau?ia didel? kalt? prieš artimuosius, g?d? už savo elges? ir jo padarinius, tod?l dažnai jau?iasi skolingi, nori pakeisti poži?r? ? save, d?l to ir siekia pasveikti ne d?l sav?s, o d?l kito. Lošian?iojo artimieji dažniausiai slepia šeimos problemas nuo aplinkini?, nesidalija savo jausmais. „Psichologai yra tik pakeleiviai b?tent šioje loš?jo ar jo artimojo gyvenimo atkarpoje, juk savo „gyvenimo architektas“ yra pats žmogus. Pats laikas kiekvienam m?s? perži?r?ti savo poži?r? ? kit? žmog?, ugdyti savyje empatij?, atjaut?, meil? ir r?pintis savo artimuoju, tik tada jam nereik?s ieškoti paguodos slepiantis priklausomyb?s sutemose“, – pasakoja O.Mackevi?ius.