1946 m. vasara. Kai vokietė Hertha tapo lietuve Adele

Arnas ZMITRA
[1]2006 m. LR Seimas spalio 16 d. paskelbė Mažosios Lietuvos genocido diena. Dažnam tai jokių emocijų nekelianti eilinė spalio diena, kaip nykus rudens vakaras. Studijuojant teko girdėti apie „vilko vaikus“ arba „vokietukus“, kurie pokaryje atkeliavo į Lietuvą iš Rytprūsių, kitaip – Mažosios Lietuvos. Iki karo pabaigos minėta teritorija priklausė Vokietijai, tačiau 1944 m. spalio 16 d. į Rytprūsius įsiveržė Sovietų Sąjungos kariuomenė, prasidėjo žudynės, smurtas, represijos, prievartavimai, turto grobimas. Raudonarmiečiams tai buvo pirma vokiška teritorija, kurią jie užėmė po karo, todėl revanšistinės nuotaikos, neapykanta vokiečiams ten tiesiog „sprogo“ ir pirmieji tai pajuto vietiniai gyventojai vokiečiai.
Represijas pajuto ir Hertha Schwartz, šio pasakojimo herojė, bei jos šeima. Hertha gimė 1936 m. balandžio 14 d. Girdavos (vok. Gerdauen, dab. Železnodorožnyj) priemiestyje Kinderhof. Girdava, senas prūsiškas šios vietovės pavadinimas, buvusi bartų genties gyvenvietė. Girdavoje XIII a. kryžiuočiai pastatė mūrinę pilį, XIV a. bažnyčią, XV a.
miestas apjuostas mūro tvora. Mieste gyveno ir lietuvių, kartais pamaldos evangelikų liuteronų bažnyčioje vykdavo lietuvių kalba. Miestas nuo XIX a. pr. buvo apskrities centru, išlikę apleisti apskrities rūmai. Dabar gatvėse tuščia, XIV a. bažnyčia stovi apleista, be stogo. Didžioji dalis senųjų pastatų neremontuoti nuo to meto, kada vietiniai 1945 m. galutinai pasitraukė iš šių kraštų. Sovietai nieko geresnio nesugalvojo ir Girdavai davė „geležinkelio“ vardą – Železnodorožnyj.
[2]Iki karo Hertha gyveno vaikišką gyvenimą. Ernos ir Otto šeimoje, be mažosios, augo brolis Zygfridas ir sesuo Elga. Vyresnieji lankė mokyklą, tėvas buvo stalius, mama namų šeimininkė. Mažoji Hertha prisimena kieme buvus sūpuokles ir didelį sodą, ji lankė mokyklą, kartais su močiute keliaudavo į Girdavos bažnyčią. Jų šeima, kaip ir dauguma Rytprūsių gyventojų, buvo evangelikai liuteronai. Herthos šeima visą karo laikotarpį gyveno gana ramiai, tačiau viskas apsivertė aukštyn kojom 1944 m., kai vokiečių kariuomenė pradėjo trauktis, Rytprūsių gyventojai pradėjo bėgti iš savo namų. Moters atmintyje išliko išėjimas iš namų: „Patys vokiečiai mus varė iš namų. Tėvas padarė vežimą, kaip čigonų, ir mus varė iš namų.“ Hertha matė ištisas gurguoles žmonių, keliaujančių iš savo namų, tolyn nuo fronto, tolyn nuo ateinančių sovietų. Jos atmintyje išliko vaizdai, kaip besitraukiant ištisai buvo bombarduojama, „žmonės keliavo ledu, subombardavus skęsdavo vežimai ir žmonės“.
Visgi vieni nenorėjo pasitraukti, kiti nespėjo, juos „pralenkė“ Raudonosios armijos kariuomenė, kuri kiek įmanoma kliudė vokiečiams pasitraukti iš Rytprūsių. Kai kurių pabėgėlių laukė itin tragiškas likimas. Štai 1945 m.
žiemą tūkstančiai besitraukiančių pabėgėlių per užšalusias Kuršių marias buvo subombarduoti ir sušaudyti, skandinami laivai su pabėgėliais. Skaičiuojama, kad per Rytprūsių operaciją sovietai paskandino 73 laivus su pabėgėliais. Didžiausia tragedija įvyko 1945 m. sausio 30 d., kai sovietų povandeninis laivas nuskandino lainerį „Wilhelmas Gustloffas“. Katastrofos metu žuvo apie 9,5 tūkst. žmonių.
Herthos šeima rusų kariuomenę sutiko kelyje: „Mes važiavom. Sustabdė mūsų vežimą patys vokiečiai. Du. Iškinkė arklius, sėdo ant jų ir nujojo. Mes pasilikom vežime be arklių. Tėvas ir mama pradėjo šaukti: jau rusai ateina! Iš miško, žiūrim, ateina būriai. Nešaudė. Mes visi turėjom čemodaniukus, ten buvo drabužiukai mūsų. Kiekvienas savo turėjom ir rakčiukai nuo čemodanų buvo ant mūsų kaklo. Rusai, kai užpuolė mūsų vežimą, taip ir buvom tam vežime. Mes duodam rakčiukus, jie neima jų, jie pjaustė, draskė, mėtė viską. Nieko baisaus daugiau nedarė.“ Toks buvo pirmas Herthos šeimos susitikimas su rusais. Tą akimirką jie tapo belaisviais: „Po to ėjome. Rusai varė. Ėjo, tiesiog pilna žmonių. Vienu metu ant kelio buvo uždėta kartis. Tada skyrė vyrus nuo visų. Tėtį atskyrė. Jis nebuvo kariškis, nes buvo koją nusilaužęs, ji buvo gipse. Jis ėjo su tokiom [3]„kriukėm“. Jį atskyrė ir daugiau mes jo nebematėm. Karas baigėsi, o mes jau buvome toli nuo savo namų. Beveik visą žiemą po biškį važiavom.“ Apibūdindama tą laiką Hertha apibendrina: „Jau buvo bardakas grynas.“
Herthos šeima, kaip ir daugelis kitų vokiečių, buvo nuvaryta į artimiausios stovyklos baraką. Tuomet buvo įprasta vietinius grūsti į stovyklas, kur jų laukdavo vergiškas darbas, neretai – ir mirtis. „Kai atskyrė tėvą, likau su mama, broliu ir seserimi. Apsistojome kažkokiame barake, kuriame buvo ir daugiau vokiečių. Jėzau, kas ten buvo. Baisu, baisu, baisu kas buvo.“ Stovyklos gyventojai pajuto raudonarmiečių žiaurumą, ypač moterys, kurias prievartavo rusų kareiviai: „Klyksmas būdavo naktimis. Baisu, kas ten darėsi. Ateidavo naktim kareiviai. Moteris išsivesdavo, jos neidavo, tiesiog vilkdavo jas. Paskui parvelka jau leisgyves. Atsimenu, mama nepaėjo…“
Gyvenimas stovykloje truko neilgai. Moteris prisimena, kad tuomet stovykloje „ką turėjom, tą valgėm, bet duodavo ir rusų kareiviai mums valgyti. Stovėjo virtuvikės, turėjome katiliukus, duodavo košės“. Kol vieną 1945 m. pavasario dieną liepė visiems skirstytis, „važiuoti kur nori, grįžti į savo namus“. 1945 m. pavasarį, sovietinės kariuomenės įsakymu, pasitraukę iš namų vokiečiai privalėjo grįžti į savo gyvenamąsias vietas. „Grįžom į namus. Buvo vasara, jau buvo šilta. Grybų buvo. Mes pėsti ėjom. Grįžom į Gerdauen. Namai sudaužyti. Kaminas tiktai ir sienos. Pamiškyje, toliau, ūkis toks buvo. Tai ten apsistojome. Ne mes vieni, būriai ten ėjo. Kur kas galėjo, ten ir apsistojo.“
Šeimai reikėjo rūpintis maistu. „Mes su broliu eidavom į miestelį, tą savo [Girdavą]. Jis žinojo, kur parduotuvės buvo sudaužytos [subombarduotos]. Daug žmonių ten kasdavo tuos griuvėsius, rasdavo ten maisto. Žinau, konservus, druskos nešėm iš griuvėsių. Miestelis labai subombarduotas, beveik nebuvo sveikų namų.“ Deja, 1945 m. rudenį mirė mama: „Tą rudenį mirė mūsų mama. Ji nepaėjo, jai buvo labai prastai, verkdavo, šaukdavo. Ji jauna buvo. Mes visi gulėjom šalia, tokioje plačioje lovoje. Ir ryte mama negyva.“ Vaikams teko rūpintis mamos palaidojimu: „Paskui ėjo brolis su seserimi. Jie didesni buvo. Brolis 1930 m. gimimo, sesuo 1932 m. Ėjo į komendantūrą. Atėjo 3 kariškiai. Iškasė duobę, ten buvo sodas didelis. Po obelimi iškasė duobę.“
Hertha atsimena vieną mamos paliepimą visiems vaikams:  „Ji sakydavo: jau mirsiu. Vis tiek tėvas atsiras, viskas susitvarkys, tėtis grįš. Neužmirškit, kur mane užkasit. Kai ateis laikas, perkelsit į kapines, tik kad jau neužmiršt visko. Liepdavo labai „įsidėti“ į smegenis. Kad neužmiršt!“
Mirus mamai vaikų gyvenimas pasikeitė. Jie buvo išvaryti iš gyvenamos vietos, kur sode palaidota mama. Juos varė į gretimą kaimą, kur jie praleido 1945–1946 m. žiemą. Visi trys apsistojo viename kambaryje, kuriame gyveno dar viena senolė. Be abejo, tame pačiame name ir aplink buvo pilna vokiečių šeimų. Hertha prisimena, kad tą žiemą jau daugelis važiuodavo kažkur: „Tai jau žiemą važiuodavo visi kažin kur. Dabar jau misliju, kad visi į Lietuvą važiavo, pasirinkti maisto.“ Dėl maisto tarp vaikų vykdavo kovos, neretai tai buvo muštynių priežastis, vieni kitus apiplėšinėdavo, vogdavo.
Išaušo diena, kai dėl nepritekliaus broliui Zygfridui teko pirmą kartą keliauti į Lietuvą. „Vieną naktį dingo brolis. Jis išvažiavo su draugais į Lietuvą. Žiemą, jau šalta buvo. Jis grįžo po kurio laiko. Jau mes neturėjom ką valgyt. Aš žinau, kad karininkų šeima (jau buvo rusų šeimos) davė man bulvių lupenų. Nu ir mes labai vėmėm, kai mes jų užvalgėm. Paskui naktį į langą pabarškino brolis. Tai jis terbą tokią parsivežė duonos riekių. Jis, matyt, ėjo ubagaudamas. Duonos, lašinių tokių brizgių. Nemažai, tokią kuprinę.“
Keliavimas į Lietuvą „ubagauti“ buvo įprastas to meto reiškinys, ypač tą atšiaurią 1945–1946 m. žiemą. Daugelis vokiečių mirė iš bado, nuo ligų (ypač šiltinės), išsekę darbo stovyklose. Moterys ir jaunos merginos mirdavo išprievartautos arba žudydavosi, skandindavosi Priegliuje, kardavosi ir pan. Atsirado tūkstančiai našlaičių, vadinamųjų vilko vaikų, kurie, gelbėdamiesi nuo bado, tiltu per Nemuną ar prekiniais traukiniais bėgo į Lietuvą.
[4]Vieni pasirinkdavo maisto ir grįždavo atgal pas Rytprūsiuose likusias šeimas. Jie gabeno maistą savo tėvams, seneliams, kurie jau nepajėgė keliauti į Lietuvą, buvo silpni. Deja, dažnai grįžus po klajonių Lietuvoje, kurios trukdavo ir keletą savaičių, vaikai jau nerasdavo savo artimųjų. Jie būdavo iškeldinti atsikėlėlių rusų, mirę ar nublokšti įvairių negandų. Kartais vaikai, likę vieni ir neturėdami ko prarasti, tiesiog iškeliaudavo į Lietuvą visam, ieškodavo prieglobsčio. Mūsų kraštietis Marcelijus Martinaitis, tuomet gyvenęs netoli Kalnujų, Paserbenčio kaime, prisimena: „Dar Vakaruose dundant karui ir tuoj po jo iš Karaliaučiaus mūsų kaimus užplūdo už mus skurdesni vokietukai, su kuriais buvo pasidalijama savo ubago duona. Dažniausiai per namus eidavo vaikai – nušašę, utėlėti, nuo alkio ištinę, skudurais apsivynioję pamėlynijusias kojas. Įeidavo, be žodžių stovėdavo prie slenksčio laukdami, gal ką paduos, nes vokiškai mūsų žmonės visai nesuprasdavo.“
Po pirmos sėkmingos kelionės į Lietuvą, tą pačią žiemą, Herthos brolis kartu su sese susiruošė į Lietuvą: „Paskui jie ruošėsi su sese abudu važiuot. Tai senikei [su kuria gyveno] paliko maistą, kad ji pati valgytų ir man duotų. Aš neturėjau apsiauti, kad manęs nesivežė? Jie kai išvažiavo ir išvažiavo.“ Ji savo brolį ir sesę sutiks jau Lietuvoje. „Vėliau ta senikė mirė. Aš likau, va taip sau, viena. Eidavau, praeidavau kur. Tie patys žmonės mane šėrė.“ Hertha likusi viena sunkiai, bet sulaukė pavasario: „Prisimenu, kad buvo šilta. Pavasaris. Kad aš sėdėdavau ant saulės ir užmigdavau, visaip ten buvo. Tai viena moteris sako, aš važiuosiu [į Lietuvą]. Ji man kojas aprišo, kad nebūtų šalta. Mes išėjom naktį. Netoli ten stotis. Nuėjom į Gerdauen [Girdavos] stotį. Į gyvulinius ten įšokom, į priekinius [vagonus].“
Tuo metu vaikų keliavimas į Lietuvą buvo kasdienis reiškinys, tai jau nieko nestebino. „Mes ne vieni, ten jų daug! Užsimaskuoja ir važiuoja. Visi kavodavosi, kai vaikšto sargybiniai, visi nutyla, niekas nesirodo.“ Skaičiuojama, kad pokaryje į Lietuvą galėjo atkeliauti iki 30 000 vokiečių kilmės asmenų (daugiausia vaikų).
1946 m. pavasarį Hertha su nepažįstama moterimi atvažiavo į Lietuvą. Pakelyje mergaitė matė, kaip „vokietukai“ šokinėjo iš traukinio įvairiose vietose: „Matėm, pakelyje daug išlipdavo. Iššoka ir leidžiasi visi nuo to traukinio tolyn.“ Jodvi išlipo Lyduvėnuose. „Atsimenu kaip šiandien, mes į Lidavėnus atvažiavom. Per tą ilgą tiltą, buvo ne toks tas tiltas, jis buvo kitoks, sudaužytas. Biškį paėjome nuo stoties ir ji sako: tu čia atsisėsk prie keliuko, o aš į tą trobą eisiu tau valgyt parnešt. Aš jau verkiau, kad valgyt labai noriu. Ji nuėjo ir nuėjo, paliko mane.“
Greitai Hertha pirmą kartą susidūrė su lietuviais. „Aš sėdėjau. Šilta buvo, saulė švietė. Ėjo toks vyras, o aš verkiu atsisėdus. Jis pašnekino mane. Nesuprantu. Tada jis vokiškai pašnekino. Ko verki? Paklausė. Sakau: čia mane atvežė, aš valgyt noriu. Kur tavo mama? Vėl paklausė. Pašnekėjom. Tada jis sako: einam. Jis parsivedė. Žinau, kad buvo dvi mergicos, o kad jos mane tampė! Žinot, nepažįstama. Turėjau paltuką tokį, kepurytę, tik apaut neturėjau, buvau kaži kokiais skudurais apvyniota. Davė valgyt. Buvo pavakarys. Pasakė likti nakvoti. Atnešė maišą, prikimštą šieno. Rytą vėl davė valgyt ir sako einam. Jis mane nuvedė nuo kalno, kaip kelias eina nuo Lidavėnų [į Dubysos slėnį].“
Nepažįstamasis mergaitę palydėjo iki pagrindinio kelio ir nusakė, kur jai eiti: „Sako: dabar tu eik. Nepamesk to kelio. Neik kokiais takiukais. Eik, valgyt užsimanysi, prašyk. Žmonės duos valgyt. Nu aš ir ėjau. O ką? Pavalgiusi sau kėblinau ir kėblinau. Pavargau, atsisėdau ir užmigau. Čia, kur malūnas buvo, Kušeliškėj. Atėjau per dieną. Po krūmu aš užmigau. Pabundu, rytas. Šaltas, tokia rasa, migla. O netoli triobikė, dūmai rūksta, šuniukas loja. Bijau eit, šunų bijau. Ale vis tiek ėjau artyn. Žiūriu, toks žmogus vaikšto. Ten jau buvo Dapkių sodyba. Paskui pas jų ir buvau, karves ganiau per vasarą. Tas Dapkus jau ateina pasitikti ir pašnekina. Jis gerai mokėjo vokiškai. Šnekėjom, parsivedė į trobą. Jie matė, kad aš utėlėm aptekus. Jie šnekėjosi tarp savęs, davė valgyti, škarmalų man suieškojo. Tada vedėsi į Dubysą, mano buvo kasos didelės, bet jau tos kasos pilnos gyvių. Nusinešė žirkles, šepetį, muilą ir į vandenį įvarius prausė, kirpo. Apkirpo trumpai. Aprengė. Paskui sako gulkis, daržinėje pataisė ant šieno. Kiek miegojau, neatsimenu. Pažadino mane tokia Dapkienės sesuo, netekėjusi, davatkikė. Aš pabudau, ji atsisėdus glostė mane ir verkė. Paskui vedėsi į trobą, valgyt davė, vėl vedė į Dubysą praustis. Labai geri žmonės buvo, labai.“ Dapkų sodyba yra išlikusi iki šių dienų, joje dar gyvena Dapkų palikuonys. Hertha pas Dapkų karves ganė visą 1946 m. vasarą.
1946 m. vasarą sodybos šeimininkė Dapkienė vokietaitę Herthą pavadino Adele. Taip Hertha per vieną vasarą tapo lietuve! Adelė prisimena, kaip išmoko lietuvių kalbą: „Lietuvių kalbą labai greit išmokau. Algis [Dapkų sūnus] ištisai ateidavo pas mane ganant karves ir šnekindavo. Varles gaudydavom. Labai greitai aš išmokau kalbą.“
Ganant karves pas Dapkus Adelei nutiko keistas įvykis: „Senukas vokietis ėjo. Jis mane atpažino. Žinojo, kad brolis mane buvo palikęs Vokietijoje. Ėjo pro šalį ir grįžo, sako: ar susitikai brolį ir sesę, ar radai? Sakau ne. Jie yra Virtukuose – pasakė senukas. Jis man nupiešė kelią, kaip eiti. Sakė, ten rasi brolį, o sesuo gretimai pas mokytoją irgi gyvena.“ Adelė, neilgai trukus, atsiklaususi Dapkų, išėjo į Virtukus. Nepaklydusi, būdama 10 metų, ji surado brolį ir sesę. „Brolis dirbo prie ūkio, sesuo pas mokytoją gyveno. Brolis jau gerai mokėjo lietuviškai, sesuo buvo savotiška, kad ir mokėjo, ji nešnekėjo.“ Visi trys tuomet tarpusavyje kalbėjo vokiškai. Adelė prisimena, kad brolis buvo nepasakęs savo globėjams, jog turįs sesę, paliktą Rytprūsiuose: „Brolis savo šeimininkei net neužsiminė, kad jis turėjo dar vieną seserį. Šeimininkė labai šaukė ant brolio, kai sužinojo apie mane. Sakė negalvojusi, kad jis toks esąs. Reikėjo pasakyti, būtų važiavę ieškoti manęs ir parsivežę. O jis verkė atsisėdęs.“
Kiekvienas buvo radęs sau vietą, atrodo, visiems trims vaikams Lietuvoje pavyko rasti prieglobstį, pramokę lietuviškai visi trys laikėsi pas lietuvius, tik skirtingose vietose. „Pas jų pabuvau 3 dienas ir parėjau atgal pas Dapkių“, – prisimena Adelė. Rytprūsių vaikams, pasklidusiems po visą Lietuvą, sekėsi labai nevienodai, kai kur jie buvo išnaudojami, kai kurie klajojo iš sodybos į sodybą badaudami. Buvo apskurę, sutinę iš bado. Kai kurie ir mirė Lietuvoje. Tačiau dalis buvo priimti į šeimas, įvaikinti, auginti kaip savi.
Adelė grįžo pas Dapkus, 1946 m. vasara ėjo į pabaigą, atėjo ruduo. „Šalia gyveno Baniai. Pas jų vaikų nemažai. Tai jie susitarė ir perleido mane vaikus dabot. Aukle būt. Pas Banių, kad ir vaikus dabojau, bet negyvenau taip gerai. Pas jų išbuvau per žiemą. Antrame namo gale gyveno Banio sesuo Stefa. Ji mane parsiviliojo, matė, kaip aš gyvenu. Sako, pas mane nieko nedirbsi. Ateik, kad man smagiau būtų. Aš ir išėjau, buvo labai gerai.“
1947 m. vasarą Adelė vėl pakeitė savo šeimininkus. „Pavasarį ateidavo tokia Alikė. Jos dėdė gyveno kitoj Dubysos pusėj, jiems reikėjo karves ganyt. Iš gero gyvenimo išėjau ten karves ganyt, išsiviliojo. Pas tų Virvilų ganiau karves, čia jau buvo prastai. Per vasarą ganiau, o žiemą jie liepė išeit. Ant kalno gyveno mano būsima uošvienė Tamutienė. Ji sakė, niekur tu neik, tu turi teisę būt, tau valgyt turi duot. Bet manęs nenorėjo labai laikyt.“ Situacija buvo nedėkinga, tačiau neilgai trukus Adelės gyvenimas vėl atnešė pasikeitimą: „Prie Tamutienės gyveno Urbienė, kuri turėjo bevaikius giminaičius Juškevičius. Jie gyveno prie Kaulakių. Tas kaimas buvo Petkūniškiai. Urbienė susitiko su Juškevičiene bažnyčioje, pakalbėjo, kad aš tokia esu. Po kiek laiko, žiemą, tas Juškevičius atvažiavo su šlajukais mane parsivežt. Aš važiavau, nors jų ir nepažinojau“, – su džiaugsmu apie šį gyvenimo vingį pasakojo Adelė.
Juškevičiai buvo geri žmonės: „Pas jų augau kaip savo vaikas. Karvių ganyt nereikėjo. Taip aš ten, pas Juškevičių prie Liolingos upelio, užaugau. Jie mane įsivaikino. Leido mokytis į Saugailius privačiai siūti. Išmokau siūti. Dirbau ir kolūkyje.“
Adelė prisimena, kad 1952 m., gyvenant pas Juškevičių kasdienį gyvenimą, ji paskutinį kartą matėsi su broliu ir sese. „Dar kartą mes matėmės, kai aš buvau pas Juškevičių. Atvažiavo žiemą, su šlajukais arklį pasikinkę. Abudu. Jie atvyko pasakyti, kad jiems neleidžia būti čia [Lietuvoje] ir jie nusprendė vykti į Vokietiją atgal. Juos susirado mamos sesuo.“ Bet Adelė nevažiavo. Į Vokietiją išvyko tik brolis Zygfridas ir sesuo Elga. Hertha Schwartz jau buvo tapusi lietuve Adele Juškevičiūte. Vėliau Adelė susirašinėjo laiškais su broliu ir seserimi, kol ryšiai dar sovietiniais metais nutrūko.
Reikėtų paminėti, kad Lietuvos SSR 1950–1951 m. aktyviai sprendė „vokietukų“ problemą Lietuvoje, juos registravo, rengė sąrašus ir ruošėsi jų iškeldinimui į Vokietiją.  Be abejo, tuomet į Vakarų Demokratinę Vokietiją (VDR). Tiesa, nors sovietinė valdžia iš tikrųjų sudarė sąlygas ir deportavo surinktus asmenis į VDR, tačiau dalis tuo netikėjo. Lietuviai iš patirties žinojo, kad tokie sąrašai gali būti sudaryti ir kelionei į Sibirą, todėl perspėdavo „vokietukus“, dalis specialiai juos slėpė nuo valdžios, stengėsi įsivaikinti, nes bijojo, kad juos ištrems ar nužudys.
1956 m. Adelė susituokė su Povilu Tamučiu, kuris buvo vyresnis 11 metų. Jis 1955 m. grįžo iš kalėjimo Sibire, kur kalėjo už bendradarbiavimą su partizanais, buvo ryšininkas. Vėliau šeima įsikūrė Bedančiuose, pasistatė namuką. Adelė dirbo kolūkyje, vyras buvo statybininkas.
Aštuntame dešimtmetyje (neatsimena tikslių metų), kai sūnus Kęstutis tarnavo armijoje, jį perkėlė į Kaliningradą. Tuomet jis į namus parsiuntė Kaliningrado srities žemėlapį, kad mama ieškotų savo gimtinės. Neilgai trukus Adelė važiavo lankyti sūnaus armijoje ir užsuko ten: „Namuką radom. Kaip buvo griuvėsiai tie namai, taip ir tebėra.“ O mamos palaidojimo vietoje neapsilankė, nes vyko statybos, tai buvo draudžiama zona.
1998 m. Adelė kartu su sūnumi Kęstučiu vyko į Vokietiją. Per Raudonąjį Kryžių gavo tetos adresą, kuri gyveno Hanoveryje. Tuomet ji susitiko su pussesere ir seserimi Elga, kurios nematė nuo 1952 m. Deja, brolio tuomet ji nesutiko (nors sesuo žinojo, kad jis dar gyvas). Vėliau Adelė palaikė ryšius su pussesere, kuri atvykdavo į Lietuvą atostogų.
Su Adele kalbėjomės 2020 m. lapkritį jos namuose. Šios moters kelias buvo nelengvas, tačiau ji rado savo vietą Lietuvoje, įsikūrė ir čia liko. Galime tik įsivaizduoti, ką reiškia žmogui netekti savo šalies, šeimos, pakeisti tautybę, kalbą ir net tikėjimą. „Vilko vaikų“ likimai skirtingi, tūkstančiai jų atvyko į Lietuvą, vieni prisitaikė ir liko, kiti iškeliavo atgal į Vokietiją. O kur dar kitos gyvenimo negandos… Kiekvieno vaiko istorija unikali. Iki pat XX a. pabaigos šie žmonės tarsi neegzistavo, apie tai kalbėti buvo nepatogu net oficialiajai Vokietijos ir Lietuvos valdžiai. Laikas negailestingas, „vilko vaikų“ Lietuvoje lieka vis mažiau, jų istorijos iškeliauja užmarštin.