Arnas ZMITRA
[1]2006 m. LR Seimas spalio 16 d. paskelb? Mažosios Lietuvos genocido diena. Dažnam tai joki? emocij? nekelianti eilin? spalio diena, kaip nykus rudens vakaras. Studijuojant teko gird?ti apie „vilko vaikus“ arba „vokietukus“, kurie pokaryje atkeliavo ? Lietuv? iš Rytpr?si?, kitaip – Mažosios Lietuvos. Iki karo pabaigos min?ta teritorija priklaus? Vokietijai, ta?iau 1944 m. spalio 16 d. ? Rytpr?sius ?siverž? Soviet? S?jungos kariuomen?, prasid?jo žudyn?s, smurtas, represijos, prievartavimai, turto grobimas. Raudonarmie?iams tai buvo pirma vokiška teritorija, kuri? jie už?m? po karo, tod?l revanšistin?s nuotaikos, neapykanta vokie?iams ten tiesiog „sprogo“ ir pirmieji tai pajuto vietiniai gyventojai vokie?iai.
Represijas pajuto ir Hertha Schwartz, šio pasakojimo heroj?, bei jos šeima. Hertha gim? 1936 m. balandžio 14 d. Girdavos (vok. Gerdauen, dab. Železnodorožnyj) priemiestyje Kinderhof. Girdava, senas pr?siškas šios vietov?s pavadinimas, buvusi bart? genties gyvenviet?. Girdavoje XIII a. kryžiuo?iai pastat? m?rin? pil?, XIV a. bažny?i?, XV a.
miestas apjuostas m?ro tvora. Mieste gyveno ir lietuvi?, kartais pamaldos evangelik? liuteron? bažny?ioje vykdavo lietuvi? kalba. Miestas nuo XIX a. pr. buvo apskrities centru, išlik? apleisti apskrities r?mai. Dabar gatv?se tuš?ia, XIV a. bažny?ia stovi apleista, be stogo. Didžioji dalis sen?j? pastat? neremontuoti nuo to meto, kada vietiniai 1945 m. galutinai pasitrauk? iš ši? krašt?. Sovietai nieko geresnio nesugalvojo ir Girdavai dav? „geležinkelio“ vard? – Železnodorožnyj.
[2]Iki karo Hertha gyveno vaikišk? gyvenim?. Ernos ir Otto šeimoje, be mažosios, augo brolis Zygfridas ir sesuo Elga. Vyresnieji lank? mokykl?, t?vas buvo stalius, mama nam? šeiminink?. Mažoji Hertha prisimena kieme buvus s?puokles ir didel? sod?, ji lank? mokykl?, kartais su mo?iute keliaudavo ? Girdavos bažny?i?. J? šeima, kaip ir dauguma Rytpr?si? gyventoj?, buvo evangelikai liuteronai. Herthos šeima vis? karo laikotarp? gyveno gana ramiai, ta?iau viskas apsivert? aukštyn kojom 1944 m., kai vokie?i? kariuomen? prad?jo trauktis, Rytpr?si? gyventojai prad?jo b?gti iš savo nam?. Moters atmintyje išliko iš?jimas iš nam?: „Patys vokie?iai mus var? iš nam?. T?vas padar? vežim?, kaip ?igon?, ir mus var? iš nam?.“ Hertha mat? ištisas gurguoles žmoni?, keliaujan?i? iš savo nam?, tolyn nuo fronto, tolyn nuo ateinan?i? soviet?. Jos atmintyje išliko vaizdai, kaip besitraukiant ištisai buvo bombarduojama, „žmon?s keliavo ledu, subombardavus sk?sdavo vežimai ir žmon?s“.
Visgi vieni nenor?jo pasitraukti, kiti nesp?jo, juos „pralenk?“ Raudonosios armijos kariuomen?, kuri kiek ?manoma kliud? vokie?iams pasitraukti iš Rytpr?si?. Kai kuri? pab?g?li? lauk? itin tragiškas likimas. Štai 1945 m.
žiem? t?kstan?iai besitraukian?i? pab?g?li? per užšalusias Kurši? marias buvo subombarduoti ir sušaudyti, skandinami laivai su pab?g?liais. Skai?iuojama, kad per Rytpr?si? operacij? sovietai paskandino 73 laivus su pab?g?liais. Didžiausia tragedija ?vyko 1945 m. sausio 30 d., kai soviet? povandeninis laivas nuskandino lainer? „Wilhelmas Gustloffas“. Katastrofos metu žuvo apie 9,5 t?kst. žmoni?.
Herthos šeima rus? kariuomen? sutiko kelyje: „Mes važiavom. Sustabd? m?s? vežim? patys vokie?iai. Du. Iškink? arklius, s?do ant j? ir nujojo. Mes pasilikom vežime be arkli?. T?vas ir mama prad?jo šaukti: jau rusai ateina! Iš miško, ži?rim, ateina b?riai. Nešaud?. Mes visi tur?jom ?emodaniukus, ten buvo drabužiukai m?s?. Kiekvienas savo tur?jom ir rak?iukai nuo ?emodan? buvo ant m?s? kaklo. Rusai, kai užpuol? m?s? vežim?, taip ir buvom tam vežime. Mes duodam rak?iukus, jie neima j?, jie pjaust?, drask?, m?t? visk?. Nieko baisaus daugiau nedar?.“ Toks buvo pirmas Herthos šeimos susitikimas su rusais. T? akimirk? jie tapo belaisviais: „Po to ?jome. Rusai var?. ?jo, tiesiog pilna žmoni?. Vienu metu ant kelio buvo užd?ta kartis. Tada skyr? vyrus nuo vis?. T?t? atskyr?. Jis nebuvo kariškis, nes buvo koj? nusilauž?s, ji buvo gipse. Jis ?jo su tokiom 
[3]„kriuk?m“. J? atskyr? ir daugiau mes jo nebemat?m. Karas baig?si, o mes jau buvome toli nuo savo nam?. Beveik vis? žiem? po bišk? važiavom.“ Apib?dindama t? laik? Hertha apibendrina: „Jau buvo bardakas grynas.“
Herthos šeima, kaip ir daugelis kit? vokie?i?, buvo nuvaryta ? artimiausios stovyklos barak?. Tuomet buvo ?prasta vietinius gr?sti ? stovyklas, kur j? laukdavo vergiškas darbas, neretai – ir mirtis. „Kai atskyr? t?v?, likau su mama, broliu ir seserimi. Apsistojome kažkokiame barake, kuriame buvo ir daugiau vokie?i?. J?zau, kas ten buvo. Baisu, baisu, baisu kas buvo.“ Stovyklos gyventojai pajuto raudonarmie?i? žiaurum?, ypa? moterys, kurias prievartavo rus? kareiviai: „Klyksmas b?davo naktimis. Baisu, kas ten dar?si. Ateidavo naktim kareiviai. Moteris išsivesdavo, jos neidavo, tiesiog vilkdavo jas. Paskui parvelka jau leisgyves. Atsimenu, mama nepa?jo…“
Gyvenimas stovykloje truko neilgai. Moteris prisimena, kad tuomet stovykloje „k? tur?jom, t? valg?m, bet duodavo ir rus? kareiviai mums valgyti. Stov?jo virtuvik?s, tur?jome katiliukus, duodavo koš?s“. Kol vien? 1945 m. pavasario dien? liep? visiems skirstytis, „važiuoti kur nori, gr?žti ? savo namus“. 1945 m. pavasar?, sovietin?s kariuomen?s ?sakymu, pasitrauk? iš nam? vokie?iai prival?jo gr?žti ? savo gyvenam?sias vietas. „Gr?žom ? namus. Buvo vasara, jau buvo šilta. Gryb? buvo. Mes p?sti ?jom. Gr?žom ? Gerdauen. Namai sudaužyti. Kaminas tiktai ir sienos. Pamiškyje, toliau, ?kis toks buvo. Tai ten apsistojome. Ne mes vieni, b?riai ten ?jo. Kur kas gal?jo, ten ir apsistojo.“
Šeimai reik?jo r?pintis maistu. „Mes su broliu eidavom ? miestel?, t? savo [Girdav?]. Jis žinojo, kur parduotuv?s buvo sudaužytos [subombarduotos]. Daug žmoni? ten kasdavo tuos griuv?sius, rasdavo ten maisto. Žinau, konservus, druskos neš?m iš griuv?si?. Miestelis labai subombarduotas, beveik nebuvo sveik? nam?.“ Deja, 1945 m. ruden? mir? mama: „T? ruden? mir? m?s? mama. Ji nepa?jo, jai buvo labai prastai, verkdavo, šaukdavo. Ji jauna buvo. Mes visi gul?jom šalia, tokioje pla?ioje lovoje. Ir ryte mama negyva.“ Vaikams teko r?pintis mamos palaidojimu: „Paskui ?jo brolis su seserimi. Jie didesni buvo. Brolis 1930 m. gimimo, sesuo 1932 m. ?jo ? komendant?r?. At?jo 3 kariškiai. Iškas? duob?, ten buvo sodas didelis. Po obelimi iškas? duob?.“
Hertha atsimena vien? mamos paliepim? visiems vaikams: „Ji sakydavo: jau mirsiu. Vis tiek t?vas atsiras, viskas susitvarkys, t?tis gr?š. Neužmirškit, kur mane užkasit. Kai ateis laikas, perkelsit ? kapines, tik kad jau neužmiršt visko. Liepdavo labai „?sid?ti“ ? smegenis. Kad neužmiršt!“
Mirus mamai vaik? gyvenimas pasikeit?. Jie buvo išvaryti iš gyvenamos vietos, kur sode palaidota mama. Juos var? ? gretim? kaim?, kur jie praleido 1945–1946 m. žiem?. Visi trys apsistojo viename kambaryje, kuriame gyveno dar viena senol?. Be abejo, tame pa?iame name ir aplink buvo pilna vokie?i? šeim?. Hertha prisimena, kad t? žiem? jau daugelis važiuodavo kažkur: „Tai jau žiem? važiuodavo visi kažin kur. Dabar jau misliju, kad visi ? Lietuv? važiavo, pasirinkti maisto.“ D?l maisto tarp vaik? vykdavo kovos, neretai tai buvo muštyni? priežastis, vieni kitus apipl?šin?davo, vogdavo.
Išaušo diena, kai d?l nepritekliaus broliui Zygfridui teko pirm? kart? keliauti ? Lietuv?. „Vien? nakt? dingo brolis. Jis išvažiavo su draugais ? Lietuv?. Žiem?, jau šalta buvo. Jis gr?žo po kurio laiko. Jau mes netur?jom k? valgyt. Aš žinau, kad karinink? šeima (jau buvo rus? šeimos) dav? man bulvi? lupen?. Nu ir mes labai v?m?m, kai mes j? užvalg?m. Paskui nakt? ? lang? pabarškino brolis. Tai jis terb? toki? parsivež? duonos rieki?. Jis, matyt, ?jo ubagaudamas. Duonos, lašini? toki? brizgi?. Nemažai, toki? kuprin?.“
Keliavimas ? Lietuv? „ubagauti“ buvo ?prastas to meto reiškinys, ypa? t? atšiauri? 1945–1946 m. žiem?. Daugelis vokie?i? mir? iš bado, nuo lig? (ypa? šiltin?s), išsek? darbo stovyklose. Moterys ir jaunos merginos mirdavo išprievartautos arba žudydavosi, skandindavosi Priegliuje, kardavosi ir pan. Atsirado t?kstan?iai našlai?i?, vadinam?j? vilko vaik?, kurie, gelb?damiesi nuo bado, tiltu per Nemun? ar prekiniais traukiniais b?go ? Lietuv?.
[4]Vieni pasirinkdavo maisto ir gr?ždavo atgal pas Rytpr?siuose likusias šeimas. Jie gabeno maist? savo t?vams, seneliams, kurie jau nepaj?g? keliauti ? Lietuv?, buvo silpni. Deja, dažnai gr?žus po klajoni? Lietuvoje, kurios trukdavo ir kelet? savai?i?, vaikai jau nerasdavo savo artim?j?. Jie b?davo iškeldinti atsik?l?li? rus?, mir? ar nublokšti ?vairi? negand?. Kartais vaikai, lik? vieni ir netur?dami ko prarasti, tiesiog iškeliaudavo ? Lietuv? visam, ieškodavo prieglobs?io. M?s? kraštietis Marcelijus Martinaitis, tuomet gyven?s netoli Kalnuj?, Paserben?io kaime, prisimena: „Dar Vakaruose dundant karui ir tuoj po jo iš Karaliau?iaus m?s? kaimus užpl?do už mus skurdesni vokietukai, su kuriais buvo pasidalijama savo ubago duona. Dažniausiai per namus eidavo vaikai – nušaš?, ut?l?ti, nuo alkio ištin?, skudurais apsivynioj? pam?lynijusias kojas. ?eidavo, be žodži? stov?davo prie slenks?io laukdami, gal k? paduos, nes vokiškai m?s? žmon?s visai nesuprasdavo.“
Po pirmos s?kmingos kelion?s ? Lietuv?, t? pa?i? žiem?, Herthos brolis kartu su sese susiruoš? ? Lietuv?: „Paskui jie ruoš?si su sese abudu važiuot. Tai senikei [su kuria gyveno] paliko maist?, kad ji pati valgyt? ir man duot?. Aš netur?jau apsiauti, kad man?s nesivež?? Jie kai išvažiavo ir išvažiavo.“ Ji savo brol? ir ses? sutiks jau Lietuvoje. „V?liau ta senik? mir?. Aš likau, va taip sau, viena. Eidavau, praeidavau kur. Tie patys žmon?s mane š?r?.“ Hertha likusi viena sunkiai, bet sulauk? pavasario: „Prisimenu, kad buvo šilta. Pavasaris. Kad aš s?d?davau ant saul?s ir užmigdavau, visaip ten buvo. Tai viena moteris sako, aš važiuosiu [? Lietuv?]. Ji man kojas aprišo, kad neb?t? šalta. Mes iš?jom nakt?. Netoli ten stotis. Nu?jom ? Gerdauen [Girdavos] stot?. ? gyvulinius ten ?šokom, ? priekinius [vagonus].“
Tuo metu vaik? keliavimas ? Lietuv? buvo kasdienis reiškinys, tai jau nieko nestebino. „Mes ne vieni, ten j? daug! Užsimaskuoja ir važiuoja. Visi kavodavosi, kai vaikšto sargybiniai, visi nutyla, niekas nesirodo.“ Skai?iuojama, kad pokaryje ? Lietuv? gal?jo atkeliauti iki 30 000 vokie?i? kilm?s asmen? (daugiausia vaik?).
1946 m. pavasar? Hertha su nepaž?stama moterimi atvažiavo ? Lietuv?. Pakelyje mergait? mat?, kaip „vokietukai“ šokin?jo iš traukinio ?vairiose vietose: „Mat?m, pakelyje daug išlipdavo. Iššoka ir leidžiasi visi nuo to traukinio tolyn.“ Jodvi išlipo Lyduv?nuose. „Atsimenu kaip šiandien, mes ? Lidav?nus atvažiavom. Per t? ilg? tilt?, buvo ne toks tas tiltas, jis buvo kitoks, sudaužytas. Bišk? pa?jome nuo stoties ir ji sako: tu ?ia atsis?sk prie keliuko, o aš ? t? trob? eisiu tau valgyt parnešt. Aš jau verkiau, kad valgyt labai noriu. Ji nu?jo ir nu?jo, paliko mane.“
Greitai Hertha pirm? kart? susid?r? su lietuviais. „Aš s?d?jau. Šilta buvo, saul? šviet?. ?jo toks vyras, o aš verkiu atsis?dus. Jis pašnekino mane. Nesuprantu. Tada jis vokiškai pašnekino. Ko verki? Paklaus?. Sakau: ?ia mane atvež?, aš valgyt noriu. Kur tavo mama? V?l paklaus?. Pašnek?jom. Tada jis sako: einam. Jis parsived?. Žinau, kad buvo dvi mergicos, o kad jos mane tamp?! Žinot, nepaž?stama. Tur?jau paltuk? tok?, kepuryt?, tik apaut netur?jau, buvau kaži kokiais skudurais apvyniota. Dav? valgyt. Buvo pavakarys. Pasak? likti nakvoti. Atneš? maiš?, prikimšt? šieno. Ryt? v?l dav? valgyt ir sako einam. Jis mane nuved? nuo kalno, kaip kelias eina nuo Lidav?n? [? Dubysos sl?n?].“
Nepaž?stamasis mergait? palyd?jo iki pagrindinio kelio ir nusak?, kur jai eiti: „Sako: dabar tu eik. Nepamesk to kelio. Neik kokiais takiukais. Eik, valgyt užsimanysi, prašyk. Žmon?s duos valgyt. Nu aš ir ?jau. O k?? Pavalgiusi sau k?blinau ir k?blinau. Pavargau, atsis?dau ir užmigau. ?ia, kur mal?nas buvo, Kušelišk?j. At?jau per dien?. Po kr?mu aš užmigau. Pabundu, rytas. Šaltas, tokia rasa, migla. O netoli triobik?, d?mai r?ksta, šuniukas loja. Bijau eit, šun? bijau. Ale vis tiek ?jau artyn. Ži?riu, toks žmogus vaikšto. Ten jau buvo Dapki? sodyba. Paskui pas j? ir buvau, karves ganiau per vasar?. Tas Dapkus jau ateina pasitikti ir pašnekina. Jis gerai mok?jo vokiškai. Šnek?jom, parsived? ? trob?. Jie mat?, kad aš ut?l?m aptekus. Jie šnek?josi tarp sav?s, dav? valgyti, škarmal? man suieškojo. Tada ved?si ? Dubys?, mano buvo kasos didel?s, bet jau tos kasos pilnos gyvi?. Nusineš? žirkles, šepet?, muil? ir ? vanden? ?varius praus?, kirpo. Apkirpo trumpai. Apreng?. Paskui sako gulkis, daržin?je patais? ant šieno. Kiek miegojau, neatsimenu. Pažadino mane tokia Dapkien?s sesuo, netek?jusi, davatkik?. Aš pabudau, ji atsis?dus glost? mane ir verk?. Paskui ved?si ? trob?, valgyt dav?, v?l ved? ? Dubys? praustis. Labai geri žmon?s buvo, labai.“ Dapk? sodyba yra išlikusi iki ši? dien?, joje dar gyvena Dapk? palikuonys. Hertha pas Dapk? karves gan? vis? 1946 m. vasar?.
1946 m. vasar? sodybos šeiminink? Dapkien? vokietait? Herth? pavadino Adele. Taip Hertha per vien? vasar? tapo lietuve! Adel? prisimena, kaip išmoko lietuvi? kalb?: „Lietuvi? kalb? labai greit išmokau. Algis [Dapk? s?nus] ištisai ateidavo pas mane ganant karves ir šnekindavo. Varles gaudydavom. Labai greitai aš išmokau kalb?.“
Ganant karves pas Dapkus Adelei nutiko keistas ?vykis: „Senukas vokietis ?jo. Jis mane atpažino. Žinojo, kad brolis mane buvo palik?s Vokietijoje. ?jo pro šal? ir gr?žo, sako: ar susitikai brol? ir ses?, ar radai? Sakau ne. Jie yra Virtukuose – pasak? senukas. Jis man nupieš? keli?, kaip eiti. Sak?, ten rasi brol?, o sesuo gretimai pas mokytoj? irgi gyvena.“ Adel?, neilgai trukus, atsiklaususi Dapk?, iš?jo ? Virtukus. Nepaklydusi, b?dama 10 met?, ji surado brol? ir ses?. „Brolis dirbo prie ?kio, sesuo pas mokytoj? gyveno. Brolis jau gerai mok?jo lietuviškai, sesuo buvo savotiška, kad ir mok?jo, ji nešnek?jo.“ Visi trys tuomet tarpusavyje kalb?jo vokiškai. Adel? prisimena, kad brolis buvo nepasak?s savo glob?jams, jog tur?s ses?, palikt? Rytpr?siuose: „Brolis savo šeimininkei net neužsimin?, kad jis tur?jo dar vien? seser?. Šeiminink? labai šauk? ant brolio, kai sužinojo apie mane. Sak? negalvojusi, kad jis toks es?s. Reik?jo pasakyti, b?t? važiav? ieškoti man?s ir parsivež?. O jis verk? atsis?d?s.“
Kiekvienas buvo rad?s sau viet?, atrodo, visiems trims vaikams Lietuvoje pavyko rasti prieglobst?, pramok? lietuviškai visi trys laik?si pas lietuvius, tik skirtingose vietose. „Pas j? pabuvau 3 dienas ir par?jau atgal pas Dapki?“, – prisimena Adel?. Rytpr?si? vaikams, pasklidusiems po vis? Lietuv?, sek?si labai nevienodai, kai kur jie buvo išnaudojami, kai kurie klajojo iš sodybos ? sodyb? badaudami. Buvo apskur?, sutin? iš bado. Kai kurie ir mir? Lietuvoje. Ta?iau dalis buvo priimti ? šeimas, ?vaikinti, auginti kaip savi.
Adel? gr?žo pas Dapkus, 1946 m. vasara ?jo ? pabaig?, at?jo ruduo. „Šalia gyveno Baniai. Pas j? vaik? nemažai. Tai jie susitar? ir perleido mane vaikus dabot. Aukle b?t. Pas Bani?, kad ir vaikus dabojau, bet negyvenau taip gerai. Pas j? išbuvau per žiem?. Antrame namo gale gyveno Banio sesuo Stefa. Ji mane parsiviliojo, mat?, kaip aš gyvenu. Sako, pas mane nieko nedirbsi. Ateik, kad man smagiau b?t?. Aš ir iš?jau, buvo labai gerai.“
1947 m. vasar? Adel? v?l pakeit? savo šeimininkus. „Pavasar? ateidavo tokia Alik?. Jos d?d? gyveno kitoj Dubysos pus?j, jiems reik?jo karves ganyt. Iš gero gyvenimo iš?jau ten karves ganyt, išsiviliojo. Pas t? Virvil? ganiau karves, ?ia jau buvo prastai. Per vasar? ganiau, o žiem? jie liep? išeit. Ant kalno gyveno mano b?sima uošvien? Tamutien?. Ji sak?, niekur tu neik, tu turi teis? b?t, tau valgyt turi duot. Bet man?s nenor?jo labai laikyt.“ Situacija buvo ned?kinga, ta?iau neilgai trukus Adel?s gyvenimas v?l atneš? pasikeitim?: „Prie Tamutien?s gyveno Urbien?, kuri tur?jo bevaikius giminai?ius Juškevi?ius. Jie gyveno prie Kaulaki?. Tas kaimas buvo Petk?niškiai. Urbien? susitiko su Juškevi?iene bažny?ioje, pakalb?jo, kad aš tokia esu. Po kiek laiko, žiem?, tas Juškevi?ius atvažiavo su šlajukais mane parsivežt. Aš važiavau, nors j? ir nepažinojau“, – su džiaugsmu apie š? gyvenimo ving? pasakojo Adel?.
Juškevi?iai buvo geri žmon?s: „Pas j? augau kaip savo vaikas. Karvi? ganyt nereik?jo. Taip aš ten, pas Juškevi?i? prie Liolingos upelio, užaugau. Jie mane ?sivaikino. Leido mokytis ? Saugailius priva?iai si?ti. Išmokau si?ti. Dirbau ir kol?kyje.“
Adel? prisimena, kad 1952 m., gyvenant pas Juškevi?i? kasdien? gyvenim?, ji paskutin? kart? mat?si su broliu ir sese. „Dar kart? mes mat?m?s, kai aš buvau pas Juškevi?i?. Atvažiavo žiem?, su šlajukais arkl? pasikink?. Abudu. Jie atvyko pasakyti, kad jiems neleidžia b?ti ?ia [Lietuvoje] ir jie nusprend? vykti ? Vokietij? atgal. Juos susirado mamos sesuo.“ Bet Adel? nevažiavo. ? Vokietij? išvyko tik brolis Zygfridas ir sesuo Elga. Hertha Schwartz jau buvo tapusi lietuve Adele Juškevi?i?te. V?liau Adel? susirašin?jo laiškais su broliu ir seserimi, kol ryšiai dar sovietiniais metais nutr?ko.
Reik?t? pamin?ti, kad Lietuvos SSR 1950–1951 m. aktyviai sprend? „vokietuk?“ problem? Lietuvoje, juos registravo, reng? s?rašus ir ruoš?si j? iškeldinimui ? Vokietij?. Be abejo, tuomet ? Vakar? Demokratin? Vokietij? (VDR). Tiesa, nors sovietin? valdžia iš tikr?j? sudar? s?lygas ir deportavo surinktus asmenis ? VDR, ta?iau dalis tuo netik?jo. Lietuviai iš patirties žinojo, kad tokie s?rašai gali b?ti sudaryti ir kelionei ? Sibir?, tod?l persp?davo „vokietukus“, dalis specialiai juos sl?p? nuo valdžios, steng?si ?sivaikinti, nes bijojo, kad juos ištrems ar nužudys.
1956 m. Adel? susituok? su Povilu Tamu?iu, kuris buvo vyresnis 11 met?. Jis 1955 m. gr?žo iš kal?jimo Sibire, kur kal?jo už bendradarbiavim? su partizanais, buvo ryšininkas. V?liau šeima ?sik?r? Bedan?iuose, pasistat? namuk?. Adel? dirbo kol?kyje, vyras buvo statybininkas.
Aštuntame dešimtmetyje (neatsimena tiksli? met?), kai s?nus K?stutis tarnavo armijoje, j? perk?l? ? Kaliningrad?. Tuomet jis ? namus parsiunt? Kaliningrado srities žem?lap?, kad mama ieškot? savo gimtin?s. Neilgai trukus Adel? važiavo lankyti s?naus armijoje ir užsuko ten: „Namuk? radom. Kaip buvo griuv?siai tie namai, taip ir teb?ra.“ O mamos palaidojimo vietoje neapsilank?, nes vyko statybos, tai buvo draudžiama zona.
1998 m. Adel? kartu su s?numi K?stu?iu vyko ? Vokietij?. Per Raudon?j? Kryži? gavo tetos adres?, kuri gyveno Hanoveryje. Tuomet ji susitiko su pussesere ir seserimi Elga, kurios nemat? nuo 1952 m. Deja, brolio tuomet ji nesutiko (nors sesuo žinojo, kad jis dar gyvas). V?liau Adel? palaik? ryšius su pussesere, kuri atvykdavo ? Lietuv? atostog?.
Su Adele kalb?jom?s 2020 m. lapkrit? jos namuose. Šios moters kelias buvo nelengvas, ta?iau ji rado savo viet? Lietuvoje, ?sik?r? ir ?ia liko. Galime tik ?sivaizduoti, k? reiškia žmogui netekti savo šalies, šeimos, pakeisti tautyb?, kalb? ir net tik?jim?. „Vilko vaik?“ likimai skirtingi, t?kstan?iai j? atvyko ? Lietuv?, vieni prisitaik? ir liko, kiti iškeliavo atgal ? Vokietij?. O kur dar kitos gyvenimo negandos… Kiekvieno vaiko istorija unikali. Iki pat XX a. pabaigos šie žmon?s tarsi neegzistavo, apie tai kalb?ti buvo nepatogu net oficialiajai Vokietijos ir Lietuvos valdžiai. Laikas negailestingas, „vilko vaik?“ Lietuvoje lieka vis mažiau, j? istorijos iškeliauja užmarštin.