2011 METŲ PAVASARIS DARŽE

KO­DĖL KAR­TŪS RI­DI­KĖ­LIAI?

dr. Juozas Jurkšaitis

Ri­di­kė­liai – mėgs­ta­ma mū­sų dar­žo­vė. Ypa­tin­gi jie tuo, kad la­bai grei­tai už­de­ra, tik ket­ver­tą sa­vai­tė­lių tenka lauk­ti. Sė­ja­mi, kai vos dir­va pra­džiūs­ta, rau­na­mi, kai ki­tos dar­žo­vės tik dyg­ti pra­de­da… Ver­ti­na­mi ri­di­kė­liai už tai, kad tu­ri daug vi­ta­mi­nų, mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų. Juo­se yra fer­men­tų, ku­rie ge­ri­na me­džia­gų apy­kai­tą, virš­ki­ni­mą. O pe­rša­lus ar su­si­rgus kvė­pa­vi­mo ta­kų li­go­mis, ri­di­kė­lis var­to­ja­mas kaip pro­fi­lak­ti­nė prie­mo­nė. Kai vais­tai šian­dien to­kie bran­gūs, ri­di­kė­lis – kaip ma­žy­tis, pi­gus svei­ka­tos ka­muo­lė­lis…

Pa­lan­kiau­sia te­mpe­ra­tū­ra ri­di­kė­liams yra 16-20°C. Kai šil­čiau, pa­vyz­džiui, po­lie­ti­le­ni­nia­me šilt­na­my­je vi­dur­die­nį, dar ne­pa­lais­ty­ti jie už­au­ga per ašt­rūs, kar­to­ko sko­nio ar kar­tais net ne­iš­au­gi­na šak­nia­vai­sio. Nes­ka­nūs, net pa­ki­tu­sios for­mos ri­di­kė­liai bū­na su­puo­lu­sio­je, ne­į­tręš­to­je dir­vo­je ar per tan­kiai pa­sė­ti. O kaip daž­nai dėl vi­so to ap­kal­ti­na­ma sėk­le­lė…

Dar ne­pa­ty­rę dar­ži­nin­kai pei­kia sėk­lą dėl to, kad ri­di­kė­liai vi­dur­va­sa­ry­je pra­stai už­de­rė­jo – šak­nia­vai­siai lyg kem­pi­nė, jo­kio su­ltin­gu­mo. O pa­mirš­ta, jog ri­di­kė­lis – šiau­rie­tis, jam va­sa­rą per daug švie­sos ir ši­lu­mos. To­dėl ri­di­kė­lius sė­ja­me anks­ti pa­va­sa­rį ar ru­de­niop. Ta­da ir sėk­la bus ge­ra!

Dar dvi pa­pras­tas tie­sas ver­ta ži­no­ti dar­ži­nin­kui, au­gi­nan­čiam ri­di­kė­lius. Pir­ma – juos rei­kia daž­nai lais­ty­ti, o karš­tes­nė­mis die­no­mis, ypač šilt­na­my­je, net kas die­ną. Ir kad pe­rmirk­tų že­me­lė bent per sprin­dį. Ant­ra – azo­to trą­šo­mis ri­di­kė­lių pa­tar­ti­na vi­sai net­ręš­ti. Tuo la­biau, kad jų ve­ge­ta­ci­ja trum­pa, nes­pės azo­tu pa­si­nau­do­ti, jo su­virš­kin­ti. Daž­niau­siai tik veš­lią la­pi­ją iš­au­gins, bet ne šak­ne­les.

Keli žodžiai apie kai kurias naujas veisles. FARAON – čekiška veislė, augintina šiltnamiuose ir po dangomis. Šakniavaisiai stamboki, apie 25 g svorio, šviesiai raudoni, vidus baltas, švelnaus skonio. APACHE H – ankstyvas prancūziškas hibridas. Tinka auginti nuo pavasario iki rudens. Šakniavaisiai 4-5 cm ilgio, raudoni su baltu galiuku, malonaus skonio. Po kurio laiko galime auginti ir mūsų taip pamėgtus ankstyvus lietuviškus ridikėlius ŽARA, kuri naujai atestuota ir pripažinta konkursiniuose bandymuose.

Ir dar vienas patarimas. Ankstyvųjų daržovių lysvėje patartina sėti kelias ridikėlių veisles. Vieną – ankstyvą, kitą – vidutinio ankstyvumo, trečią – vėlyvą. Taip neperaugę, neapkartę ridikėliai mūsų stalą džiugins net tris savaites.

GRIEŽČIAI – NEPELNYTAI PAMIRŠTI

Griežčiai – mūsų šalyje nepelnytai primiršta daržovė. Tik Žemaitijoje jų daugiau auginama, ten sėtiniais vadinami. Kai kas mano, kad tai pašarinė kultūra, o ne daržovė. Tačiau geltonšakniai griežčiai maistui auginami jau keli šimtmečiai, ypač jie mėgstami Skandinavijos šalyse, Kanadoje, Latvijoje. Tai vertinga daržovė, vien vitamino C juose apie 40 mg, labai daug kalio. Teigiama, kad ši daržovė pasižymi dietinėmis savybėmis ir tinka diabetikams.

Lengva griežčius auginti. Jie nebijo žemos temperatūros, dygsta esant 2-3 ^oC, iškenčia iki -4 ^oC šalnas. Tai viena iš nedaugelio daržovių, auganti net rūgščioje dirvoje, kurios pH 4,5-5. Griežčius galima sodinti ar sėti tiesiai į dirvą. Ankstyvam derliui geriau užsiauginti daigų.

Auginant griežčius blogai daroma, kad anksti pasodinus vėluojama nuimti derlių. Griežčiai perauga, būna kieti, neskanūs. Prasto skonio griežčiai užauga, kai pritrūksta drėgmės, todėl būtina juos palieti. Visa tai žinant, žiemai skirtus griežčius patartina sodinti ar sėti vėliau, iki liepos pradžios. Tada darže atsiranda vietos po nukastų ankstyvųjų bulvių, nurautų ridikėlių, krapų.

RENKAMĖS PAŠARINIŲ RUNKELIŲ VEISLĘ

Dažnai perkant klausiama, kuri pašarinių runkelių veislė geriausia. Bandymuose net 1,5-2 kartus derlingesni už kitas veisles gana populiarūs olandiški BRIGADIER. Šios veislės šakniavaisiai labai stambūs, didesnė jų dalis virš žemės, jie lengvai išraunami. Nors jų sėkla brangoka, manome, kad derlius dešimteriopai atperka jos kainą.

Viena seniausių Lietuvoje auginamų veislių – EKENDORFO GELTONIEJI. Šakniavaisiai cilindro formos, palyginti nedideli – apie 1-1,5 kg. Didžioji dalis šakniavaisio, net trys ketvirtadaliai, auga žemės paviršiuje, todėl labai lengvai išraunami. Gal todėl jie labai mėgstami garbaus amžiaus augintojų.

Dar kai kas ieško raudonos spalvos pašarinių šakniavaisių ROTE VALZE. Bet jie liko neatestuoti ir jau trejetą metų jų sėkla nebeauginama. Panašūs į juos lenkiški REKORD POLE. Šakniavaisiai stamboki, raudoni, įsmaugto cilindro formos. Runkelių paviršius lygus, todėl išrovus – nežemėti. Labai gerai laikosi kaupuose ir saugyklose.

KAIP TRĘŠTI MAŽĄ DARŽĄ?

Pirmas labai paprastas patarimas – daržovėms tik daržų trąšos. Bet dažnas jo nepaiso, tręšia daržus per ilgus dešimtmečius priprastomis trąšomis – superfosfatu, kalio chloridu ar net kalio druska. Superfosfato fosforas silpnai tirpsta, nepatenkina greitai augančių daržovių poreikių. O kalio chloridas ar kalio druska daržovėms, išskyrus burokėlius, iš viso netinka.

Tikrosios daržovių trąšos – kompleksinės. Jose yra visi augalui reikalingi makro ir mikroelementai – ne tik azoto, fosforo, kalio, bet ir magnio, sieros, boro, molibdeno. Dar subalansuotu, augalams reikalingu santykiu. Juk daržovėms reikia ypač gerų augimo sąlygų. Ekonominiu požiūriu paskaičiuokime, kiek kainuoja sėkla, chemikalai ir ravėjimas? Taigi, iš per mažai patręšto daržo nelaukime gero derliaus.

Kitas dažnas klausimas – mėšlas ar kompleksinės trąšos. Tačiau kompleksinėse trąšose yra visi tie patys augalui reikalingi maisto elementai kaip ir mėšle, tik be piktžolių sėklų. Išvada paprasta – neapsunkinkime pavasario darbymečio. Nebūtina tręšti daržovių mėšlu, ypač mažame šeimos darže.

Nemanykime, kad mėšlas bloga trąša. Be jo prastesnės galulaukės ar smėlyno nesukultūrinsi. Čia ne tik mėšlo, dar ir durpių, o rūgštesnėje dirvoje ir kalkių prireiks. Tačiau gerai sukultūrintame sklypelyje galime apsieiti ir be jo. Dar paskaičiuokime, kiek prie didesnių miestų kainuoja mėšlo mašina – dažnai kelis šimtus litų. Palyginimui, norvegiškos daržo trąšos hydrokomplekso 25 kg maišas kainuoja 85 Lt ir jo šeimos daržui užteks dvejiems metams. O kiek vargo mėšlą atsivežti, apkasti, ravėti įveistas piktžoles…

Beje, Vakarų šalyse mėšlas daržų laukuose beveik nenaudojamas. Per brangu po to išnaikinti piktžoles. Organinės medžiagos dirvoje pagausinamos sėjant ir apariant sideralines kultūras – baltąsias garstyčias, rapsus, rugius, mišinius su ankštiniais. Tankiame pasėlyje piktžolės suvargsta, nesubrandina sėklų. Ir dar šie augalai šaknimis iš gilesnių dirvos sluoksnių į armenį maisto medžiagas pakelia. Dviguba nauda!

Daržovės nevienodai paima iš dirvos maisto medžiagų, ir į tai reikia atsižvelgti. Antai kopūstams reikia pusantro karto daugiau maisto medžiagų nei burokėliams ir du kartus daugiau nei svogūnams. Kad būtų daržininkui mėgėjui lengviau susiorientuoti, pateikiame vidutines trąšų normas naudojant daržo trąšą – hydrokompleksą.

Šias trąšų normas trečdaliu galime sumažinti gerai sukultūrintoje dirvoje. Ir priešingai, nederlingoje dirvoje – trečdaliu padidinti. Taip pat trąšų normas galime mažinti, jei daržovių priešsėlis buvo tręštas mėšlu arba auginti dobilai, kurie žymiai pagerina dirvą.