2022 m. – dvi svarbios Maironio sukaktys

2022 metai ženklina tautos dainiaus, iškilaus Raseinių kraštiečio Jono Mačiulio-Maironio gimimo 160-ąsias ir 90-ąsias mirties metines. Atrodo, kad apie šią asmenybę lyg ir viskas žinoma, visi faktai seniai atskleisti ir išnagrinėti. Tačiau niekada nevėlu dar kartą nusikelti į tą laikmetį, kai Maironis vaikščiodavo po gimtuosius Bernotus ir apylinkes…
Bernotuose poeto Maironio jauniausios sesers Kotrynos Mačiulytės-Lipčienės šeimos namuose įsikūręs muziejus šiais metais atsinaujino: ekspozicija papildyta dar nematytais, neeksponuotais daiktais ne tik iš Raseinių krašto istorijos muziejaus, bet ir iš respublikinių Maironio lietuvių literatūros bei Vytauto Didžiojo karo muziejų. Valerija Bakšytė-Rimkienė (1929–2021), ilgametė Pikčiūnų aštuonmetės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, maironiečių būrelio vadovė, buvo tas žmogus, kurio dėka mes dabar galime pagrįstai džiaugtis išsaugotomis paveldo vertybėmis. Ji dar sovietmečiu su mokiniais tvarkė, rūpinosi, rinko istorijos trupinius, menančius tautos dainiaus Maironio gyvenimą Bernotuose. Jos anūkė Simona padovanojo močiutės ne vienus metus kauptą turtingą, įdomų, unikalų archyvą Maironio tėviškės muziejui. Dalis mokytojos, ilgametės šio muziejaus darbuotojos V. Rimkienės surinktų daiktų jau pristatoma ekspozicijoje.
Muziejus yra atminties institucija, kurioje saugoma daugybė artefaktų, pasakojančių įvairių laikotarpių įdomias istorijas. Muziejaus misija – formuoti žmogaus istorinę kultūrą, patirtį įtaigiai tradicinėmis bei šiuolaikiškomis komunikacinėmis priemonėmis pristatyti visuomenei muziejuje saugomus, restauruojamus, tyrinėjamus žmonijos ir ją supančios aplinkos liudininkus. Muziejaus veiklos pagrindiniai principai – atsakomybė, atvirumas, kompetencija, kūrybiškumas, viešumas, skaidrumas. Dėl to tenka nemaža atsakomybė šiuo metu tvarkyti, sisteminti, vertinti, tyrinėti, paruošti vertybes tinkamam saugojimui bei eksponavimui. Maironio tėviškės muziejuje yra nemažai eksponatų su įdomiomis istorijomis. Kelias istorijas pateiksiu, o su kitomis galima susipažinti socialiniame tinkle „Facebook“ Maironio tėviškės paskyroje ar aplankant Bernotus.
DUBUO
Žiestas, keraminis, vidus glazūruotas. Dubenį muziejui padovanojo Maironio giminaičiai Babonai. Maironio tėvų Onos ir Aleksandro Mačiulių bei jaunėlės sesers Kotrynos šeimos namuose dubenyje buvo patiekiami virtinukai. Maironis, svečiuodamasis tėviškėje, labai mėgo skanauti virtinukus iš šio dubens – labiausiai patikdavo su varškės ar mėlynių įdaru.
Dubuo pagamintas Rygoje garsių ir žinomų jos fabrikantų Kuznecovų šeimos porceliano ir fajanso fabrike. Fabrikas Rygoje įkurtas 1841 m. Jame gamindavo molinius, o nuo 1851 m. – ir porceliano dirbinius. Žaliavos gamybai buvo vežamos iš Rusijos, Vokietijos, Olandijos, Prancūzijos, Skandinavijos, anglys krosnims kūrenti – iš Anglijos. Produkcija eksportuojama į daugelį Europos šalių, buvo labai paklausi. Vien per 1908 m. pagaminta daugiau nei 22,3 mln. keramikos dirbinių, iš kurių net 11,4 mln. porceliano, 3,7 mln. fajanso įvairių indų. Dirbo apie 2 650 žmonių. Kuznecovų šeimos fabrikuose sukurta produkcija buvo labai vertinama. Nuo 1892 m. Kuznecovai įgijo teisę porceliano dirbinius tiekti Rusijos caro rūmams.
1919 m. visi Kuznecovų fabrikai buvo nacionalizuoti. Rygos fabriko pastatai, išskyrus kaminus, 2013–2014 m. nugriauti. Šiuo metu jų vietoje – prekybos ir pramogų centras.
VERPIMO RATELIS
Dažnai manoma, kad XIX amžiuje moterys Lietuvoje buvo beraštės, tačiau Mačiulių šeimoje buvo kitaip. Jonuko auklė Ona Palkevičiūtė, tolima Mačiulių giminaitė, buvo raštinga ir pati mokė Maironį skaityti. Savo auklę būsimasis poetas labai mylėjo. O. Palkevičiūtė, gyvendama pas Mačiulius, įtaisė pirmąją namų mokyklą. Sėdėdama prie ratelio, verpdavo, o šalia jos Jonukas mokėsi raidžių. Maironio tėvas Aleksandras buvo raštingas žmogus, mokė vaikus rašto nuo pat mažumės – ne tik Jonuką, bet ir dukteris Prancišką, Marcelę, Kotryną. Vėliau Maironio seserys mokėsi vienuolių dominikonų parapinėje mokykloje Raseiniuose. Tokios mokyklos būdavo dvimetės. Mokslai vyko lenkų kalba. ,,Mačiulytės, nors namie seniai išmokytos lietuviškai melstis, gavo persimokyti lenkiškai ir jau iki 20 metų meldės ir išpažino vien lenkiškai, kol susiprato reikiant grįžti prie savosios kalbos“, – rašė Vaižgantas.
Verpimo ratelis buvo išrastas Vokietijoje 1533 m. Spėjama, kad iš ten jis pradėjo plisti ir Lietuvoje, pirmiausia dvaruose. Reikia manyti, kad pirmuosius ratelius kai kurie Lietuvos dvarai turėjo jau XVI–XVII a. Ratelis iš pradžių buvo retas ir brangus daiktas, todėl dar XIX a. ne visoms valstietėms prieinamas. Paprastai vidutinių ir neturtingų valstiečių šeimos turėjo po vieną ratelį, dalis moterų verpdavo verpstėmis.
Ratelis – medinis, koja minamas verpimo prietaisas. Susideda iš ritės siūlams, ją gaubiančių sparnų (šakučių, žirklių), ratelio, rato, krėslo, paminos (ją verpėja mina koją ir taip suka ratą), trijų kojų. Verpiant rateliu, pluošto kuodelis tvirtinamas prie prieverpstės. Sukdama ratelį koja, verpėja kaire ranka peša iš kuodelio verpalą, o dešine ranka, prilaikydama jį, lygina siūlą, nutaiko siūlo storumą ir leidžia jį į ritę. Verpimo ratelius darydavo iš uosio, liepos, alksnio medienos vietiniai meistrai. Verpimas buvo moterų darbas, verpta žiemos mėnesiais, po visų derliaus nuėmimo darbų. Šalčiausiais žiemos mėnesiais verpdavo linus, o šiltėjant, pavasariop, kai patalpose laikydavosi pastovesnė šilta temperatūra, verpdavo vilną, nes šį pluoštą geriau verpti, kai yra šilčiau. Verpimas būdavo gan nuobodus, monotoniškas ir migdantis darbas. Dėl to Lietuvoje moterys rinkdavosi vienoje troboje ir visos kartu kalbėdamos, diskutuodamos ar dainuodamos verpdavo. Tokie susitikimai dažniausiai trukdavo tol, kol kiek­viena suverpdavo po vieną ritę. Verpimo ratelis labai paspartino darbą, juo buvo verpiama greičiau ir produktyviau nei verpstuku. Įgudusi verpėja per dieną galėdavo suverpti 0,5 ritės ploniausių siūlų, tinkamų siūti siuvimo mašinomis, 1 ritę – plonų siūlų audimui, 1,5 ritės – storų, 2 rites – pašukinių, 2–3 rites – pakulinių. Nuolat verpimu versdavosi bežemių valstiečių ir neturtingųjų miestelėnų moterys – jos verpdavo už atlyginimą. Po Pirmojo pasaulinio karo ėmė plisti verpimo mašinos, tačiau jomis mažai naudojosi net ir turtingieji valstiečiai.
Verpimo ratelį atnaujintą ir konservuotą galima apžiūrėti Bernotų sodyboje. Jį muziejui padovanojo artimi Mačiulių giminaičiai.
Džiugina, kad tikrai didelis būrys besidominčių Maironio asmenybe, jo gyvenimu žmonių lanko poeto gimtąsias vietas. Manyčiau, kad niekada nevėlu prisiminti istoriją ir jos vingiuotus takus. Muziejininkės visada mielai sutinka atvykstančius.
Galbūt dar ne vienas kraštietis yra išsaugojęs reliktų, susijusių su Bernotų gyvenimu? Muziejininkės būtų labai dėkingos, jei pasidalintumėte savo prisiminimais ar daiktais, kurie padėtų dar geriau pažinti, prisiminti ir įprasminti iškilios Raseinių krašto asmenybės gyvenimą.
Muziejininkė Vita Andrulienė