Intelektualioji aforistika

[1]„Homo liber“ leidykla 2020 metais išleido žinomo Lietuvos aforisto ir humoreskų kūrėjo Aloyzo Tendzegolskio knygą intriguojančiu pavadinimu „Aforistika iš dangaus“ (109 p.). Perskaitęs šią subtiliai mąstyti ir šypsotis verčiančią knygą apsidžiaugiau dar ir dėl to, kad autorius – tai mūsų kraštietis, „mūsų žmogus“. Pamaniau, galbūt ir kitiems būtų smalsu pasidomėti, ką gi mąsto mūsų kraštietis, plėtodamas tokį savitą literatūros žanrą kaip aforistika, reikalaujanti ne tik gilaus mąstymo, bet ir didelio išradingumo ieškant minčiai itin taupios, bet nustebti verčiančios formos. Šios srities kūryba A.Tendzegolskis susidomėjo dar lankydamas Ariogalos vidurinę mokyklą ir jai ištikimas iki šiol. Šią ištikimybę jau yra įrodęs septyniomis knygomis. Būdamas išoriškai ramaus būdo, bet slepiantis savyje neramią ir maištingą „teisybės ieškotojo“ dvasią, pasirinko aforizmą kaip trumpą, taiklią ir kandžią frazę šio pasaulio ydoms demaskuoti, jas išsakyti taip, kad jos sukeltų skaitytojui juoką, pačios dėl savęs susigėstų, savo puikybę prarastų, nepatrauklios atrodytų, kartu verstų ir patį demaskuotoją „pasitemti“: „Bark nedorėlius, labiau pasitempsi pats“. A.Tendzegolskis aforizmuose subtiliai derina išmintį su poezija, satyra, humoru: „Smagu sukčiauti, bet smagu ir sukčių sugauti“, „Žuvis tik ašaka gali atsikeršyti už kabliuką“…
Ši knyga – ne tik serija įdomių aforizmų, bet ir autoriaus pastanga kurti pačią aforizmų teoriją – aforistiką, apmąstyti savo paties ir kolegų kūrybą, aiškinantis, kas yra aforizmai, kas tai per žanras, kuo jis skiriasi nuo kitų literatūros žanrų. Šiuose klausimuose slypi ir tam tikras paradoksas: autorius, visą gyvenimą rašęs aforizmus ir su kiekvienu nauju aforizmu daugybę kartų atsakinėjęs į įvairius čia iškeltus klausimus, dabar klausia savęs, kas yra aforizmas? Bet tai tik paradokso iliuzija – autorius sąmoningai kuria meninę intrigą, kad sudarytų sau dar vieną progą – paskatą kitokios tematikos aforizmams kurti, nes į daugelį klausimų, taip pat ir į čia iškeltus, atsakinėja aforizmais. Šį kartą net visa jų serija – „Aforizmai apie aforizmus“. Jei aforizmas aiškinamas per aforizmą, tai išeitų – nežinomą norima aiškinti per nežinomą: ignotum per ingotum. Šios „loginės klaidos“ autorius, atrodo, tarsi sąmoningai siekia, kad ir atsakydamas į klausimą, kas yra aforizmas, pirmiausia išliktų ne logiku, o menininku. Todėl neturi stebinti ir tai, kad aforizmo esmę – daugiafunkcę jo socialinę paskirtį autorius atskleidžia tuo pačiu originaliu būdu – aforizmais: 1) aforizmas kaip minties išraiškos taupumo matas („Kam kalbėti trumpai, kai galima trumpiau“), 2) aforizmas kaip kvailysčių griovėjas („Kvailystei išlaikyti reikia daugybės institucijų, o jai sugriauti pakanka vieno aforizmo), 3) aforizmas kaip demaskuotojas („Aforizmas parodo ydą, kurios kitaip nepamatysi“), 4) aforizmas kaip pažinimas („Reiškinys išryškėja, kai apibūdini jį aforizmu“), 5) aforizmas kaip pažinimo išsamumas („Aforizmas pasako taip, kad tau nekiltų klausimų“). Aforizmų ištakas irgi aiškina aforizmu: „Kaip eilėraštis iš liaudies dainų, taip aforizmas iš patarlių“.
Pačią aforistiką A.Ten­dzegolskis veda iš antikos, iš Romos autorių, kurių aforizmus vadina mintimis „be datų ir erų“, t. y. universaliomis tiesomis, prasimušusiomis virš bet kurio konkretaus istorinio laiko. A.Tendzegolskio kūryboje irgi vyrauja aforizmai „be datų“: „Laisvė gyva draudimais“, „Laiką rodo veidrodžiai“, „Žmonija tiesia vis patogesnius kelius blogiui ateiti“, „Visi patarimai tušti, jei nesi pradėjęs darbo“, „Atkaklus oponentas paskelbiamas priešu“, „Kas, kad gabus, jei esi neatsargus“, „Pasaulis toks, kokį jį mato stipriausieji“, „Prievarta meluoti verčia, o laisvė leidžia“ ir daugybė kitų. Tai universalios, virš laiko ir istorijos esančios žmogaus egzistencijos tiesos, kurios prusina, išmintimi džiugina, susirūpinti verčia…
Bet pasitaiko ir išimčių. Štai A.Tendzegolskio aforizmas: „Skambiausias žmonijos šūkis: „Daloj Ka-Pė-Es-Es“. Tai aforizmas „su data“. Jis neabejotinai sukels šypseną buvusiam sovietinės imperijos pavergtam žmogui. Bet ar jis lygiai taip pat paveiks ir skaitytoją iš Briuselio ar Vašingtono? Ar aforizmas bus kaltas, jei toks skaitytojas iš Briuselio, jį skaitydamas, traukys pečiais ir galbūt sakys: „Nesuprantu.“ Mat ši frazė jam priklausys prie aforizmų „su data“ – su konkrečiu laiku. Lygiai taip pat, matyt, skaitys šį aforizmą ir ateinančios lietuvių kartos, negyvenusios sovietinės imperijos sąlygomis.
Aforizmai – mokslinės hipotezės. A.Tendzegolskio knygoje apstu aforizmų, pretenduojančių net į mokslinių hipotezių statusą, ypač, manau, reikšmingi tie, kurie reiškinio esmę (tapatumą) atskleidžia per reiškinio vidinį prieštaringumą („Laisvė gyva draudimais“, „Viešumas turi paslapčių“, „Velnias įsitenka ir tarp maldai sudėtų delnų“, „Blogis gerinasi, kol laimi“, „Vos pradedi ginti tiesą, tuoj pat reikia ginti save“, arba parodant, kada kokybės ima judėti savo priešybių link: „Pervertintas gėris virsta blogiu“, „Vyriausiąjį labiname, kol paverčiame nelabuoju“ ir daugelis kitų.
A.Tendzegolskio knygoje galima išskirti ir kitą grupę aforizmų „be datos“, kurie fiksuoja socialinės jėgos lemiantį vaidmenį žmonių santykiuose: „Be karjeros neįrodysi, kad tavo mintys teisingos“, „Kas teisesnis, tas viršesnis, kol ateina viršininkas“, „Jei didžiūną trauksi per dantį, liksi be danties“, „Nesunku išsiteisinti krašte, kur nusidėję visi“…
Tokie aforizmai neabejotinai yra mokslinės hipotezės, kurios gali būti plėtojamos į atskiras studijas. Sokrato aforizmas „Žinau, kad nieko nežinau“ istorijoje buvo išplėtotas filosofų skeptikų į perdėto reliatyvizmo teoriją, kurioje visos vertybės paskelbiamos tiek santykinėmis, kad pasidaro nebepagaunamos, kad jos nuolat išslysta iš bet kiek jas stabilizuoti, jų tapatumą fiksuoti siekiančio proto formų: pasaulis, vertybės išnyksta, viskas tampa „sraunios upės tėkme“ (panta rei), naikinančia bet kokį stabilesnį žinojimą ar vertybių tapatumą, jų kokybinį apibrėžtumą. Vadinasi, aforizmų „be datų“ kūrėjai yra ne tik literatai, bet ir gilūs mąstytojai, filosofai, o pats aforizmų žanras – akivaizdi literatūros ir filosofijos (meno ir mokslo) sintezė.
Aforizmai – autoriaus nuomonės. Tarp A.Tendzegolskio aforizmų yra minčių, kurias galima vertinti kaip autoriaus nuomones, su kuriomis jau galima ir ginčytis ar jas plėtoti. Bet abiem atvejais jos skatina mąstymą. Tokiu aforizmu-nuomone, manau, galima laikyti mintį „Nedorieji, liaukitės! Doruosius užgrauš pavydas“. Tai įdomus priminimas nedorybėje slypinčios priešybės – patrauklumo, kuris gali sugundyti ir doruosius, jei juose yra užslėptas noras nebūti doriems. Šią loginę intrigą sukurianti forma kartu slepia neformuluotą nuostatą, kad dorieji tokie yra ne dėl aukštos moralės, o tik dėl negalios: išeitų – jei pajėgtų būti nedorėliais, jais ir būtų. Iš čia klausimas: ar dorieji iš negalios, ar ir iš savidraudos? Kitokio tipo aforizmas-nuomonė: „Aforizmų niekas nesieja, tik autoriaus pavardė“. Tai prieš aforizmų skirstymą temomis. Bet su šia mintimi irgi galima diskutuoti, nes tarp knygos aforizmų yra daugybė kitų, kuriuos jungia ne tik autoriaus pavardė. Tokia ne vieno aforizmo temine jungtimi yra saiko, doros, šeimos, teisingumo, tiesos, darbo, pavydo ir daugelis kitų sąvokų-temų, kurioms pažinti autorius skiria ne vieną aforizmą. Šios sąvokos-temos jungia, grupuoja aforizmus prieš paties autoriaus valią nepriklausomai nuo to, ar pats autorius formaliai skirsto savo aforizmus į temas, kaip knygoje „Tūkstantis ir viena mintis“ (2006), arba kaip to nedaro šioje knygoje.
Autorius intriguoja, kai vieną aforizmų paslaptingumo formą „naikina“ kurdamas naują: viena ranka aiškina aforizmus (vadinasi, siekia nubraukti nuo jų paslaptį), antra ranka juos apgaubia nauju paslaptingumo šydu – aforizmu: „Aforizmai ne kuriami, jie nukrinta iš dangaus“. Juo paženklintas ir pats knygos pavadinimas. Šioje paslaptyje autorius kukliai nutyli faktą, kad aforizmai krinta „iš dangaus“ ne į bet kokią galvą, o į tam tikrą pažintinį ir estetinį patyrimą turinčią.
Žodžių taupumas. Viena išskirtinių aforisto talento savybių – gebėjimas trumpai išsakyti „netrumpą“ mintį: „Pasaulio neapibūdinsi dviem trimis sakiniais, tik vienu“. Tame autorius mato dar vieną aforizmo socialinės paskirties lauką: „Aforizmas ugdo vieno sakinio grožį“. Kartu mato galimybę eiti dar toliau: „Kam kalbėti trumpai, jei galima dar trumpiau“. Todėl įrodinėja, kaip „vieno sakinio grožį“ aforizmuose gali pakeisti net ir vieno žodžio grožis: „Švelniava“, „Chachacharakteristika“. Čia viena priešybė taikliu autoriaus pasakymu įgręžiama į kitą.
Nors vieno žodžio aforizmų knygoje yra vos du, jie rodo aforistikos ir autoriaus meistriškumo galimybes reikšti mintis maksimalaus talpumo žodžiais. Tuo aforistika dar kitaip nustebina skaitytoją ir kartu skatina pajusti, kokios didžiulės minčių reiškimo žodinės galimybės slypi mūsų kalboje, kai ji patenka į išradingo aforisto kūrybą.
Samprotauti apie aforizmų knygą galbūt yra sudėtingiau negu apie kurią nors kitą, nes čia nėra vienos knygos, čia tiek knygų, kiek aforizmų, ir vis temiškai skirtingų, vienų į kitas nepanašių. Tokia „knygų“ knyga – tai liudijimas, koks neįprastas ir naujai įdomus gali atrodyti pasaulis, kai po jį pasidairė aforistas ir jį perdavė skaitytojui jau perdirbtą į aforizmų – neįprastų minčių ir vaizdų – įvairovę.

Prof. Alfonsas Vaišvila