Švč. Mergelė Marija – Dievo ir mūsų Motina. Jos garbei visą gegužės mėnesį kalbamos maldos, giedama, dėkojama. Šiemet sukako dvidešimt penkeri metai, kai gegužinės pamaldos – mojavos giedamos Simono Stanevičiaus sodyboje. Lenkiškos kilmės žodis „mojavos“ naudojamas nuo 1850 m. Šiais metais jos skiriamos Taikos Karalienei Švč. M. Marijai, prašant užtarimo ir taikos pasauliui. Gegužinės pamaldos 2024 m. įtrauktos į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą.
Džiugu, kad pradėta tradicija nenutrūksta. Prieš dvidešimt penkerius metus pirmus gegužinius giedojimus pradėjo Julija Norkutė. Jai talkino Viduklės vidurinės mokyklos direktorė Janina Jasiulienė. Šiandien tradiciją tęsia Klemensas ir Danutė Kroliai. Tokia jau, matyt, Dievo valia rasti tinkamą žmogų. Žmonės noriai renkasi ir kaskart jų daugėja. Vos telpame į „pakajų“. Džiaugiasi jau anapilin išėjusi Julija, kuri mus stebi iš nuotraukos. Šiais metais lapkričio mėn. jai būtų sukakę 100 metų. Aplankėme jos kapą Žalpių kapinėse, uždegėme žvakes, meldėmės, dalinomės prisiminimais.
Visus penkis gegužės savaitgalius Simono Stanevičiaus sodyboje-muziejuje rinkosi Dievą ir šią sodybą mylintys žmonės – Viduklės, Raseinių, Sujainių, Nemakščių tikintieji. Kaskart čia atvyksta pagrindiniai gegužinių pamaldų giesmininkai: Nikolajus, Klemensas, Juozas, Aloyzas, Jolita, Teresė, Juzefa, Vilma, Valentina, Danutė, Marytė ir kiti. Visų neįmanoma išvardinti. Giedame visi, net ir silpnesnis balsas pasiekia tikslą. Tai nuostabi patirtis, nuotaika, širdies virpesys.
O kokios gegužinių pamaldų pabaigtuvės? Sodybos kieme nutiesti stalai bematant apkraunami moterų suneštais valgiais ir visada būna kugelis. Seniau jį kepdavo kaimo moterys, dažniausiai Janina Butkienė, dabar – Nikolajaus Majevskio šeima. Jis svarbiausias šio renginio rėmėjas, jam visi nuoširdžiai dėkojame. O kur dainos apie Lietuvą, sodžių, mažą samanotą bakūžę?.. Ilgai jos nenutyla ir virpina orą, pasklinda už sodybos ribų.
Lankantis čia man kiekvieną kartą iškyla nuostabūs prisiminimai. Čia sutinku senuosius rajono vadovus, bendraminčius, draugus. Malonu pabendrauti, melstis ir džiaugtis kartu. Niekas nepamiršta. Šiemet ypač nudžiugau sutikusi p. Stasį Liatuką, dirbusį Viduklės paukštininkystės ūkio direktoriumi, vėliau ėjusį rajono vadovo pareigas. Jo dėka atstatėme sodybą, kūrėme muziejų, organizavome šventę, kurioje dalyvavo žymūs Lietuvos veikėjai ir vadovai. Klausėmės Evaldo Vyčino ansamblio dainų.
Malonu buvo sutikti buvusį Raseinių dekaną kleboną Vytautą Paukštį, šiuo metu tarnaujantį Viduklės parapijoje; buvusią Viduklės mokyklos direktorę J. Jasiulienę, kuri anuomet su nuotykiais iš Rumšiškių liaudies buities muziejaus pargabeno baldus. Džiugina susitikimai ir ilgametė pažintis su Irena Bertašiene, buvusia Nemakščių seniūne. Neįmanoma pamiršti gilų pėdsaką sodyboje įspaudusio Mindaugo Pikelio. Jo įmonės restauruoti bei naujai statyti statiniai ir šiandien puošia sodybą, kasmet pražysta jo dovanotos obelys. Visuomet smagu, kai žmonės prisimena ir mano darbus. Po tokių susitikimų, rodos, pajaunėju. Negaliu nesidžiaugti ir nedėkoti Dievui bei likimui už žmones, kuriuos sutikau savo gyvenime.
Šiemet jau trylikti metai sodyboje vyksta folkloro ansamblių popietė „Aš padainūsiu dainų dainelę“. Sodyboje pilna gyvybės. Tradicijos tęsiasi. Tai svarbu Raseinių rajonui, kaimui, mums.
Gegužinių pamaldų giedojimas suburia mus į vieną šeimą, kurią jungia tikėjimas, meilė šiam kraštui ir tradicijoms. Būkime palaiminti. Būkime laimingi.
Gražina Pečkaitienė