Kaip išgyti alkoholiko žmonai?

Ilona PETROŠEVIČIENĖ

Praėjusiais metais viename iš straipsnių kalbėjome apie alkoholizmą, apie jo priežastis ir galimybę sveikti. Šiame straipsnyje norime atsigręžti į šeimą, nes būtent čia vyksta kasdieninio gyvenimo dramos, žalojančios jos narių gyvenimą. Yra sakoma: kiek vyrai išgėrė degtinės, tiek jų žmonos ir vaikai išliejo ašarų. Labai dažnai tokia šeima primena laivą jūroje: kai vyras geria, tą laivą mėto štormas, kai išsiblaivo – supa laikinas štilis. Kaltinimai, barniai, grasinimai skirtis, net muštynės – alkoholiko šeimos kasdienybė. Nuolatinę kančią dėl girtaujančio sutuoktinio išgyvenančios moterys dar patiria ir baimę, gėdą, nesaugumą visuomenėje, linkusioje kaltinti žmoną dėl visų bėdų šeimoje. Todėl labai dažnai tokios moterys kuo ilgiau slepia artimojo alkoholizmą, perima jo rūpesčius ir darbus. Ir net nepagalvoja, kad jai pačiai reikia pagalbos. Kur tos pagalbos ieškoti, kaip keisti savo elgesį, kad ištrūktų iš užburto kankinančio rato, pagaliau, kaip iš tikrųjų padėti geriančiam vyrui, šį kartą kalbamės su Raseinių Al-Anono grupe. Al-Anonas − tai alkoholikų artimųjų bendrija, į ją buriasi ir vyrai, ir moterys, kurių gyvenimą griauna sutuoktinių nuolatinis girtavimas.

Pasidalinti savo patirtimi sutiko kelios moterys: Gražina, Rūta, Nijolė, Aldona ir Dalia (vardai pakeisti, nes tai anoniminė grupė). Joms ir uždavėme šiuos klausimus.
– Moterys linkusios slėpti nuo pašalinių akių šeimos problemas. Mažame miestelyje daugiau baimės: kaip aš eisiu į alkoholikų artimųjų grupę? Juk gali pamatyti kaimynai! Ar sunku buvo ateiti į Al-Anoną?
Gražina. Neberadau kitos išeities: arba eini į kapus, arba eini ieškoti pagalbos. Iki to laiko buvo visko: ir slėpiau vyro girtuokliavimą, ir lindau į kampą išsiverkti.

Dalia. Aš irgi slėpiau, net nuo savo mamos. Bet mama, žinoma, viską matė. Dar kai tekėjau, perspėjo, kad „obuolys nuo obels netoli rieda“. Mat žinojo, jog vyro tėvas girtuoklis. Anyta nepatikėjo iki to laiko, kol pati užvilko girtą sūnų į trečią aukštą. Vienu metu nebežinojau, kaip gyventi. Net žudytis bandžiau – kelis kartus tablečių buvau prisivalgiusi. Tik susirgusi gilia depresija kreipiausi į psichiatrą, vaikščiojau kelis metus pokalbių. Tai jis nukreipė į šią grupę. Dabar sveikstu, o mano vyras nebegeria. Mokomės iš naujo gyventi drauge. Šioje grupėje esu jau 10 metų.

Rūta. Visai atsitiktinai sužinojau apie šią grupę. Tuo metu vyras pradėjo lankyti AA ir pakvietė mane į jubiliejinį renginį Kaune. Čia sužinojau, kad yra pagalbos grupė artimiesiems. Nuėjau į uždarą artimųjų susirinkimą ir niekaip negalėjau patikėti: didžiulis būrys moterų, ir visos linksmos, gražios, savimi patenkintos, matyt, radusios tai, ko ieškojo. Per pertrauką išpuoliau lauk ir, susiradusi raseiniškius vyrus, pirmiausiai klausiau, ar yra tokia grupė Raseiniuose. „Suveskite, – sakiau, – suveskite mane su tomis moterimis.“ Tai man atrodė tarsi koks stebuklas, ir tas stebuklas jau tęsiasi 12 metų. Grįžusi iš renginio, perskaičiau knygutę „Kiekviena diena su Al-Anonu“ ir pirmame puslapyje užrašiau: „Tai mano naujo gyvenimo pradžia“. O pradžioje
buvo visko: ir darbdaviui melavau, ir gėda buvo per miestą eiti, pakelti akis – atrodė, kad visi žino mano bėdą.

Nijolė. Atėjau į grupę neseniai. Keičiau gyvenamąją vietą vien dėl to, kad vyras galėtų lankyti AA. Bet Dievas viską sudėliojo taip, kad ir pati atėjau į Al-Anono grupę. Galiu pasakyti, kad šie susibūrimai padeda ir gyvenimas keičiasi į gerąją pusę. Labai gaila tų moterų, kurios neieško sau pagalbos.

– Paprastai sakoma, kad serga tik tas žmogus, kuris geria, bet jūsų kalboje išgirdau, kad ir jūs esate ligoniai šalia ligonių. Gal galite paaiškinti skaitytojams plačiau…

Rūta. Kaip jūs manote, ar psichinio ligonio ar cukralige sergančiojo artimieji nesuserga? Jie neturi savo gyvenimo – gyvena ligonio gyvenimą. Ar mama, auginanti neįgalų vaiką, netampa ligone? Alkoholikas yra ir fizinis, ir dvasinis, ir psichinis ligonis. Kai vienas narys serga – serga visa šeima.

Vienas iš Anoniminių alkoholikų draugijos įkūrėjų Bilas W. yra pasakęs: „Kiekvienas šeimos narys (vyras, žmona, vaikai), priverstas gyventi su alkoholiku bent keletą metų, pamažu pats tampa psichiniu ligoniu. Tai neišvengiama!“

– Socialiai priimtinas moters elgesys – rūpintis artimu. Viena iš jūsų programos nuostatų – atsiriboti nuo alkoholiko problemų. Toks elgesys turėtų šokiruoti aplinkinius. Kaip suprasti šią jūsų nuostatą?

Aldona. Mano globa nedavė jokių rezultatų, nors vežiojau į visokius centrus: detoksikacijos, akupunktūros ir kitokius. Aš tiesiog pavargau. Kai atėjau į grupę, išgirdau tokį terminą: „Atsiriboti su meile“. Tada keičiau savo elgesį iš esmės, tarsi nukirtau. Vyrui pasakiau: „Viskas, dabar gyvensiu savo gyvenimą“. Kai dabar pasikalbame su vyru (jis nebegeria beveik 6 metai), dėl pasikeitusio elgesio jį ištiko šokas. Iki tol elgdavausi taip pat, bet laukdavau kitokio rezultato: persekiodavau, ieškodavau paslėptų butelių, gėrimą, žinoma, išpildavau. Kai pradėjau lankyti grupę, leidau gerti. Iš pradžių šaukė valio. Vieną vakarą net pati atnešiau butelį – jam tada buvo atimtos kojos. Padaviau ranką, ne su pykčiu, bet su meile. Kai pradedi suprasti, kad
tavo vyras ligonis – pyktis blėsta.

Gražina. Man pačiai buvo sunku suprasti posakį „atsiriboti su meile“. Buvau pasistačiusi sieną ir paskui ją pati turėjau sugriauti. Vėliau šio posakio esmę padėjo suvokti aprašyta situacija: alkoholikas užmigo ant grindų – ką daryti? Reikia palikti gulėti ant grindų, kad atsibustų ten, kur užmigo, bet atnešti pagalvę. Šis pavyzdys ir padėjo suprasti, ką reiškia atsiriboti su meile.

– Kaip jūsų pasikeitęs elgesys paveikė geriantįjį?

Dalia. Aš pati pirma pradėjau vaikščioti į grupę. Kaip elgdavausi, kol nėjau į grupę? Skambinėdavau,persekiodavau, suradusi geriantį mušdavau. Atėjusi į grupę supratau,kad savaitgaliais man reikia išvažiuoti. Taigi sėsdavau į mašiną su vaikais, išjungdavau telefoną ir išvažiuodavau visam savaitgaliui. Žinojau, kad pats turi pasiprašyti pagalbos, nes mūsų kaime buvo vienas AA narys. Vieną savaitgalį išvažiavau ilgesniam laikui prie jūros. Kai tik įsijungiau grįždama namo telefoną, paskambino verkdamas: „Tik grįžk, eisiu, kur pasakysi.“ Kitą vakarą nuėjo pas tą žmogų. Grįžęs sako: „Tai, ką tu kalbėjai 18 metų, aš supratau per 10 minučių pokalbio, supratau, kad man reikia pagalbos“. Toks buvo mano vyro pirmas žingsnis į Anoniminių alkoholikų grupę. Mano sugebėjimas atsiriboti atvedė vyrą į blaivybę. Apie girtuokliavimo ir vienatvės laikotarpį dabar prisimena: atsibundu naktį, alkoholio nėra, jaučiu, kad mirsiu, tai eidavau nusimaudyti, kad švarus numirčiau. Alkoholikai labai bijo vienatvės.

Gražina. O aš prisiklausiusi pasakojimų tikėjausi greito rezultato, tikėjausi, kad užteks pusės metų, kad mano vyras pasikeistų. Ir dar galvojau: „Dieve, dar reikės laukti pusę metų.“ Einu į Al-Anoną dešimtus metus. Vyras tuos metus gėrė, jis nesikeitė. Tačiau pasikeičiau aš – pakeičiau požiūrį į save, savo vyrą, mūsų santykius. Tai nėra beprasmiška.

Rūta. Keitiesi ir pati. Kol nežinai, kaip elgtis, girtą iškoneveiki, kai išsipagirioja – nesikalbi, taip baudi geriantį vyrą. Tik vėliau supratau, kad tai bausmė man pačiai. Dabar išmokau ir su girtu, ir su blaiviu kalbėtis ramiai. Suvokiu, kad negaliu būti vienokia, kai jis išgėręs, kitokia, kai blaivus. Išmokau nepykti ar bent neparodyti pykčio, nes pyktis sukelia grįžtamąjį ryšį. Jeigu bendraudamos parodome nors kiek pakantumo, viską, ką besakytume, nepraeis pro ausis. Piktai kaltindamos ar kritikuodamos tik pabloginsime padėtį. Be to, panieka, kurią žmona jaučia vyrui ir išreiškia bendraudama, gali būti jos pačios liguistumo požymis, rodantis, kad jai būtina pagalba.

– Kas yra jūsų stiprybės šaltinis?

Aldona. Mes vadovaujamės ta pačia 12 žingsnių AA programa, tik pritaikyta artimiesiems. Skiriasi tik keli žingsniai. Pirmas žingsnis skamba vienodai: „Prisipažįstu, kad esu bejėgis prieš alkoholį ir kad mano gyvenimas tapo nevaldomas“. Tik atėjus į grupę atrodo, kad šitas žingsnis yra nepriimtinas, nes aš – ne alkoholikė. Vėliau suvoki, kad vyro alkoholizmas taip paveikia, kad pasijauti bejėgė prieš jo girtuoklystę. Tą bejėgiškumą pajutau dar namuose, nes nebeįmanoma buvo gyventi: vyras pradėjo smurtauti. Užtai ir atėjau į grupę. Iš pradžių, kai nusviro rankos iki žemės, ėjau į psichikos sveikatos centrą klausti dėl priverstinio vyro gydymo. Gavau neigiamą atsakymą – šiais laikais priverstinio gydymo nėra. Tada garsiai ištariau desperatišką klausimą: „Ką man daryti?“ Tas garsiai ištartas klausimas ir gautas atsakymas atvedė mane į pagalbos grupę artimiesiems. Tada dar buvau kompleksuota, uždara, ir ateiti vienai pačiai svetimų žmonių grupę – man nebūdinga. Bet man labai reikėjo pagalbos, ir aš atėjau.

– Ar daug jūsų grupėje, jei ne paslaptis, narių? Ar dažnai renkatės?

Dalia. Kiekvieną antradienį susirenka 7-8. Jubiliejiniame renginyje suskaičiavau 14 raseiniškių. Iš viso yra apie 20 moterų, nes kai kurios lanko priešokiais. Renkamės antradienį vakare. Jeigu aš praleidžiu vieną ar kelis antradienius, pasidarau nerami. Man reikia išsikalbėti, išgirsti kitų mintis. Programa yra kaip vaistai. Grupėje esu 10-11 metų. Kai atėjau į grupę, suvokiau, kad čia mano vieta, čia pradėsiu sveikti ir išsivaduosiu nuo visų tablečių, kurias gėriau. Po kiekvieno antradienio jausdavau palengvėjimą, nusiraminimą. Pajutau, kad reikia atlikti išpažintį, nes manyje buvo labai daug blogio susikaupę. Kol vyras gėrė, dėl visko jis buvo kaltas. Pradėjusi eiti į grupę pamačiau, kad pati turiu daug trūkumų. Neužtenka vien knygą skaityti, reikia su savimi dirbti, tobulėti. Tas tobulėjimas ir vyksta per „žingsniavimą“.

– Paprastai alkoholikų artimieji išbando visas įmanomas priemones. Kokią pagalbą išbandėte prieš ateidamos į grupę?

Rūta. Yra Al-Anone toks posakis: „Pas psichologą eini – moki didelius pinigus. Tu kalbi, o jis tavęs tik klauso. Kai ateini į mūsų grupę, tu pinigų nemoki, kalbi ir kitas žmogus kalba.“ Iš tikrųjų tu klausaisi ir mokaisi klausydamasis. Turi progą ne tik išsikalbėti. Kai kalba kitas, išgirsti, kas tau labiausiai skaudėjo, ko galbūt nedrįsai išsakyti. Ypač pradžioje būni atsargus, abejoji, ar supras tave, svarstai, gal nereikėjo ko sakyti. Kada kalba kitas žmogus, jis pajudina tai, ką tu bijojai išsakyti. Grįžtamasis ryšys teikia labai didelę naudą, nes po trupučiuką atsiveri. Šita terapija – kalbėti ir klausyti – yra neįkainojama. Nereikia jokių vaistų, ir ji yra nemokama. Tiesa, mes išsilaikome iš savanoriškų aukų, nes reikia mokėti už patalpas, mokame mokestį į respublikinį fondą, pastarasis perveda pinigus į pasaulinį fondą. Suma nėra nustatyta – gali mokėti litą arba nieko nemokėti.

Dalia. Aš labai sunkiai sirgau, ieš-kojau sveikatos Vilniuje, Kaune. Galų gale atsidūriau pas psichiatrą Raseiniuose. Vaikščiojau į terapinius pokalbius vieną kartą per savaitę, gėriau antidepresantus ir raminamuosius. Aišku, mokėjau pinigus. Kai vyras negerdavo, tą savaitę man būdavo geriau. Kai gerdavo, nuėjusi pokalbio verkdavau. Psichiatrė klausydavosi, bet patarinėti man nieko negalėjo. Gydytoja buvo sąžininga – po poros metų prisipažino, kad man padėti negali.Tačiau aš tapau priklausoma nuo jos: nors du kartus per metus turėdavau ateiti išsikalbėti. Tapau priklausoma ir nuo vaistų. Gerai, kad užteko tik Raseinių ligoninės Neurologijos skyriaus, kur išvalė organizmą. Nueinu pas psichiatrę ir dabar, bet nueinu pasidžiaugti, kad dabar esu kitokia. Negaliu pasakyti, ar kitiems psichiatrija padėtų, bet man nepadėjo. Aš nesveikau, tik išsikalbėdavau, sumokėdavau pinigus, ir viskas. Kai aš ateinu į grupę, manęs klauso 7 psichiatrės. Ir nuo to man pasidaro geriau.

Aldona. Geriausiai jautiesi, kai esi tarp tokių, kurie išgyveno tą patį. Ir alkoholikai geriausiai išsišneka su tokiais pačiais. Kai klausaisi, atpažįsti visus jausmus ir situacijas, linkčioji galva: taip, ir aš tai išgyvenau. Tai stebuklingai veikia, gydo. Gražina.

Aš dirbau kolektyve, kur vien moterys, ir jų vyrai geria. Turėjau kur išsišnekėti, viena kitai ant peties išsiverkdavome, bet nuo to niekas nesikeitė. Atėjus į grupę keitėsi mano būsena, mąstysena. Negaliu pasakyti, kad esu veikli žingsnių programoje, tą stebuklą įvardinčiau kaip Aukštesniosios jėgos veikimą.

Aldona. Ir žingsnių programa veikia. Štai antrasis žingsnis: „Įsitikinau, kad tik galingesnė už mane pačią Jėga gali grąžinti man blaivų mąstymą“. Anksčiau jaučiausi pati protingiausia, žinojau, kaip reikia mesti vyrui gerti. O čia šast – pasirodo, kad yra už mane kažkas aukščiau. Grupėje susipažinau su savimi, sužinojau blogąsias savo savybes. Žingsniai nori nenori priverčia atsigręžti į save. Kai kurie galvoja, kad mes čia ateiname vyrų apkalbėti. Anaiptol, mes turime labai daug darbo su savimi. Yra organizuojama žingsnių stovykla, turime klausimyną ir dirbame su savimi. Ne visiems stovyklos reikia: kai kurie sugeba į savo tamsiąją pusę pažiūrėti. Kitą kartą, atvirkščiai, žmogus jaučiasi nepilnavertis. Čia turime progą subalansuoti save.

Rūta. Ne paslaptis, kad mes čia atėjome tada, kai mūsų savivertė buvo labai žema. Kai pradeda nesisekti gyvenimas, pradedi kaltinti save. Dažnai ir anytos pasako: „Jei tu elgtumeisi kitaip, jis negertų“. Kai atėjau į grupę, mano savivertė buvo nulinė. Su savimi dirbti buvo sunku. Programa daug duoda, bet ir jai reikia duoti.

– Jau seniai kalbama, kad alkoholizmas yra liga, mokslininkai pripažįsta, kad gali būti ir genetiškai paveldima. Bet ne visi tai supranta. Dažnai net išsilavinusios moterys savo problemos nesuvokia iki galo, mąsto: „Kodėl jis nenustoja gerti, turbūt tyčia
geria, kad mane skaudintų, arba nemyli nei manęs, nei vaikų“.

Aldona. Kad tai ne pasileidimas, ne valios neturėjimas, supratau tik pusei metų praėjus po atėjimo į grupę. Yra net šios ligos simptomai: agresyvumas, melavimas, manipuliacija.

Gražina. Tik tada, kai buvau išvykusi ir namie likęs vaikas susirgo, suvokiau, kad liga yra nevaldoma. Sūnui 39º temperatūros, manęs nėra, o tėtis guli skersai lovos. Tada jau nebegalvojau, kad jam vaikas nesvarbu.

– Nors šventės jau pasibaigė, bet greitai atidundės kitos. Geriantys dažnai švenčių nesulaukia, „nutrūksta“ anksčiau. Ką galėtumėte patarti moterims, kurios dar neatėjo į grupę, kaip joms švęsti šeimos šventes? Kaip joms nors truputėlį susistyguoti savo gyvenimą?

Gražina. Ruošti šventę sau ir savo vaikams.

Dalia. Ruošiant šventes nesitikėti blaivaus vyro, nenusipiešti stebuklingo vakaro. Būna labai skaudu, kai susikuri pasaką, o ta pasaka neišsipildo.

Rūta. Neužmiršti savęs.

Dalia. Nesijausti dėl vyro gėrimo kaltai. Ir vyras nekaltas, jis serga. Ryte jis išbučiuoja rankas ir pasižada negerti, o per Kūčias pareina keliais.

Aldona. Vadovautis tokia nuostata: aš nesukėliau alkoholizmo, ne dėl mano kaltės vyras geria. Alkoholizmas – neigimo liga. Iš pradžių neigiame, kad vyras priklausomas nuo alkoholio, vėliau pačios neigiame, kad mums reikalinga pagalba.

Dėkojame už pokalbį ir dar kartą primename kontaktinius numerius.

Turintiems problemų dėl alkoholio: Raseiniuose tel. 8-604 35049, Viduklėje tel. 8-600 32680, informacija internete http://anonalko.puslapiai.lt/
Pagalba artimiesiems Raseiniuose tel. 8-671 14998, informacija internete http://al-anon.lt/