Girkalniškio mirtis atvedė prie kito kapo miške

Ugnė TIMONYTĖ

Raseinių pareigūnai, pradėję aiškintis naujametę naktį Girkalnyje rasto negyvo jaunuolio mirties aplinkybes, netrukus atkasė kapą Pagojukų seniūnijos Kupsčių kaime su prieš porą savaičių dingusio kito jaunuolio palaikais.

Per metų slenkstį

Sausio 1-oji Girkalnio gyventojams nebuvo šventiška. Miestelį žaibu apskriejo žinia, kad viename daugiaaukščių rastas nužudytas 23-ejų Vaidas Visockas. Girkalniškiai žinojo, jog Vaidukas su keletu draugų (o gal tik šiaip pažįstamų bendraamžių) kompanija triukšmingai šventė 2012-ųjų sutiktuves „laisvame plote“ girkalniškio Vincuko namuose, kurio mama uždarbiavo užsienyje. Pasak vietos gyventojų, vaikinų būrys buvęs nemažas, gal septynetas ar aštuonetas. Visi jie buvę linksmi ir draugiškai
nusiteikę. Bent jau taip jie atrodė prie miestelio eglės, laikui žengiant per metų sandūrą. Su visais vaikinai glebesčiavosi, visiems laimingų metų linkėjo.

Kas buvo po to, kai girkalniškiai, nešini gautais linkėjimais, išsiskirstė kas sau, niekas, ko gero, nebepasakys. Žinoma tik tiek, kad linksmybės jaunoje kompanijoje vyko toliau, kol neapsikentę daugiabučio gyventojai gal apie 4 ar 5 val. ryto išjungė elektros kirtiklį, nes nebesugalvojo, kaip kitaip nutildyti itin garsią muziką, virpinančią viso namo sienas.

Kraupus vaizdas

Linksmybių pasekmes pirmoji išvydo Vincuko dėdienė Kristina, ryto metą atėjusi pasižiūrėti, ar pernelyg įsilinksminę jauni žmonės vyro sesės bute ko nors negero nepridarė. Ji rado ne tik baisią netvarką, bet ir kietai įmigusius vaikinukus, iš kurių vienas buvo nebegyvas ir su gan ryškiomis smurto žymėmis.

Iškart po įvykio policijos kriminalinėje kronikoje atsirado šykšti žinutė, jog į areštinę uždaryti M. D. ir V. K. Girkalniškiai žinojo, jog tai – Marius ir „laisvo ploto“ savininkas Vincukas. Bet žmonės tikėjo, kad šie vaikinai prie nužudymo nagų tikrai nebus prikišę. Jų nuomone, gudresni ir gal kaltesni iki pareigūnams atvykstant net per langus iššokinėjo, o tie žiopleliai, kurie nė nesusigaudė, kas atsitiko, liko kur buvę, todėl juos ir išsivežė. Šių vaikinukų kalte, redakcijos žiniomis, nuo pat pradžių netikėjo ir patys pareigūnai, tačiau reikėjo nuo ko nors pradėti vynioti tragedijos kamuolį. Po apklausos vaikinukai buvo paleisti ir, mūsų žiniomis, jokie įtarimai jiems nebuvo ir nėra pareikšti. Jie lieka tik liudininkais. Tačiau seniūnė Justina Šaulienė, gerai pažįstanti savo žmones ir žinanti daug miestelio gyvenimo peripetijų, sako, kad šiedu vaikinai jau patys save yra nuteisę: vaikšto it šešėliai, net žiūrėti į juos šiurpu ir gaila.

Emigracijos rykštė

Seniūnė Justina sako, kad Vincukas, kurio namuose įvyko tragedija,buvo retų gabumų vaikas: „Jis kadaise buvo mano mokinys. Sakau neperdėdama: jame aš mačiau vunderkindą, jei tik jis savo gabumus būtų tinkamai panaudojęs.“

Seniūnė sako, kad Vinco mama Birutė yra rūpestinga, bet ekonominė situacija privertė pragyvenimo šaltinio ieškoti užsienyje. Vaiko ji nepalikdavusi vieno likimo valiai, kaip elgiasi nemaža dalis išvykstančiųjų. Ji visuomet tai suderindavo su Vaiko teisių apsaugos skyriumi, pranešdavo seniūnijai. O šįkart to nepadarė. Girkalniškiai prasitaria, kad dėl jų miestelio tragedijos dalį atsakomybės turėtų prisiimti ir pati valstybė, išvejanti tėvus iš savo šalies. Taip, jie ten sotesnę duoną ir ilgesnį pinigą randa, bet
šitokių tragedijų materialiniai dalykai neatperka. O baisiausia, kad ši uždelsto veikimo bomba gali sprogti bet kada ir bet kur: šiandien tai atsitiko Girkalnyje, o rytoj gal atsitiks Ariogaloje ar Nemakščiuose.

Prasmego

Pareigūnai greitai surankiojo visus naujametinių linksmybių dalyvius, tačiau dvidešimtuosius gyvenimo metus skaičiuojąs Tomas Airidas Urba, savo gyvenamąją vietą deklaravęs Paliepių seniūnijos Paliepių kaime, it skradžiai prasmego. Dingo kaip į vandenį. Buvo paskelbta jo paieška informuojant, kad tai gali būti pasislėpęs dėl labai sunkaus nusikaltimo ieškomas įtariamasis.

Išspausdinus ieškomojo nuotrauką laikraštyje, Raseinių vaikų globos namų darbuotojos iškart atpažino dar taip neseniai buvusį savo auklėtinį. Iki 18 metų jis gyveno vaikų namuose su dar vienu broliuku ir sese. Šių vaikų gimdytoja į Raseinius buvo atsiplakusi iš Jurbarko rajono. Pasak Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėjos Reginos Klevinskienės, nebuvo ji gera mama, už tai jos atžalomis nuolat tekdavo rūpintis valdiškoms institucijoms. Tiesa, kurį laiką visus tris vaikus buvo priglaudęs geraširdis vyriškis. „Jei ko gero ir gražaus tie vaikai gyvenime išmoko, tai pirmiausiai iš to vyriškio“, – liūdnai atsiduso R. Klevinskienė. Bet neilgai trukus geradaris susirgo ir mirė, o vaikai buvo apgyvendinti vaikų namuose. Motina jų nepasigedo ir jų auklėjimo rūpesčius be širdagraužio perleido valdiškoms institucijoms.

Netikėta išpažintis

T. A. Urbos pareigūnams ilgai ieškoti nereikėjo. Nė Trijų karalių šventės nesulaukus jis jau „spavėdojosi“ pareigūnams, kuriuos savo pasakojimu kone iš padų išvertė: klausinėjamas apie nužudymą, jis ėmė pasakoti apie… užkastąjį Kupsčių miške jaunuolį, apie kurį raseiniškiai pareigūnai nė nežinojo. Jie žinojo tik tiek, kad kaimyninio rajono kolegos yra paskelbę dingusiojo be žinios paiešką. Įtariama, jog T. A. Urba dėl kažkokių priežasčių (jas nustatys ekspertai) nepajėgė prisiminti to, kas buvo nutikę Girkalnio daugiabutyje, už tai jo atmintis gerai išsaugojo dviejų savaičių senumo įvykius. Pats T. A. Urba pareigūnams parodė, kur užkastas 1989 metais gimęs Jurbarko rajono Girdžių seniūnijos Paalsio kaimo gyventojo Šarūno Kairaičio kūnas.

Dingo prieš Kalėdas

Šarūnas Kairaitis Jurbarko policijos komisariato buvo ieškomas kaip dingęs be žinios nuo gruodžio 22 dienos. Paskutinį kartą jis buvo pastebėtas gruodžio 17-ąją.

Girdžių seniūnijos seniūnas Darius Juodaitis sako, kad ši, kaip ir kiekviena nelaimė, jau ima apaugti įvairiais gandais, tačiau, kad ir kokius jis bebūtų girdėjęs, vertinti nesiimtų. Sako, dirba institucijos ir jos atsakys į visus klausimus. Tačiau moraliniu požiūriu, be abejo, yra labai skaudu ir tokia nelaimė negali nesukrėsti bendruomenės, o tuo labiau, kai šitokia beprasmė jauno žmogaus mirtis. Seniūnas prisipažino nužudytojo šeimą mažai pažinojęs, nes Paalsio kaimas yra gan toli nuo seniūnijos. Kadangi šeima nekėlė problemų, gyveno ramų savo gyvenimą, tai ir reikalų mažai reikėdavo turėti. Paprastai seniūnijos geriausiai žino apie „blogiukus.“

Buvo padėjėjų

Pareigūnai prasitaria, kad šių žmogžudysčių bylose yra ir daugiau įtariamųjų, kurie, ko gero, bus teisiami už nusikaltimo slėpimą. Aiškėja, kad apie įvykdytą nusikaltimą buvo žinančių. O gal buvo ir padėjėjų? Juk Šarūnas duobę miške ne pats sau išsikasė ir ne pats užsikasė.

Kokiomis aplinkybėmis buvo nužudytas Š. Kairaitis, pareigūnai nekomentuoja, bet, ko gero, jos būsiančios panašios kaip ir Girkalnio atveju. O kas – alkoholis, narkotikai ar psichotropinės medžiagos – jauniems žmonėms susuko protelius ir pavertė juos nusikaltėliais, nustatys ekspertai. Sako, šios bylos pabaiga dar toli.