Kaip A.Sacharukas cukrų barsto

 Arūnas Dambrauskas

Nors politinės partijos visuomenės pasitikėjimu negali pasigirti (tai akivaizdžiai liudija apklausos), tačiau partijų rankos pakankamai galingos: jos už pakarpos gali tąsyti žmonių likimus, į piliečių gyvenimą gali įberti labai aštrių pipirų, gali pabarstyti ir cukriuko.                 

  Cukriukas dažniausiai skiriamas saviems – partiečiams, pipirai – visiems likusiems.                

  Pastaruoju metu įvairios partijos dideles dozes pipirų stengiasi užbarstyti ant visuomeninių judėjimų aktyvistų ir ant jų pastangų pasiekti, kad kitų metų pradžioje vyksiančiuose savivaldos rinkimuose meras būtų renkamas tiesiogiai.                   

  Jau beveik aišku, kad tiesioginių rinkimų nebus. Tačiau partijoms nepriklausantiems aktyvistams dar lieka galimybė dalyvauti rinkimuose ne pagal partijų sąrašus.                  

  Tas visuomeninių judėjimų noras patekti į šalies politinį ringą ir pamojuoti tenai kumščiais prieš partijas yra labai nuoširdus, tačiau jo rezultatas atrodo abejotinas.                 

  Partijos ir visuomeniniai judėjimai kol kas yra tarsi visiškai skirtingų svorio kategorijų boksininkai. Akivizdu, kad partijos remia visuomenininkus prie ringo virvių ir rengiasi atsakančiai juos sutaršyti, sumalti į miltus jų deklaruojamą pasiryžimą sukurti Lietuvoje demokratinę savivaldą.         

  Taršyti nesunku, nes savivaldos reformos entuziastams kol kas, regis, stinga intelektinio potencialo, be kurio entuziazmas ištaškomas tik skambioms frazėms ir šūkiams.           

  Kai tokia situacija, tikėtis, kad įtakingos partijos ant piliečių galvų barstys daugiau cukraus nei pipirų – naivoka. Tačiau galime pasidžiaugti  tuo, kad bent politikai cukraus turi pakankamai ir, galima sakyti, jų visas gyvenimas cukrumi klotas.                

  Antai A.Sacharukas. Visi dabar gerai žino šį Seimo narį. Koks nors nuo politikos visai atitrūkęs naivuolis galėtų pagalvoti, kad šis politikas išgarsėjo dėl kokių nors gerų darbų, gal net užsimanė tapti ne A.Sacharuku, bet A.Cukrinuku ir paberti ant Lietuvos tonas cukraus, kad kartus gyvenimas

bent kiek pasaldėtų. Deja, A.Sacharukas nieko gero nepadarė: tiesiog pasistengė, kad gyvenimas saldesnis būtų jo kolegai, Budos garbintojui ir podraug ,,krikščioniui“ Linui Karaliui. Pastarasis, kaip žinoma, pramogavo Tailande, o A.Sacharukas padėjo jam imituoti Seimo nario veiklą: vietoje jo maigė L.Karaliaus balsavimo pultą. Rezultatas – puikus. L.Karalius grįžo pailsėjęs, gražiai įdegęs.        

  Galime džiaugtis, kad Seimo narys puikiai pasirengė netrukus prasidėsiančiam paplūdimio sezonui: neatrodys prie jūros kaip koks baltas lietuviškas sūris.                     

  Tiesa, L. Karaliaus ir A.Sacharuk gyvenimo cukrų gali gerokai patirpinti Seime beprasidedanti apkaltos procedūra. Galbūt dalis cukraus gali virsti net pipirais.                     

  Įdomus klausimas: jei, pavyzdžiui, A.Sacharukas ir L.Karalius dalyvautų rinkimuose į Raseinių rajono tarybą, ar daug balsų surinktų?                       

  Apžvalgininkai dažnai tvirtina, kad žmonės linkę balsuoti ne už politikų programas, bet tiesiog už matytus veidus. Būtent todėl į Seimą būriais patenka Budą garbinantys ,,krikščionys“ ar cukraus per rinkimus pabarstantys saldžiaburniai ir panašiai.            

  Yra susiformavęs tam tikras veido asmenybės kultas. Jei politikas atrodo kaip kokios nors smulkios kontoros buhalteris, jo galimybės būti išrinktam sumažėja, nors jis ir būtų labai išsilavinęs bei protingas. O štai jeigu tavo galvoje švilpauja vėjai, tačiau atrodai dailus ir malonus, tarsi cukrum apibarstyta bandelė, galimybės padaryti politinę karjerą tampa geresnės.

  Lengva numanyti, kad netrukus rinkėjai turės galimybę pažinti ne vieną politiką – pyragaitį, žadantį maišus cukraus ir saldaus gyvenimo davinį.

  Kiekviena partiją į rinkimų kovą pasiųs panašių veikėjų, o partijų Lietuvoje, kaip žinoma, yra apie keturiasdešimt. Ir visos labai nori pagerinti partiečių gyvenimą. O tu partiečių ne taip jau mažai: socialdemokratų gretose – beveik septyniolika tūkstančių, konservatorių – per šešiolika tūkstančių,

Darbo partijos – per dvylika tūkstančių, Tvarkos ir teisingumo – aštuoni tūkstančiai. Ir daugelis jų norės tapti cukrinukais.                

  Taigi, šių partijų narių gyvenimui pasaldinti reikės labai daug cukraus.

  Visiems gali neužtekti. Todėl kova bus nuožmi.