Ariogalos krašto gyventojai, ar žinojote, kad…?

Laura ANIULYTĖ – AMBRULAITIENĖ

Turbūt nedaugelis Ariogalos krašto, Raseinių karšto žmonių žinojo apie garsų pasaulyje rašytoją, beletristą, tapytoją, kultūrininką ir pirmąjį Lietuvos diplomatą – Jurgį Savickį. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad šiuo metu Ariogalos mieste galima pamatyti tik mažą gatvelę, pavadintą Jurgio Savickio vardu. Liūdina tai, kad Ariogaloje nematyti daugiau jokio ženklo ar ženklelio, o gal pagarbą rodančio paminklo, kuris primintų, jog čia, šitame miestelyje, kažkada vaikščiojo toks Lietuvai ir literatūros mokslui nusipelnęs žmogus. Galbūt reikėtų pamąstyti… gal visgi verta tuo didžiuotis ir parodyti kitiems? Ar žinojote, kad šis žmogus, leisdamas paskutines savo gyvenimo dienas Pietų Prancūzijoje, buvo įsikūręs viloje-namelyje, kuriam suteikė pavadinimą – „Ariogala“. Buvo svajota, kad įsikurdins namelyje tol, kol galės grįžti į aną Ariogalą, kuri skaidriais vaikystės prisiminimais rašytojui yra vienintelė dvasios paguoda ir neišsenkąs kūrybos šaltinis. Prisiminimuose diplomatas A. Liutkus rašo:  „…kiekvieną kartą man tenka apsilankyti pas Jurgį Savickį, bet kiekvieną kartą, įeinant į jo namus, širdin duria Lietuvos prisiminimai, nes „Ariogaloje“ tiek surinkta „suvenyrų“ iš Lietuvos, kaip niekur kitur man dar neteko matyti.“     Jurgis Savickis garsus žmogus buvo mūsų kraštietis, galima teigti, ariogališkis, gimęs Pagausančio dvare 1890 m., apie tai byloja Ariogalos bažnyčios metrikai. Paprastas žmogelis, kilęs iš mažo Lietuvos taškelio, žyminčio Ariogalą žemėlapyje, jis savo vardu ir darbais garsino visą pasaulį. Jurgis Savickis augo bajorų šeimoje. Jo tėvas A. Savickis ir motina S. Baranauskaitė-Savickienė buvo senųjų dvaro tradicijų palikuonys. Patys Savickiai užaugino penketą vaikų: Eleną, Jurgį, Mykolą, Antaną ir Mariją. Vaikystėje Jurgis kalbėjo lenkiškai, tik gimnazijoje (Maskvoje) ėmė kalbėti lietuviškai. Studijų metais, Jurgiui parvežus lietuviškų vadovėlių, lietuviškai pradėjo kalbėti ir visa Savickių šeima.

J. Narūnė (visuomenininkė, rašytoja), kalbėdama apie šį inteligentą, teigia, jog Jurgis Savickis – gražiųjų kalvų sūnus, o jo  praleista vaikystė prie Dubysos krantų ir klonių, Ariogalos krašte. Iš J. Narūnės prisiminimų: „Kur dabar Ariogalos bažnyčia, ten baudžiavos laikais buvo laikomi grūdai, buvo magazinas, kaip dabar sako – sandėlis. Tame sandėlyje Jurgis su draugais suruošė lietuvišką vaidinimą. Žodžiu, lietuvino visą apylinkę.“

Trumpas politinės veiklos aprašymas: mokėsi Maskvos universitete, tačiau prasidėjus karui (1914), literatūros studijas humanitariniame fakultete nutraukė ir tapo Lietuvos patriotų Rusijoje komisijos nariu pagalbai lietuvių pabėgėliams organizuoti. 1916 m. dirbo Kopenhagoje Raudonojo Kryžiaus karo belaisvių perkėlimo per neutralias šalis taryboje; 1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, tapo Lietuvos reikalų patikėtiniu Danijoje; 1926 m. reikalų patikėtinis Suomijoje; 1928 m. Užsienio reikalų ministerijos administracinis direktorius Kaune ir tuo pat metu Valstybės teatro vadovaujantis direktorius; 1930 m. Lietuvos įgaliotasis ministras Norvegijai, Švedijai ir Danijai, reziduojantis Stokholme; 1937 m. Lietuvos ministras Latvijai, reziduojantis Rygoje; 1938-1940 m. Ministras ir Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje, Ženevoje. Nuo 1940 m., kai Lietuvą okupavo sovietai, apsigyveno Rivjeroje, Prancūzijoje, Roquebrune-Cap-Martin.

Jurgis Savickis – kaip „aukštojo“ modernizmo literatūroje atstovas

Kaip teigia literatūros kritikai: V. Daujotytė, R. Tamošaitis, R. Tūtlytė, G. Viliūnas, kartais žvelgiant į pasaulinę literatūrą išskiriama tokia kryptis – „aukštojo“ modernizmo, kuriai priklauso didžiausių pasaulyje rašytojų kūryba. Iš tokių modernizmo klasikų galima paminėti vokiečių poetą R. M. Rilkę, prancūzų prozininką M. Prustą, austrų romanistą F. Kafką, airių prozininką Dž. Džonsą, italų dramaturgą L. Pirandelą ir kitus. Savo kūrybos savitumu tokių rašytojų rangui priskiriamas ir lietuvis Jurgis Savickis.

I. Šeinius apie J. Savickio prozą: „Jurgis Savickis gyvas ariogališkis, ten žmonės kalba raiškiais tiesioginiais vaizdais, nerišdami jų iš kitur pasiskolintais pančiais. Kai jis įsisvarina, įsikvepia, tai ir jo kalba plaukia laisvai ir sklandžiai, ir konkretūs vaizdai savaime ir natūraliai limpa vienas su kitu. Jurgio Savickio temos be galo įvairios, vaisingos, įdomios.“

Kazys Binkis: „Jurgis Savickis, Vakarų kultūros žmogus, atėjo į mūsų „pilkąjį gyvenimą“ ir ėmė rodyti, koks jis yra įvairus, koksai jis margas.“.

Įprastai J. Savickio novelėse vyrauja estetizmas, egzistencinė, psichologinė analizė.

Žymiausi kūriniai: 1) Šventadienio sonetai (1922) – pirmosios avangardo linijos, 2) Ties aukštu sostu (1928) – veikėjų charakterių išryškinimas, 3) Raudoni batukai (1951) – lietuviška realybė, 4) Aušra (1919) – straipsnių rinkinys, 5) Žemė dega (1956) – karo metų dienoraštis bei kt.