Žaiginy, Žaiginy, žmogui – ramovės aukuro šviesa, sielai rytmečio rasa esi…

Stasys ROŽKA

Buvome maloniai nustebinti ir darkart paakinti žengti pasirinktos profesijos keliu, kai iš Žaiginio atskriejo žinutė, šilti žodžiai, jog savaitraštyje „Alio, Raseiniai“yra jautrių pilietinių temų, humanizmą, tėvynės meilę ir patriotiškumą gvildenančių rašinių. Taip kalba šio Žemaitijos kampelio bendruomenė, mokytojai, paprasti kaimiečiai. Esame labai dėkingi, nes Žaiginio Pranciškaus Šivickio pagrindinės mokyklos pedagogai (Janina Rekašienė, Irena Puidokienė ir kt.) net surado mūsų laikraščiui respondentą (rašinio herojų).

Šis žmogus nevaldo šimtų hektarų žemės, nėra stambus verslininkas, neposėdžiauja rajono taryboje, nesigiria, nesipuikuoja, yra eilinis, paprastas kaimo žmogus, kurio gyvenimas, šeima, visa esybė – skaidri, kaip ta rašinio pavadinime paminėta rytmečio rasa.

Žaiginio kaimo gyventojas Arūnas Birvinskas, gimęs 1968 metų vasario 16 d., ir jo žmona Aida, gimusi 1968 metų sausio 13 d. (tikrai prasmingomis Lietuvai dienomis apvaizda juos pakvietė į žemę), bendruomenėje turi didelį autoritetą, kadangi jie tarsi atspindi šioje vietoje vyraujančią kaimynystės, bičiulystės, artimų pažiūrų ir dvasinių ryšių nuotaiką, aurą.

Žvelkime iš arčiau. Žaiginio Pranciškaus Šivickio pagrindinės mokyklos pradinukų klasėje, sėdint mažuose švariuose suoluose, prie kvapnios kavos puodelio Arūnas Birvinskas sakė, kad yra gimęs Šiaulių rajone, Rakaudžių kaime; eidamas antruosius metukus Arūnas jau – Žaiginyje.

Mama Teresė. Tėtė – Pranciškus. Arūnas Birvinskų šeimoje buvo vienintelis vaikas, vadinasi, – vienturtis. Pranciškus Birvinskas buvo vairuotojas, Teresė triūsė namuose, šeimininkavo. Turėdama laisvą laiko valandėlę, ji sūnų Arūną mokė meilės žmonėms, pagarbos aplinkiniams, sykiu vartė katekizmą ir atskleidė daug katalikų tikėjimo paslapčių. Gal todėl ir šiandien, Arūnui žodžiai Tėvynė, Tikėjimas, Dievas nėra vien tuščias garsas, jis giliai ir prasmingai yra pajautęs šių vertybių esmę ir prasmę, gyvena taip, kad nei tėvynės meilės, nei tikėjimo jam deklaruoti, kalbėti apie tai net nereikia, nes tai – žmogaus prigimtyje ir katalikiškame auklėjime, tai –Žemaitijos gamtos grožyje ir pasaulio harmonijos suvokime.

1975-ųjų metų rudenį Arūnas Birvinskas peržengė Žaiginio aštuonmetės mokyklos pirmosios klasės slenkstį. Jis gerai prisimena pirmąją mokytoją Janiną Žickienę, kuri vėliau berniuką mokė ir geografijos. Sako, jog pedagogė mylėjo savo ugdytinius, buvo didelės, plačios širdies žmogus, kuriai skiepyti mokiniams patriotiškumą, tėvynės meilę buvo svarbiau nei brukti sausas mokslo žinias. Net ir baigęs aštuonmetę, kažkur netikėtai susitikęs, Arūnas Birvinskas visuomet rasdavo apie ką pasikalbėti su pirmąja mokytoja.

Afganistano karo įtampa persekiojo ištisą dešimtmetį

Baigęs Žaiginio aštuonmetę mokyklą, mokslą tęsė Šiluvos vidurinėje mokykloje. Ją sėkmingai baigęs, 1986 metais įstojo į Plungės statybos technikumą, kur jam buvo įteiktas pramoninės ir civilinės statybos techniko statybininko diplomas. Bet kelias iki jo buvo ilgas ir sudėtingas. Mat besimokant Plungės statybos technikumo antrajame kurse, jaunasis Arūnas Birvinskas privalomąja tvarka buvo pakviestas į rekrūtus, t.y. tarnauti sovietų armijoje. Likimas jaunąjį sovietų kariuomenės kareivį, vaikiną iš Žaiginio, bloškė tiesiai į Afganistano karo pragarą. Arūnas Birvinskas nesiskundė, neaimanavo, nepasakojo, ką jam reikėjo išgyventi Afganistane, kaip reikėjo išgyventi. Jisai tiktai pasakė, kad tarnybos metų prisiminimai, refleksijos, asociacijos, sapnuose nuolat pasikartojantys košmarai jį persekiojo ištisą dešimtį. Vėliau vyras, būdamas valingas, stiprios dvasios, su savo išgyvenimais susitvarkė pats, žinoma, padėjo šeima, Žaiginio aplinka, kuri taip puikiai ramina žmogų.

Gavęs diplomą – į Žaiginį

Afganistano prisiminimai Arūnui Birvinskui šiandien nekelia jokių vidinių stresų, bet prisiminimų šešėliai vėl ir vėl sugrįžta. Jis žino, kad Lietuvoje veikia Afganistane tarnavusių lietuvių klubas, tad gal per jį mėgins ieškoti tarnybos draugų, tų žmonių, su kuriais sykiu reikėjo žiūrėti mirčiai tiesiai į akis; visiems laikams, negrįžtamai tai negali išsilydyti net slenkančio  laiko tėkmėje. Ir Arūnas supranta, kad tie prisiminimai, kuriuos galėtų atgaivinti susitikęs su buvusiais tarnybos draugais, būtų prasmingi vien todėl, jog primintų jaunystę, metą, kuris vis stipriau prisimenamas tada, kai žmogaus pėdos jau krypsta į rudenio arimus…

Kai Arūną paėmė į rekrūtus, buvo galimybė išvengti tarnybos sovietų armijoje, mat tėvai jau buvo senyvo amžiaus, tad vienintelio sūnaus atėmimas jiems, anot Arūno, sveikatos tikrai nepridėjo. Bet tuomečio Raseinių rajono sovietų karinio komisariato darbuotojai vaikinukui iš Žaiginio tokios galimybės nesuteikė, nors net pagal sovietinius įstatymus galėjo suteikti, bet bukų valdininkų buvo ir bus – visais laikais, visose epochose – kokia politinė sistema bevyrautų.

1991 metais, baigęs Plungės statybos technikumą, Arūnas Birvinskas sugrįžo į Žaiginį ir buvo paskirtas statybos meistru. Bet toksai darbas tęsėsi tiktai pusantrų metų, nes vėliau kolektyviniai ūkiai buvo sudraskyti, suplėšyti, žinoma, ir jokių statybos meistrų jau nebereikėjo…

Kasdienybės karuselėje

Žaiginy, anot mokytojų ir Arūno Birvinsko, gyvenimas teka ramia vaga. Veikia stipri bendruomenė. O ir žmonės iš Žaiginio tuntais nepuola, nebėga į anglijas lovų viešbučiuose kloti, į ispanijas apelsinų skinti ar norvegijas silkių slėgti.

Žaiginys turi kažkokią mistinę trauką, gimtinės žavesį, laukuose ir tarp pirkių tvyrančią gėrio aurą, gal todėl žmonės, kaimiečiai (jie visada yra sėslesni) jo ir nenori palikti, kad ir kaip sunku bebūtų, kad ir kokie nepritekliai dabar mus bekamuotų…

Atgavus Laisvę ir Nepriklausomybę, reikėjo vėl mokytis gyventi,bet jau laisvoje, demokratinėje, savoje valstybėje. Žinia, tų mokslų prireikė ir Arūnui Birvinskui. Iš senolių paveldėjo per 10 hektarų žemės ir ėmėsi ūkininkauti, kūrė šeimos pagalbinį ūkį. Bet mažas žemės plotas negalėjo tenkinti visų šeimos poreikių ir lūkesčių, tad teko Arūnui Birvinskui ir miškuose su benzininiu pjūklu medį versti, ir statybose prakaitą lieti. Būdamas kvalifikuotas specialistas, jisai greitai perprato ir darbininkiškąsias statybos specialybes: betonavo, rentė statinių mūro sienas, įrengdavo lubas, iš medinių lentų klojo grindis (šiemet savo rankomis ketina pasistatyti net krosnį, nors anksčiau niekados to nebuvo daręs).

Birvinskai gyvena tėvų name. Dabar kartu su dukromis statosi pagalbinį ūkinį pastatą. O tos dukros, kaip liepos prie kelio, tikras džiaugsmas ir tėvams, ir visiems Žaiginio gyventojams. Vyresnioji, Justina, Kauno medicinos kolegijoje studijuoja odontologiją (mokosi puikiai, už mokslą tėvams mokėti nereikia), o jaunesnioji, Raminta, – Šiluvos vidurinės mokyklos vienuoliktokė. Mokslai Ramintai taip pat sekasi gerai, bet apie kokį tvirtesnį apsisprendimą dėl būsimos specialybės, profesijos ji dar neprabyla. Birvinskų duktė Aida – jau savarankiška, ji dirba mokykloje. Tėtė Arūnas Birvinskas tikrai pagarbiai kalba apie mokslą ir sako, jog šeima remsianti bet kokį dukros Ramintos pasirinkimą studijuoti; juk Lietuvai reikia jaunų, energingų, gabių, kvalifikuotų žmonių. Gal tai, anot Arūno, bus suprasta ir valdžios viršūnėse, gal galop išbrisime iš skurdo ir skolų liūno?..

Aidos ir Arūno Birvinskų požiūriai į gyvenimą, į dukrų auklėjimą, tikėjimą, bažnyčią, tradicijas ir papročius visuomet sutapo arba beveik sutapo, todėl šioje šeimoje nebūdavo (ir dabar nėra) nereikalingų barnių, įtampos, nes juodu veda abipusė meilė ir pasitikėjimas.

Sudie, Žaiginy…

Žaiginio Pranciškaus Šivickio pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Janina Rekašienė apie Žaiginio kaimo gyventoją yra pasakiusi: „Noriu nors keletą žodžių tarti apie paprastą kaimo žmogų Arūną Birvinską. Šiais laikais, kai lietuvis džiaugiasi kaimyno nelaime, kai yra daug piktų žmonių, šis vyras, net ir naktį pakeltas iš patalo, padės žmogui.

Arūnas yra Žaiginio „Bitupio“ bendruomenės tarybos narys, Raseinių kultūros centro Žaiginio filialo darbuotojas. Paprastas, kuklus, iki šiol klasės draugų minimas kaip puikus draugas. Po Šiluvos vidurinės mokyklos baigimo tarnavo Afganistane. Nepaliko savo gimto kaimo, jame gyvena iki šiol, šeimoje pavyzdingas vyras, augina tris dukras. Žmona Aida – puiki mama, su bendradarbiais – nuoširdi, draugiška.“ Apsilankius bet kuriame Žemaitijos kaimelyje, o ypač – Žaiginyje, žmogų užvaldo gera, pakili nuotaika. Kaimiečiai moko mus visus, kaip mylėti ir saugoti gimtąjį kraštą, branginti kiekvieną jo pėdą. Tokia yra ir Aidos bei Arūno Birvinskų šeima, susiejusi savo gyvenimą ir lemtį su žaliosiomis Žemaitijos kalvomis, kalneliais, nepakartojamu kraštovaizdžiu, kuris prabyla į kiekvieną, jei tik tas dar  nepraradęs sielos.                                    .

Žaiginy, kaip mokytojos Janinos Rekašienės sakyta,  yra susikūrusi bendruomenė „Bitupis“ (kuratorius – Albinas Kuvikas), kuri jau gebėjo suvienyti per 200 žmonių, bet galimybė plėtotis yra, nes apskritai Žaiginyje gyvena per 500 žmonių. O prie jo darniai ir gražiai šliejasi Žalakiškiai, Žalakiai, Saugai, Bardiškiai, Gintaučiai, Laukelio ir kiti kaimeliai, kuriuose Žaiginio gyventojai turi gentainių, giminių, bičiulių, gyvenančių taip, kaip ir jie gyvena – su meile ir pagarba Lietuvai, bočių ir tėvų žemei.