Kodėl užmiršti savanoriai?
Liudvikas BAKAS
Taip tuojau po švenčių manęs paklausė senas raseiniškis Juozas Bielskis. Pasak jo, Raseinių valdžia Nepriklausomybės renginių metu neuždegė nei vienos žvakutės prie savanorių kapų Raseinių
kapinėse. Klausimas teisingas, bet adresuotas jis turėjo būti Raseinių kultūros ir istorijos renginių strategams. Liūdnai ir priekaištingai nuskambėjo seno miestelėno žodžiai, kad šie kapeliai buvo prižiūrimi, kol buvo gyva šviesios atminties senutė Kasiliauskaitė. Nors ir negaudavo jokio pastovaus atlygio, gyveno ne Raseiniuose, ji visuomet rasdavo laiko kapelių priežiūrai.
Atgimimo pradžioje apie savanorius, tarp jų – ir Raseinių krašto, prabilta P.Rusecko knygoje „Savanorių žygiai“. Apie juos rašė „Naujo ryto“ korespondentas Vytautas Kvedys 1991-07-25 straipsnyje „Žuvę už Nepriklausomybę“. 1992-01-28 Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras Raseinių savanorių kapavietę įrašė į Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą. 1998-12-30 objektas įtrauktas į paminklų registrą, suteikiant jam numerį L947P (žr. „Valstybės žinios“, Nr. 110, 1992m.). Atrodo, nėra pagrindo kvestionuoti šio objekto reikšmę. Antrindamas minėtam garbiam miestelėnui, norėčiau įvardinti dar kelis objektus, glaudžiai susijusius su Nepriklausomybės įtvirtinimo įvykiais.
Kapinių istorinėje dalyje, netoli centrinio tako, yra juodo granito paminklas pulkininkui leitenantui, Raseinių apskrities ir miesto karo komendantui Jonui Statkevičiui (1890 – 1928). Jis ėjo pareigas saugant Nepriklausomybę ir, vos sulaukęs jos dešimtmečio, mirė. Jis kartu su burmistru A.Juodka ir kunigu Pacevičiumi rūpinosi savanorių kapais. .
Taip pat netoli centrinio tako yra neoklasikinio stiliaus, kelių tarpsnių granitinis paminklas su įrašu: ,,Broliams, prisikėlimo laukiantiems…“ Ar ne į mus kreiptasi, p. A.Tiškau? Tuo tarpu neuždegtos ne tik žvakutės, bet net sniegas nenuvalytas prie šių paminklų. Negi taip jau įsimintinas ciniškas Vilniaus mero raginimas patiems miestelėnams valytis sniegą, „ jeigu jiems taip reika“. Beveidžiai valdininkai ateina ir išeina, o istorija lieka, nors ir kaip benorėtų kai kurie ją pamiršti arba „pritempti“ kaip kokią antklodę prie savęs.
Ir dar vienas kapas, esantis prie buvusios kapinių koplyčios, kuris tądien, beje, kaip ir visuomet, buvo užmirštas – tai Raseinių valsčiaus komiteto nario Petro Dukausko amžino poilsio vieta.
1919-03-14 jis, gindamas raseiniškių teisės, buvo nužudytas vokiečių kareivio. Šis įvykis turėjo didelį rezonansą tuometinėje Lietuvoje.
Šias vietas, kaip ir kitus paminklinius objektus, privalu pažymėti atnaujintoje kapinių schemoje, nepaisant to, ar komunalininkai jas žino.
Kaltiname jaunimą politiniu pasyvumu, kaltiname tautiečius dėl nuslūgusio patriotizmo. Gal tikrai
nėra tam laiko? Partijėlės iki sąmonės netekimo galvoja, kaip surengti dar vieną politinį performansą – pamaitinti mases sriuba (ačiū Dievui, galbūt tai jau fantazijos ribos), kaip tinkamai pateikti informaciją visuomenei apie eilinį savo partiečių vakarėlį, o vasarą – sąskrydžių detaliąją ataskaitą, ir panašiai. Atrodo, po vienos nakties tautinė savimonė ir istorija liko vienoje kryžkelės pusėje, o vedliai nužingsniavo kita kryptimi.
