Mokytojai – rezistencinėje kovoje
Viktoras VITKUS
A.Vaišvila rašė: ,,(…) per 1941 m. birželį lietuvių tauta negalutiniais duomenimis neteko 10 proc. visų savo pedagogų. Vien pradžios mokyklų mokytojų, kurių dauguma buvo išeiviai iš varguomenės, ištremta į Sibirą 777.“
Raseinių apskrityje pokaryje mokytojai nuolat jautė didžiulę sovietinės nomenklatūros ir saugumiečių ,,globą“. Pateikiame trumpą anų laikų apžvalgą.
Dažniausiai pokaryje buvo vartojamas moralinis spaudimas, ieškoma sąsajų su rezistencine kova. Štai, pavyzdžiui, rajoninėje spaudoje (laikraštis „Stalinietis“) teigiama: „(…) Tik dėl bolševikinio budrumo stokos į Žaiginio pradžios mokyklos ir švietimo skyriaus vedėjos postą pajėgė prasi-skverbti ir dabartiniu metu dar dabar dirbanti Betygalos valsčiaus buožės Pranaičio duktė. Pranaičio ūkis apkarpytas ir net visiškai konfiskuotas…“ Buvo grasinamai primenama, kad Pranaičio sesuo iki šiol su ginklu rankose kovoja partizanų gretose.
Įsigaliojo praktika, kuomet mokytojai buvo tarpusavyje kiršinami. Štai 1949-02-01 Raseinių gimnazijoje įvyko vidurinių mokyklų gamtos – fizikos dėstytojų pasitarimas. Nepelnytos kritikos sulaukė mokytojas Globys, tačiau netikėtai atsirado jį užtarusių kolegų. Nedelsiant „Stalinietyje“ buvo išspausdintas straipsnis „Suprasti bolševikinę kritiką“. Jame rašyta: „(…) Deja, dar nemaža dalis mokytojų nesupranta bolševikinės kritikos reikšmės, laiko kritiką tik priemone pažeminti kritikuojamąjį asmenį. Kritikuoti – tai reikšti neapykantą asmeniui. Toks gavosi vaizdas pasitarime.“ Toliau ten pat rašyta: „(…) Dar gražiau mestasi į asmeniškumą. Į drg. Žilinsko kritiką drg. Servestaitė pareiškė: „Kritikuoti yra lengva, ir aš garantuoju, kad drg. Žilinskas nors teisingai kritikavo šitą pamoką, bet pats negeriau ją pravestų“. Kritikos pelnė ir, atrodo, labai jau ideologiškai nusiteikęs pedagoginio kabineto vedėjas drg. Sedlauskas.
Kitame aptarime mokytojas V.Labūnaitis sutriuškino Šimkaičių pradžios mokyklos mokytojos Švelnytės pamoką tema „Revoliucija Vakarų Europoje“ todėl, kad mokytoja nesugebėjo per TSRS bolševikinę prizmę perteikti medžiagą.
Į kiekvieną kritiką spaudoje buvo privaloma atsakyti, o laiku to nepadaręs vadovas buvo pakartotinai kritikuojamas arba jam surasdavo kitą kritikavimo pretekstą. .
Pateikiame pokaryje standartines mokytojų kritikos priežastis (žr. lent.).
Tačiau efektingiausias spaudimo „arkliukas“ buvo visuomenės, mokinių, jų tėvų ir mokytojų kiršinimas. Prieš pastaruosius ir nukreiptas moralinis spaudimas. Buvo rašoma apie Raseinių gimnazijos aštuntos klasės leidžiamą sienlaikraštį „Mūsų jėgos“. Straipsnio „Kuo aš būsiu“ autorius, mokinys kaltinamas kaip didžiausias ideologinis priešas. Rašyta: „(…) autorius pats nežino, ką veiks baigęs vidurinę mokyklą, ką dirbs. Tik dejuoja: kur reiks lįsti, ką daryti? Šis Tarybinės mokyklos „mokinys“ mėgina toli atsigręžti į praeitį.“
Būta ir tragikomiškų kaltinimų, bet visuomet agresyviai tikslingų. Kitas aštuntokas Šidlauskas iš Šiluvos gimnazijos sieniniame laikraštyje „Abiturientas“ paskelbė savo ketureilį: .
Jie žygiuoja su liaudim į šviesą,
Su pirmūnų spartuolių vardais,
Lydi juos buržuazinė tiesa
Žengiant naujais komunizmo keliais.
Netrukus lyg mirties nuosprendis driokstelėjo atsiliepimas: „(…) Ir štai šis buržuazinių nacionalistų pagalbininkas, kai kurių mokytojų padedamas, mėgina viešai ginti buržuazinę santvarką mokyklos sieninėje spaudoje, prisidengdamas žodžiu „komunizmas“.
Norėtųsi baigti A.Vaišvilos žodžiais: „(…) Okupacinis stalinizmo režimas, atėjęs 1940m. į Lietuvą su aneksionistine, asimiliacine politika, tautos naikinimo ir nuintelektualinimo darbą pirmiausia pradėjo nuo likvidavimo socialiai ir kultūriškai labiausiai aktyvios tautos dalies – inteligentijos, taip pat ir mokytojų – tautos švietėjų ir auklėtojų, tiesiogiai dirbusių tautinės sąmonės ugdymo darbą.“
