Sakmė apie bendruomeniškumą

Orai šią vasarą tikrai nešalti ir kartais norisi save paslėpti kur nors vėsiau. Karštą vasaros dieną pagalvojame apie vėsumą, kurio dabar jau ima trūkti, ar pamąstome, kada gi baigsis ši kaitra. Ir visai nesinori galvą apkrauti mintimis apie bendrą pasaulio klimato kaitą, politinius įvykius ar kažkur vykstančius gamtos pokštus. Tai kurgi čia bendruomeniškumas – paklausite. Palaukite, truputį kantrybės. Jau nemažą laiko tarpą mes mokomės tolerancijos ir atjautos vienas kitam, šalia esančiam, o kartais rimtai susirūpiname pabėgėlių klausimu. Ir vėl neišeina išvėdinti savo smegenų nuo, atrodo, visai nereikalingų mums rūpesčių. Bet Žemės rutulyje gyventojų gerokai daugėja. Jau perkopėme 7 milijardų ribą ir tai dar ne pabaiga… Kantri ta mūsų motulė Žemė, kai jos nugara vaikšto, važiuoja ir dar kartais šiukšlina šitokia masė dvikojų būtybių. Gerai, kad yra Šiaurinė kepurė, pasidengusi storu ledo sluoksniu, kuris po truputį tirpdamas vėsina mūsų maitintoją. Ir kažkaip vis dar telpame savo teritorijose ir dar sugalvojame įvairių poilsio būdų, kad kaip nors praskaidrintume savo be galo įtemptą darbo ir gyvenimo tempą. Bet juk norisi suspėti viską padaryti, o Žemė besisukdama įgauna vis didesnį pagreitį ir vargas tiems, kurie nespėja į ritmą – jie dėl išcentrinės jėgos tiesiog nukrenta, nuskrieja į begalybę…
Bet šį kartą norisi pakalbėti apie mūsų lietuvišką bendruomeniškumo jausmą. Pastaruoju metu kaimo bendruomenės gyvena labai aktyvų gyvenimą – pasidairykite interneto platybėse ir pamatysite, kad kiekvieną savaitgalį ar dar dažniau kažkuriame Lietuvos kaimelyje būrys entuziastų organizuoja kokią nors teminę šventę. Kas gi geriau palinksmins save ir kaimyną, jei ne pats. Ir dalyvaujame, stengiamės, džiaugiamės. Parodome save, savo gebėjimus, išmonę ir sakome po to: „Atrodo visai neblogai…“ Va, dabar ir pradėsiu sakmę apie bendruomeniškumą ir jo svarbą mūsų gyvenime.
Raseinių rajono kaimo bendruomenių sąjunga jau dešimtį metų organizuoja baidarių žygį gražuole Dubysos upe, vinguriuojančia per rajono teritoriją. Labai gerai, kad turime puikią upę, o dar geriau, kad galime ja naudotis ir skaidrinti savo gyvenimą. Juk kol kas naudojimasis upės tėkme nemokamas. Kai šiais metais baidarių plaukimo organizavimo entuziastai – rajono Tarybos narys bei didelis bendruomenių veiklos skatintojas, Gėluvos kaimo bendruomenės pirmininkas Jonas Vazgys ir bendruomenių sąjungos pirmininkas Vincas Blinstrubas – paskelbė, kad bus jubiliejinis – dešimtasis – baidarių žygis, visos rajono kaimų bendruomenės ėmė burti bendruomenišką baidarininkų komandą. Juk žmonės nori pabūti kartu, pasidžiaugti, pasikalbėti vienas su kitu ne tik apie darbo rūpesčius ir kartais slegiančią kasdieninio gyvenimo rutiną, bet ir apie savo svajones, lūkesčius ir kasdien vis gerėjantį gyvenimą. Džiaukimės, juk, kai džiaugiasi būrys žmonių, girdisi ir aplinkui.
Ilgai nelaukę užsiregistravome į plaukimą. Susirinkome gražią istoriją turinčiame savo Milašaičių kaime, pas verslininką, rajono kultūros paveldo puoselėtoją Romą Rudzinską, kuris, ilgai nelaukęs, susodino visus į puikų žmonijos išradimą – mašiną ir nuvežė į starto vietą.
Gražiai susirikiavome, išklausėme mūsų „genties“ vedlio Jono paaiškinimų, kokia proga čia susirinkome, susipažinome vieni su kitais (kurie dar nebuvo pažįstami), gavome gražias savo bendruomenių pavadinimus primenančias korteles ir, pažadėję nenuplaukti, kur nereikia, ar ne į tą pusę, išplaukėme.
Tai buvo pirmoji bendruomeniškumo pamoka. Rami Dubysos tėkmė visus nuteikė truputį raminamai ir vieni lėčiau, kiti greičiau kilnodami irklus nuplaukėme. Girdėjosi rami kalba, juokas, vandens pliuškenimas ir, svarbiausia, visi pradėjo rūpintis vieni kitais ir dairytis aplink – ar visi plaukia, nes buvome gudrūs prieš lipdami į vandenį – susiskaičiavome. Mūsų, pasirodė, yra 28, o valčių turime net 14. Va, kokie bendruomeniški ir galvoti esame.
Lėtai plaukėme pasroviui. Vingis, tiesioji, vėl vingis ar du, vienas kitas nuvirtęs į vandenį medis, kad mums nebūtų taip nuobodu plaukti stengiantis neįstrigti tarp griuvenos šakų. Žodžiu, plaukiant reikėjo parodyti „aukštojo pilotažo“ gebėjimus. Visiems buvo gera, niekas nepyko, neburnojo, džiaugėsi vandens vėsa ir vis plaukė, plaukė… Pakeliui matėme daug ančių, jos lyg ir norėdavo plaukti kartu su mumis, bet kažkodėl apsigalvodavo ir garsiu kria-kria palinkėdavo mums gero plaukimo. Pasirodo, gamtoje ne mes vieni esame…
Buvo įdomu dairytis po apaugusius įvairia augmenija Dubysos šlaitus, mėgautis ramybe ir, atrodo, ko žmogui daugiau reikia. Nei čia buvo viršininkų, nei kitokių ponų, visi norėjo tik plaukti ir mėgautis gamta, saule ir vandeniu. Laikas po truputį bėgo į priekį, Žemė sukosi lyg ir pastoviu greičiu, nes niekas iš valties neiškrito, ir viskas buvo gerai. Prižiūrėjome vieni kitus, draugavome upės tėkmėje ir, ko gero, visi žygio dalyviai buvo laimingi bent tuo metu. Tai jau antra bendruomeniškumo pamoka. Buvome girdėję apie laukiančias staigmenas. Kada gi jos bus? Kantrybės. Ne veltui mums vadovauja Jonas. Priplaukėme vietą, kur galėjome išlipti į krantą. Na kaipgi neišlipus būsi, juk ir ropliai prieš daug milijonų metų išlipo iš vandens ir tapo visai kitomis būtybėmis. Čia ir prasidėjo bendruomeniškumo egzaminas ir smagioji dalis – vertinimas, arba apdovanojimai ir pagerbimai. Kiekvienais metais mūsų bendruomenišką būrį papildo nauji žmonės, norintys būti draugų būryje ir daryti gerus darbus sau ir kitiems. Vieta tam tikrai parinkta istorinė – vandens malūnas prie Betygalos miestelio, kur buvo filmuojamas istorinis lietuviškas filmas „Niekas nenorėjo mirti“. Tiesa, prieš tai turėjome gauti visi po porciją adrenalino – plaukėme per upės slenkstį ir visi sėkmingai – sausi. O būdavo visaip… Tobulėjame, išmokome padėti vienas kitam. Mano baimes išsklaidė Jonas – padėjo mūsų baidarę nukelti nuo akmenų upėje. Ačiū, Jonai, už bendruomeniškumą.
Taigi – naujokai. Jie buvo tikrai šauniai pagerbti. Pasakę bendruomenių priesaikos žodžius nauji nariai ar pirmininkai, kurie plaukė kartu, buvo iškilmingai pagerbti laukinių gėlių ir augalų vainikais. Po to vyko Jono krikštas – visus pašlakstė Dubysos vandeniu. Mūsų bendruomenių narių būrys šiltai priėmė naujus dalyvius į savo būrį – dar viena bendruomeniškumo detalė.
Kadangi jau išlipome, reikėjo kokio nors peno mūsų organizmams, nes, ko gero, vien dvasios ramybe sotūs nebūsime. Ypač po to, kai porą valandų teko irkluoti… Pasikalbėjome, pasistiprinome ir vėl į valtis. „Na, jau nedaug“, – pasakė Jonas. Ir vėl visi draugiškai irklavo, vėl kalbėjosi, vieni daugiau, kiti – mažiau. Visi buvo bendruomeniški, nes ėmė skaičiuoti vieni kitus – ar visi plaukiame. Šaunu, geras rezultatas į kelionės pabaigą. Pasiekėme beveik tobulą bendruomeniškumą. O sako, kad lietuviai pikti ir paniurę. Nemačiau tarp mūsų nė vieno tokio.
Pagaliau priplaukėme finišo vietą, išlipome ant kranto ir pasakėme patys sau, kad viskas buvo labai šaunu – gamta graži, oras geras, visi bendruomeniški ir Žemė, pasirodo, sukasi vis taip pat… Ir išlipome visi, žodžiu, geriau ir būti negali.
Tuoj pat atbirbė ir Romas su žmonijos stebuklu – mašina ir visus keliautojus nusivežė į savo bendruomenės namus Milašaičiuose. Ten jau laukė karštas valgis, šaltas geriamas vanduo ir poilsiui patogūs krėslai. Truputį pavargome, bet pasijutome sveiki, stiprūs, nežiūrint, kiek mums metų esamu momentu. Smagiai pasikalbėję, pasistiprinę ir padėkoję sodybos šeimininkui Romui bei puikiai įvertinę jo bendruomenės namus, iškeliavome namo.
Liko atmintyje protingi Jono žodžiai, kad reikia tik noro, ir visada gali rasti laiko pabūti būryje. Ačiū Jonui, ačiū Vincui, ačiū mums patiems.
Jau pradėkime galvoti, kad ir kitais metais, šalia visų kitų svarbių bendruomenių darbų, turi likti laiko ir bendruomenių baidarių žygiui. Atrodo, kad bendruomeniškumo pamoką išmoko visi.
O Žemė vis sukosi ir sukosi. Žmonės toliau taip pat įkyriai mindė jos nugarą automobilių ratais ir savo batais. Tačiau tapome gerokai draugiškesni vienas kitam.
Štai kokia sakmė apie bendruomeniškumą.
P.S. Galima skaityti vėl iš naujo…
Sakmę užrašė
Benediktas Siliūnas,
Paliepių kaimo bendruomenės pirmininkas