Viduklės bendruomenė aplankė Augustavo kraštą Lenkijoje

Tekanti saulė pranašavo karštą dieną, nors ankstyvą rytą oras dar buvo gaivus. Mes, didelis būrys vidukliškių, saulėtekį pasitikome greitkelyje, autobuse, vežančiame Lenkijon, į Augustavo kraštą.
Kelionės, kurią organizavo veiklios ir energingos moterys Regina Morkuvienė ir Romena Antanavičienė, programa buvo patraukli ir jaunam, ir pagyvenusiam – į kaimyninę šalį keliavo margas būrys įvairaus amžiaus smalsių žmonių. Ilgai dardėję Lenkijos keliais keleliais atvažiavome netoli Punsko. Lenkijos lietuvis punskietis verslininkas Petras Lukoševičius 2001 m. Ožkinių kaime nusipirko 7,5 ha žemės ir kuria Punsko apylinkėse gyvenusių senovės baltų genčių – jotvingių ir prūsų – piliavietę. Save jotvingių palikuonimi laikantis vyras įgyvendina seną svajonę – atkurti XIII a. prūsų gyvenvietę.
Su šmaikščiu šnekoriumi Petru laikas prabėgo nepastebimai. Kad ir su lenkišku akcentu, bet puikiai lietuviškai kalbantis dėdė Petras, kaip jį vadino mūsų gidas, padedamas istorikų, vietinių žmonių, pastatė daug objektų: sargybos bokštą, pilį, alką, gyvenamuosius namelius, maisto sandėlius ir kt. Savininkas mūsų grupei viską aprodė, pabėręs daugybę istorinių faktų, savų interpretacijų pačiais įvairiausiais, ne tik istoriniais, klausimais.
Atsisveikinę su dėde Petru leidomės į Vygrius, ten gėrėjomės bažnyčios ir kamaldulių vienuolyno statinių kompleksu, nuostabia gamta.
Popiet danguje grėsmingai daugėjant tamsių debesų, kurie galėjo, bet neprapliupo lietumi, autobusas pasuko Augustavo kryptimi. Iš gido pasakojimo sužinojome, kad nedidelė gyvenvietė 1561 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto garbei buvo pavadinta Augustavu, miesto aikštėje jam pastatytas paminklas. Augustavas – vandens sporto ir turizmo centras, apsuptas ežerų, garsus 101 km ilgio Augustavo kanalu. Porą valandų pasisvečiavę mieste pasukome į prieplauką – mūsų laukė daugiau nei valandos kelionė laivu. Maloniai nustebino laive transliuojama informacija ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalbomis. Didelį įspūdį šioje vandens kelionėje paliko šliuzas, dauguma jo nebuvome matę.
Netoli krantinės, kur išsilaipinome baigę kelionę laivu, į dangų stiebiasi galingas ąžuolas, jam, pasak gido, mažų mažiausia tūkstantis metų. Kiek paėjėjus – miela sena bažnytėlė, netoliese suvenyrų kioskeliai, prekiaujama medumi, kaimiškais maisto produktais.
Vėlų vakarą truputį pavargę, bet laimingi dėl patirtų įspūdžių grįžome į Viduklę.
Už kelionės organizavimo rūpesčius esame dėkingi Viduklės bendruomenės pirmininkei R.Morkuvienei bei R.Antanavičienei. Lauksime kitų kelionių!
Angelė Šarkienė