Viduramžių pietūs Norviliškių pilyje
Tikrais pilies svečiais tapo Raseinių neįgaliųjų dienos centro Ariogalos kabineto lankytojai, nuvykę į Baltarusijos pasienyje, Šalčininkų rajone, Dieveniškių istoriniame regioniniame parke, stūksančią Norviliškių pilį.
Ant aukšto kalno pilis pastatyta XVI a. Pasakojama, kad ji atsirado iš meilės. Rytprūsių pirklys Vaitiekus Šorcas keliaudamas per Lietuvą pamatė gražią lietuvaitę Daratą Zienovičiūtę ir ją vedė, tačiau ši atsisakė išvykti iš savo gimtųjų vietų. Pirkliui teko pastatyti pilį ir joje apsigyventi. Po vyro mirties Darata Šorcienė padovanojo Norviliškių palivarką iš Vilniaus pakviestiems vienuoliams. Jie pastatė šv. Pranciškaus vardo bažnyčią, o vienuolynu tapo Šorcų dvaro rūmai. Pranciškonų vienuolynas gyvavo iki 1933 metų. Uždarant vienuolyną, vienuoliai užkasė lobį, kuris iki šiol nerastas. Egzistuoja ir kol kas neatrastas tunelis iš Norviliškių į Alšėnus. Pilis slepia daug įdomių istorijų. Viena iš jų pasakoja apie besivaidenančią mergaitę vardu Emilija. Pasirodo, vienuolis įsimylėjo lietuvaitę ir važiavo į Romą popiežiaus leidimo vesti. Mergina laukėsi ir pagimdė mergaitę, jos abi ir vaidenasi pilyje.
Dulkiant silpnam lietučiui mus pasitiko Norviliškių pilies šeimininkas Edmundas Pilėnas, vilkintis vienuolio apdaru, ir pakvietė susipažinti su restauruota, bet viduramžių dvasia alsuojančia pilimi. Teko paklusti Pilėnui, jo inteligentiška kalba nukėlė mus į renesanso laikus ir privertė pasijusti grafais ir grafienėmis. Po trumpos įžangos buvome pakviesti sėsti menėje prie ilgo valgiais nukrauto stalo. Bet kaip reikės valgyti, jei nesimato jokio stalo įrankio, vietoj lėkščių – didoki kepti papločiai? Pilėnas pranešė, kad teks valgyti rankomis, juk viduramžiais nebuvo įrankių, šakutės atsirado tik XVIII–XIX amžiuje. Tuo metu šakutės buvo vadintos velnio išmislu ir nepatiko katalikų dvasininkams. Pilėnas su tarnaite kiekvienam užpylė vandens iš ąsočio ant rankų, ištiestų virš metalinio dubens, visai taip, kaip ritualas buvo atliekamas anksčiau. Valgiai netradiciniai: baklažano suktinukai, žuvis su prieskoniais, pagal tos vietovės papročius kepti morkų–obuolių blyneliai su vyšnių padažu, kiaušiniai tešloje.
Pilėnas neleido atsipalaiduoti, mat viduramžiais puotos nestokodavo ne tik prabangos, bet ir pramogų. Šių tradicijų laikomasi Norviliškių pilyje. Kadangi pilis dar vadinama meilės pilimi, tad, pasiskirsčius į šešias grupes, Pilėnas mums skyrė užduotį – iš to, kas yra ant stalo, pastatyti meilės pilį. Išradingumui nebuvo ribų, visos pilys buvo labai gražios. O kokie meilės posmai buvo sukurti!
Valgyti tris ar penkis kartus per dieną senovėje atrodė laiko švaistymas, todėl pietūs užtrukdavo tris valandas. Tiek laiko ir dabar pietaujama pilyje. Trumpam pakilome nuo stalų pasivaikščioti iki čia pat esančios Lietuvos–Baltarusijos sienos, pasigrožėti medine bažnyčia. Sugrįžę skanavome naminio šerno kumpį, raugintus kopūstus su vynuogėmis, bulvių tešloje keptus pomidorus. O visa tai teko susidėti ant turėtų „lėkščių“ – papločių, bet apsidžiaugę griebėme šakutes ir peilius.
Įdomiai praleidome laiką, kupini įspūdžių grįžome namo. Už kelionę dėkojame organizatorei Meilutei Karaktinavičienei.
Janina Vaivadienė,
Kabineto lankytoja
