Prisiminti lemtingos dienos įvykiai
Jau 80 metų po tos baisios 1941 m.
birželio dienos… Sovietų armija netvarkingai traukėsi, o vokiečių kariuomenė, turėdama viziją greito ir pergalingo karo, žengė per Lietuvą. Bijodami sovietų vykdomų trėmimų į Sibirą, kai kurie lietuviai net laukė karo tikėdamiesi, kad jis išgelbės nuo Sibiro, o kai kas puoselėjo ir nepriklausomos Lietuvos atkūrimo viltį.
Nutolusių nuo didelio kelio Švendūnų ir Geidėnų kaimų žmonės pirmomis karo dienomis stengėsi išsaugoti negausų turtą ir, svarbiausia, vaikus. Bijodami galimų gaisrų, rūbus, baldus nešė iš namų ir sukrovė kiemuose, prieš naktį paruošdavo kibirus vandens, kad turėtų kuo užpilti įsiplieskusią ugnį. Galbūt tie kiemuose sukrauti rūbai ir tapo kaimo žmonių tragedijos priežastimi.
Minimose vietose nakčiai įsikūrė vokiečiai. Rytą kelis jų, paėjusius toliau nuo sodybų, kažkas nušovė. Spėta pamatyti, kad šovė civilis asmuo. Šios abejotinos informacijos pakako, kad sodybose būtų padarytos kratos, iš jų išvaryti visi vyrai. (Tai galėjo būti rusų karys, nakčia uniformą pakeitęs į kieme rastus civilius rūbus.) Išvaryti ir sušaudyti. Tokios pat lemties tikėjosi ir moterys, bet to neįvyko. Švendūnų ir Geidėnų kaimuose nužudyta 10 vyrų. Baisiausia lemtis ištiko Bredelių šeimą: sušaudyti 4 suaugę jų sūnūs. Žuvo 2 broliai Kybartai. Ir vienas be kaltės prarastas savas žmogus – didelė nelaimė. Palaidoti nužudytuosius kapinėse vokiečiai neleido – liepta užkasti čia pat, daržuose. Sodybų pastatai aplieti benzinu ir sudeginti.
Birželio 26 d. gausus būrys tragiškai žuvusiųjų palikuonių meldėsi už savuosius Šv. Trejybės Nemakščių bažnyčioje, lankė kapus, susirinko kaime prie kuklaus paminklo, primenančio didžiąją nelaimę, prisiminė lemtingosios dienos įvykius. Vyriausieji šiame artimųjų būryje gyvieji liudininkai buvo Bronislava Grinaveckienė, Edvardas Kybartas, Onutė Masiulienė. 95-erių Bronislava ir buvo šio prasmingo susibūrimo organizatorė. Artimiesiems gražiai pagerbti savo žuvusiuosius talkino Nemakščių seniūnas Remigijus Laugalis. Jo rūpesčiu vyrų grupė giesmėmis ir daina pagerbė prieš 80 metų žuvusius Nemakščių seniūnijos žmones.
80 metų vyriausioji karta gyveno savo gyvenimus su baisios artimųjų žūties reginiais. Jaunesnės gimusiųjų kartos, tik ėmusios suvokti pasaulį, patekdavo į tą skausmą, kuris nepamirštamas dešimtmečiais sekė vyresniuosius. Mąstome apie pirmąsias mūsų krašto aukas karo kančių okeane…
Živilė Lembutienė,
RRKC Nemakščiuose choreografė
