Kai ruduo prabyla eilėmis, o širdys suskamba dainomis

Ruduo… Jis ateina tyliai, lengvais žingsniais paliesdamas medžių viršūnes, pažerdamas auksą ant takų ir į mūsų gyvenimus, atnešdamas ypatingą susikaupimo, brandos bei prisiminimų metą. Tai laikas, kai gamta pamažu ruošiasi poilsiui, o žmogaus širdyje, regis, dar garsiau suskamba žodžiai, kurių nespėjome ištarti per skubrią vasarą.
Rudens lygiadienis – ypatinga akimirka, kai diena ir naktis susitinka ant nematomos laiko ribos. Kai šviesa ir tamsa trumpam tampa lygiavertėmis palydovėmis, primindamos, kad gyvenime viskam yra savo laikas: žydėti ir brandinti, džiaugtis ir ilgėtis, kalbėti ir klausytis…
Būtent tokia nuotaika lydėjo poezijos ir muzikos šventę „Rudens lygiadienis“, subūrusią gausų būrį kūrybingų, dainą ir poetinį žodį mylinčių žmonių.
Į šventę susirinko gausus būrys Raseinių krašto literatų klubo „Dubysa“ narių. Savo kūryba dalijosi ne tik klubo literatai, bet ir kiti eiles kuriantys žmonės, kuriems poezija yra neatsiejama gyvenimo dalis, galimybė išsakyti tai, kas kartais netelpa į kasdienius žodžius.
Vienas po kito skambėję eilėraščiai tarsi margaspalviai rudens lapai krito į klausytojų širdis. Vienuose dar tebežydėjo vasara, kituose glaudėsi ilgesys, meilė, prisiminimai, gyvenimo patirtys ir trapus laiko suvokimas. Kiekvienas kūrėjas atsinešė dalelę savo pasaulio, o visi kartu sukūrė spalvingą poetinę rudens puokštę.
Poezija turi stebuklingą galią – sujungti skirtingus žmones, skirtingus likimus ir patirtis. Kartais pakanka vos kelių eilučių, kad svetimo žmogaus mintyse atpažintume savąsias, o išgirstas žodis paliestų giliausią širdies kertelę.
Poetinius posmus gražiai papildė muzikiniai pasirodymai. Skambias dainas dovanojo Raseinių trečiojo amžiaus universiteto studentų ansamblis bei Raseinių neįgaliųjų užimtumo ir paslaugų centro lankytojų ansamblis, vadovaujami Renatos Aleksiejienės. Jaunieji atlikėjai sulaukė itin gausių aplodismentų.
Daina, kaip ir poezija, turi savą kalbą, kuriai nereikia vertėjo. Ji suprantama kiekvienam, kuris geba jausti. Tą vakarą muzika ir poetinis žodis susiliejo į vieną darnų skambesį, pripildydami erdvę šilumos, nuoširdumo ir gerų emocijų.
Ypač prasminga, kad šventė suvienijo skirtingų kartų, gyvenimiškų patirčių ir gebėjimų žmones. Čia nebuvo svarbu, kiek metų nugyventa, kiek eilėraščių parašyta ar kiek dainų išdainuota. Svarbiausia buvo noras dalytis, būti kartu ir dovanoti vieni kitiems tai, ką turime gražiausio, juk žmogaus gyvenimas labai panašus į metų laikų kaitą. Jaunystėje skubame žydėti, vasarą trokštame suspėti kuo daugiau, o atėjus rudeniui pradedame vertinti tai, kas tikra ir išlieka. Suprantame, kad didžiausias mūsų derlius – ne sukaupti turtai, o sutikti žmonės, išgyventos akimirkos, išdalytas gerumas ir širdyje išsaugota meilė.
Šventėje netrūko nei jautrių akimirkų, nei šypsenų. O kai atrodė, kad visi gražiausi žodžiai jau ištarti ir paskutinės dainos nuskambėjusios, šventė padovanojo dar vieną malonią staigmeną. Suskambus valso melodijai, poezijos ir muzikos vakaras virto tikra bendrystės švente. Įsisukę į valso ritmą, šventės dalyviai tarsi priminė vieni kitiems, kad gyvenimas, nepaisant prabėgusių metų, vis dar kviečia šokti, džiaugtis ir mėgautis kiekviena dovanota akimirka.
Ir kas pasakė, kad ruduo – liūdesio metas? Anaiptol. Jis gali būti kupinas spalvų, dainų, juoko, šiltų apkabinimų ir netgi svaigaus valso!
Šventė baigėsi, tačiau išsiskirstydami jos dalyviai išsinešė kur kas daugiau nei gražius prisiminimus. Kiekvienas parsinešė po mažytį šviesos spindulėlį, kurį galės saugoti ilgėjančiais rudens vakarais, nes tikroji šviesa slypi ne saulės spinduliuose, o žmogaus širdyje. Ji neužgęsta trumpėjant dienoms, nenubyra kartu su medžių lapais ir neiškeliauja su paskutiniais vasaros paukščiais. Ji gyvena mūsų žodžiuose, dainose, gerume ir gebėjime būti kartu.
Tegul ruduo dosniai žarsto auksinius lapus, tegul metai nepaliaujamai skaičiuoja mūsų gyvenimo vasaras, o mes nepraraskime noro kurti, dainuoti, mylėti ir šokti.

Renata Aleksiejienė,
Raseinių literatų klubo „Dubysa“
pirmininkė