Ėjo, klupo kareivėliai…

Alfonsas VAIČIULIS

Kilo, ėjo artojėliai
Rytmetėlį ankstų,
Ne iš gero – tik reikėjo
Gint Tėvynę brangią.

Ėjo, klupo kareivėliai
Ryte, saulei tekant,
Užu savo tėviškėlę,
Lietuvišką šneką.

Jau 83 metai kaip einame savo pasirinktu laisvės keliu, savęs išlaisvinimo keliu. Su pasiekimais ir praradimais, bet vis tiek judame į priekį. Negalime nejudėti, negalime sustoti, kaip negalime negyventi, kolei esame…
Vasario 19-ąją Raseinių r. kultūros centro Paliepių filialo salėje susirinkę žmonės gražiai paminėjo šią sukaktį. Nepaisydami atkeliavusio šalčio, neišsigandę didžiulių pusnų, rinkosi tie, kuriems brangi Vasario 16-oji. Į šventę sukvietė šio filialo vadovė Regina Krušinskienė. Susirinko ir maži, ir jauni, ir pagyvenę žmonės. Šventės pradžioje visi sugiedojo Lietuvos himną. Po to mažųjų dalyvių Elizos ir Audriaus delnuose, tarsi žemėlapyje, šventės sumanytoja ir organizatorė Regina rodė ir pasakojo visiems apie tėviškės upes, ežerus, ošiančius miškus. Su jų ošimu susiliejo Paliepių ansamblio dainorėlių Vaidos Aputytės, Vandos Norkienės, Ritos Urbonienės, Laimos Dubinskienės, Reginos Krušinskienės balsai. Degančių žvakių šviesoje jos atliko dainas, kurios nepaliko abejingų ir rado vietą kiekvieno širdyje. Eiles skaitė Justina ir Simona, o renginio pranešėja Dovilė Mickevičiūtė skelbė vieną po kitos dainas, tarp kurių ne viena buvo sukurta Justino Marcinkevičiaus eilėraščių žodžiais. Tai dar sustiprino šventės įspūdį. Ir netiesa, kad šią dieną mirė didysis Lietuvos dainius. Tą dieną jis vėl iš naujo galingai atgimė lietuvių širdyse ilgiems ilgiems metams, kol tik bus Lietuva, laisva ir nepriklausoma, į kurią Poetas ėjo ir kitus šaukė eiti visą savo gyvenimą. Kai kurias dainas kartu su ansamblio dalyvėmis dainavo visi susirinkusieji. Baigiantis šventei pro langus skaisčiai sušvito saulė, apšviesdama žmonių veidus, kurie nors trumpam atitrūkę nuo savo kasdieninių rūpesčių tapo giedresni, šviesesni, geresni. Viltis sugrįžo į mūsų širdis. Skirstėsi žmonės nešdami į savo šeimas šventinę nuotaiką.
Ačiū Tau, Reginute, už tokias šventines akimirkas, be kurių Paliepių kaimo žmonių gyvenimas būtų daug skurdesnis, tuštesnis. Daug netenka tie, kurie neapsilanko tokiose šventėse.