„Surašinėtojai“ apsimeta ir labdariais

Ugnė TIMONYTĖ

Tai, jog esame itin apsukrių sukčių tauta, niekas ko gero nedrįstų neigti. Net iš žmogaus nelaimės ar jo mirties bemat aferą prasukame,o ką jau bekalbėti apie paties likimo pametėjamas progas. Šiuo metu itin palankią progą sukčiams suteikė šalyje vykdomas gyventojų ir būsto surašymas. Nors tikrieji surašinėtojai gyventojus lankyti pradės tik nuo balandžio 5 dienos ir tai darys iki gegužės 9-osios, sukčiai bruzda jau šiandien.

„Surašė“

Atsitiktinai „Alio, Raseinių“ pavėžėta šiluviškė pasidžiaugė, jog ją jau surašė ir tai jai daugiau neberūpėsią: „Nepatinka man tas laukimas. Kai žinai, jog bet kada gali
ateiti surašinėtojai, bet nežinai, kada tai bus, gyveni laukimu. Negeras jausmas. Ką ten žinai, kokiu paros metu ir kokie aferistai gali ateiti. Juk pilna dabar visokiausių.
O dabar surašė ir bus ramu.“Garbaus amžiaus močiutė pasigyrė ir nukentėjusiems japonams 50 litų paaukojusi. „Nenurodė jie kiek reikėtų aukoti, tik sakė „kiek galit“.
Kaip jau negalėsi, kai žmones šitokia tragedija ištiko. Aukodama pinigus, dar padėkojau Dievuliui, kad mus tokios baisios nelaimės aplenkia, kad mes ramiai, lyg pačiam Dievo užantyje gyvename. Nei pas mus žemė dreba, nei ugnikalniai verčiasi. Kai atnešiau pinigus, į atskirą lapą įrašė. Klausiau, kiek žmonės aukoja, tai sakė, jog įvairiai – nuo 20 iki 100 litų, bet duoda visi. Tai aš per viduriuką daviau – 50 litų“, – kaip užsukta tratėjo moteriškė.
Moteris pasakojo, jog į jos trobelės duris du jauni ir gražūs surašinėtojai pasibeldė ryto metą. Vyras ir moteris. Senutė džiaugėsi, gerai esą, jog jie iš ryto atėję, nes ji dar ir į Raseinius suspėjusi, kuriuose jau daug reikalų buvo prisikaupę.

Jauni ir gražūs

Moteris išgirdusi, jog tikrasis gyventojų surašinėjimas dar nė neprasidėjęs ir kad ją, be jokios abejonės, bus aplankę sukčiai, kurių ji taip bijojusi, teigė, jog tų jaunų
žmonių išvaizda jai nesukėlusi nė mažiausio įtarimo: jie buvo tvarkingai apsirengę, rankose turėjo po lagaminą, kaip ir per televizorių girdėjusi, kitoje rankoje surašymo lapus laikę. Prie drabužio buvusios prisegtos kortelės. Kas tose kortelėse buvo parašyta? „Neperskaičiau. Aš ir taip varganai bematau. Ir po nosim pakišto nebeperskaitau. Tikriausiai vardai ir pavardės buvo,kas gi daugiau?“
Suglumusi moteris prisiminė, jog surašinėtojai jai kaip sykis priminė, jog pats surašymas vykdomas nemokamai, o pinigų jie prašę tik japonams. Jos auką atvykėliai įrašę į sąrašą, kuriame jau buvo daug pavardžių. Ir pasirašyti paprašę. „Viskas buvo labai tikra, niekaip negalėjau „abmanstvos“ įtarti.“

Prašė dokumentų

Tuomet močiutės klausiau, ar surašinėtojai neprašė jos jokio asmens dokumento. „Kaip neprašys? Aišku, kad prašė. Prašė paso, nuo jo kažką nusirašė. Pagyrė, kad aš
jaunesnė atrodau nei pase parašyta. Dar prašė pensininkės pažymėjimo, teiravosi, ar invalidės pažymėjimo neturiu. Bet aš tokio neturiu, esu tik senatvės pensininkė.
Dar prašė mano banko sąskaitos. Sakė, galbūt japonai, kurie, būdami labai turtingi, po nelaimės greitai atsigaus ir norės atsidėkoti jiems sunkią valandą padėjusiems žmonėms. Bet aš sakiau, jog man jokių atsidėkojimų nereikia, kad aš iš visos širdies aukoju.“

Kaip atskirti sukčių?

Į šį klausimą paprašėme atsakyti Kauno teritorinės statistikos valdybos Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjos Ingridos Balabonienės:
„Surašinėtojai gyventojus pradės lankyti tik nuo balandžio 5 dienos ir tai darys iki gegužės 9-osios. Bus lankomi tie gyventojai, kurie elektroniniu būdu surašė ne visus būsto gyventojus arba iš viso nedalyvavo elektroniniame surašyme. Surašymo darbuotojus bus galima atpažinti iš surašymo darbuotojų pažymėjimų ir specialių portfelių. Surašinėtojų skiriamieji ženklai – specialus darbo pažymėjimas su vardu, pavarde, surašinėtojo nuotrauka, ant kurios bus Statistikos departamento antspaudas. Darbo pažymėjimai bus su ryškia oranžine juostele ant kaklo, o ant jos bus užrašyta „Surašymas 2011“. Toks pat užrašas bus ir ant surašinėtojų lagaminėlių, kurie bus žalios arba pilkos spalvos. Būtinai reikėtų perskaityti, kas parašyta darbo pažymėjimuose ir įsitikinti, jog jie yra tikri.“
I.Balabonienė perspėja: tikriems surašinėtojams nereikės piliečių banko sąskaitų, o tuo labiau kodų, slaptažodžių ar dar ko nors. Ir asmens dokumento rodyti nereikės, užteks, jog žmogus pasakys asmens kodą. Dar geriau būtų, jei žmogus iš anksto ant lapelio užsirašytų namo statybos metus, kvadratūrą, t.y., kad nereikėtų ieškoti jokių dokumentų. Ir prašo: jei kiltų nors mažiausias įtarimas dėl atvykusio nepažįstamo asmens, nedelsiant skambinti numeriu 112, iš laidinio telefono – 02. Būtų puiku, jei žmonės įsidėmėtų automobilio valstybinius numerius, ir kuo daugiau apsimetėlio bruožų. „Ypatingai žmonės turėtų saugoti banko duomenis – jie niekam nėra duodami.“
O ką daryti tokiems kaip mūsų herojė, kurią jau „surašė“ ir kuriai jokių įtarimų nekilo, nes „surašinėtojai“ turėjo ir lagaminėlius, ir korteles? „Visam pasaulyje sukčių
nestokoja. Jei „surašytieji“ ką nors įsidėmėjo, tarkim, automobilio valstybinius numerius ar pan., jie turėtų kreiptis į policiją. Bet jei tegali pasakyti, jog kažkas surašė, tuomet kas bepadės. Ir policijai reikia ko nors tokio, už ko galėtų užsikabinti. Tiesiog privalu būti atidiems visur ir visada, bet mes visada renkamės kraštutinumus:
arba esame pernelyg patiklūs, arba pernelyg įtarūs.“