Advento tradicijos ir papročiai: kaip švenčių buvo laukiama anksčiau

Siųsti Versija spausdinimui

Gruodžio 4 d. 16 val. Atvirame jaunimo centre organizuojamas advento vakaras. Jame kartu su Raseinių rajono kultūros centro folkloro ansamblio „Degule“ vadove Asta Nikžentaitiene bus prisimenami senieji papročiai, o floristė Kristina Beržeckienė svečius mokys gaminti tradicinius advento vainikus.
Adventas – laikotarpis, prasidedantis ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas ir užsibaigiantis gruodžio 24-ąją, šv. Kūčių dieną. Šis metas yra susikaupimo, ramybės laikas, skirtas besibaigiantiems metams apgalvoti. Artėjant gražiausioms metų šventėms apie advento tradicijas plačiau papasakoti sutiko folkloro ansamblio „Degule“ vadovė A. Nikžentaitienė ir Raseinių krašto istorijos muziejaus muziejininkė Loreta Kordušienė.
– Kokios yra ryškiausios advento tradicijos, papročiai?
Asta: – Adventas prasideda nuo šv. Andriejaus, šiemet jis prasidėjo lapkričio 27 dieną. Tai yra laikotarpis, kai baigiasi metai, dienos tampa trumpos, o naktys ilgos, todėl žmogus turi daugiau laiko pamąstyti apie save, atliktus darbus ir gyvenimą. Jei jis buvo susipykęs su kuo nors, tai šis laikas skirtas susitaikyti, sielai išvalyti. Advento laikotarpiu žmonės rinkdavosi pabendrauti į kaimo trobas. Susiburdavo visi artimieji, kaimynai ir vakarodavo – dainuodavo, juokaudavo, žaisdavo ir liaudies išmintimi pasidalindavo vieni su kitais. Taip pat šis laikas būdavo skirtas nebaigtiems darbams atlikti.
Loreta: – Adventas yra tylos, susikaupimo laikas. Jei adventas yra tylusis etapas, tai po Kalėdų žmonės švęsdavo iki pat Trijų Karalių. Anksčiau merginos advento laikotarpiu turėdavo tradiciją einant į ankstyvąsias mišias žiūrėti, ar nėra palikta vilko pėdsakų. Jei juos pamatydavo, vadinasi, iš tos pusės turi pasirodyti jaunikis ir pasipiršti. Kalėdų eglutės puošimas atkeliavo iš liuteroniškų kraštų. Lietuvoje tai prigijo maždaug prieš 100 metų. Eglutės nepuošdavo anksti, nes ji būdavo gyva. Ją parsinešdavo tik Kūčių dieną ir puošdavo tuo, kas buvo prieinama namuose: obuoliais, saldainiais. Stikliniai žaisliukai labiau buvo būdingi prabangiems namams, dvarams, nes ne visi galėjo juos įpirkti.
– Ko būdavo negalima daryti advento laikotarpiu?
Asta: – Pasninko laikotarpiu žmonės negalėdavo valgyti riebiai, tik sergantiesiems buvo taikoma išimtis. Pagrindinis pasninko maistas buvo vanduo ir duona. Per adventą buvo negalima dirbti sunkių darbų, linksmintis, ilgai vakaroti, nes tikėta, kad gali aplankyti laumės. Taip pat buvo vengiama eiti į mišką ir kirsti medžius.
Loreta: – Raseinių rajone per adventą buvo vengiama daryti tokius darbus, kurie susiję su sukimu: malimas girnomis, kirpimas žirklėmis, ratelio sukimas. Žmonės baiminosi, kad sukamasis darbas nesutrukdytų saulės grįžimo, kuris prasideda nuo Kalėdų, proceso. Taip pat būdavo negalima važiuoti į mišką pjauti rąstų ar rinkti malkų. Buvo laikoma, kad šiuo laikotarpiu miške laksto vėlės ir iš surinktų rąstų pastatytuose namuose vaidensis. Negalima plėšyti plunksnų pagalvėms, nes teigiama, kad varnos žąsiukus gali išnešioti. Išimtis taikoma tik tada, jei ruošiama pagalvė jaunamartės kraičiui.
– Kokiais burtais buvo užsiimama?
Asta: – Visi burtai dažniausiai būdavo susiję su santuoka – merginos burdavosi ar ištekės. Burtų buvo visokių. Pavyzdžiui, merginos aplink šulinį berdavo aguonas ir klausdavo Andriejaus, ar šiais metais ištekės. Vyrai po pagalve dėdavo moterišką sijoną, nes tikėdavo, kad susapnuos savo būsimą žmoną. Dar buvo tikima, kad prieš miegą pavalgius sūraus maisto galima susapnuoti antrąją pusę, nes ši sapne atneš vandens.
Loreta: – Dažniausiai burtai buvo daromi Kūčių naktį. Merginos ant lapelių rašydavo kandidatų į jaunikius vardus ir dėdavo po pagalve. Ryte vieną lapelį ištraukusios žinodavo būsimo vyro vardą. Buvo populiaru į dubenį su vandeniu pilti vašką ir žiūrėti, kokia figūra matysis – ją interpretuodavo kaip lemtingą ateities ženklą. Per Kūčių vakarienę po staltiese būdavo padedama šiaudų, juos žmonės traukdavo pasižiūrėti, kiek jiems liko gyventi.
– Ką pasiūlytumėte daryti, kad advento tradicijos išliktų, būtų puoselėjamos ir ateityje?
Asta: – Būtų nuostabu, jei ir mes sugebėtume taip švęsti, kaip anksčiau, kai nebuvo televizoriaus, telefono, išmaniųjų bendravimo priemonių. Rekomenduočiau šiuo laikotarpiu visiems padėti mobiliuosius telefonus, išjungti televizorių, pažiūrėti vieni kitiems į akis. Šiam metui tai būtų labai sveika ir liktų daugiau laiko apmąstymams. Pasninkauti taip pat būtų gerai, šiais laikais visko turime per daug. Po tokio pasninko Kūčių vakarienė būtų daug skanesnė ir reikšmingesnė.
Loreta: – Mano nuomone, tradicijų puoselėjimas prasideda šeimoje. Reikia švęsti šventes pagal tradicijas, patiekalus gaminti namuose, o ne pirkti ar užsisakyti iš restoranų. Taip išsaugotume tikrąją švenčių svarbą ir jos papročius. Žinoma, edukacijos taip pat padeda išsaugoti tradicijas, muziejuje vyksta paskaitos, pamokėlės vaikams, todėl turime viltį, kad grįžę namo jie pasidalina įgytomis žiniomis su artimaisiais.
– Ačiū už pokalbį. Linkime gražaus ir prasmingo švenčių laukimo!
Miglė Lisauskaitė,
Vilniaus Gedimino technikos universiteto
Kūrybinių industrijų fakulteto
Pramogų industrijų katedros studentė

Komentarų nėra