Akmentaši? dinastija iš Šiluvos

Nijol? PETROŠI?T? [1]
Mug?se, liaudies meno švent?se vis? akis bemat patraukia iki tol nereg?ti akmens dirbiniai. Akmens meistras Jonas Šilva iš Šiluvos sako, kad kiekviena jo gimin?s karta paliko kažk? savito. Jis paliksi?s akmens baldus, indus…

Akmens vyrai

Jonas Šilva sako, kad akmen? kalbina jau penktoji jo gimin?s karta. Akmentašiai buvo jo t?vas Vaclovas ir t?vo t?vas Vaclovas bei prosenelis Stanislovas. Gal ir dar daugiau „pro-pro-pro…“ akmentašiais buvo, tik atmintis taip giliai nebesiekia. Jonas irgi neb?ra paskutinysis šeimos tradicijos t?s?jas, nes jo amat? jau yra puikiai ?vald?s s?nus Aivaras.
Jonas neslepia, kad jie visi yra akmentašiai savamoksliai, o j? darbai gimsta iš intuicijos ir savojo grožio ar praktiškumo suvokimo. Tame Jonas mato daug plius?, nes n?ra nieko suniveliuoto, sumoderninto, t. y. jo darbai kaip sykis ir yra tai, k? galima vadinti liaudies menu, nes kai jau ?sikiša profesionalai, savitumas savaime pasitraukia.

Nuo kryži? iki ind?

Kiek Jonas prisimena, jo gimin?s vyrai kal? paminklinius kryžius. J? gyvenimo laikme?iu buvo tokios kapini? tvarkymo mados. Šiandien mažai kam lietuviško akmens kryžiaus bereikia, nes jau kiti laikai ir kitos mados… Šiandien, sako Jonas, m?s? kapines užpl?do pigi ir labai nekokybiška kin? produkcija. „Bet ir ji iš pradži? gražiai blizga. Kam r?pi, kad po keleto met? paminklinis akmuo išbluks, bus nurup?s. Tie paminkliniai akmenys net ne šlifuojami, o nulakuojami. Jie suk?iauja, nes j? „akmuo“ yra lietas. Bet tai atskirs tik nusimanantis žmogus“, – aiškina Jonas.
Jonas, laukdamas, kol m?s? žmon?s pasprings atvežtiniais nekokybiškais paminklais, laiko tuš?iai neleidžia. Jis ?m? gaminti akmens baldus: stalus, k?des, lentyn?les, stovus g?l?ms ir netgi indus, velykinius kiaušinius.

[2]Kod?l lietuviai „kieti“?

Jono žmona šypteli: „Per dien? Jonas tik du kiaušinius tenušlifuoja, tad pasverkite, kiek pigus gali b?ti akmentašio darbas.“ Pats Jonas sako, kad akmuo akmeniui yra nelygus, o lietuviškas akmuo es?s labai kietas. Gal ?ia ir slypi atsakymas, kod?l lietuviai yra tokie „kieti“? Be to, lietuviškas akmuo yra ir „su charakteriu“, jo kaip suman?s neiškalsi: jei jis suman? kurioje vietoje perskilti, tai ir perskils, o meistrui beliks sukti galv?, kaip visa tai „apžaisti“.
Jonas neslepia, kad dabar, masinio suk?iavimo laikais, žmon?s gan nepatikliai ži?ri ir ? jo dirbinius: „Pirmiausiai jie atidžiai ieško kokio nors atsišerpetojimo, kad gal?t? nulupti ?sivaizduojam? pl?vel?. Paskui ima barškinti ir iš garso nustatyti, ar tai n?ra plastmas?. Tik kai bando pakelti, tuomet patiki, jog tai – tikras akmuo.
Jonas atkreipia d?mes?, kad  ir jo bald? dali? jungtys yra iš akmens, jis nenaudoja jokios kitokios medžiagos net sutvirtinimo varžtams. Ta?iau, neslepia Jonas, ir su tokia produkcija ?sibrauti ? rink? n?ra lengva. Netgi mug?se prekeiviai j? apkeiksnoja: girdi, per pigiai pardavin?ji ir tod?l mums kain? muši. Bet Jonas mano, kad tik taip šiandien ir galima išsilaikyti: „O k? man daryti, jei aš nieko daugiau nemoku, jei tik akmuo yra mano verslas, mano pragyvenimas ir pagaliau pats gyvenimas.“