Alaus laikas: nugriuvo, ir baigta

Šarūnas BARKAUSKAS

Net kinai bejėgiai

Kokiu laiku Lietuvai patogiau gyventi – žiemos ar vasaros? Prasidėję tokio pobūdžio svarstymai tik skaldo visuomenę, kuri jau ir iki tol buvo susiskaldžiusi į mažus gabaliukus pagal požiūrį į partijas, į progresinius mokesčius, į feminizmą, į Europos Sąjungą ir panašiai. Tokioje priešpriešoje norisi ieškoti visuomenę vienijančios jėgos.
Jau seniai visi žino, kad bene pagrindinė Lietuvą vienijanti jėga yra alus. Ypač gražu, kad tai lietuviškas produktas, viena iš tų plataus vartojimo prekių, kurių nenukonkuruoja kiniškų gaminių srautas. Jei, pavyzdžiui, į Lietuvos pajūrį atvykęs žmogus užsinori kažko specifiškai malonaus, jis dažnai nusiperka gintarinio alaus ir rūkytos žuvies, galvodamas, jog tai yra savotiškas pajūrio kulinarinis paveldas, kuris, suprantama, yra ir labai šviežias, ir panašiai. Tačiau dabar jau aiškėja, kad tokios viltys tėra tik naivi kulinarinė romantika – pasirodo, net pajūryje pardavinėjama rūkyta žuvis yra iš Kinijos. Koks nusivylimas! Tačiau alumi dar galima pasitikėti: jis yra lietuviškas, nurungęs vokišką, danišką ir neketinantis pasiduoti kiniškai intervencijai.
Galima pagalvoti, kad Lietuvoje žmones į visuomenę telkia ne demokratija, ne įstatymai, ne noras padėti artimui, bet alus. Nuolat plečiasi ratas žmonių, kurie gyvena nuolat įmerkę dantis į alų, o jų laiką būtų galima apibūdinti ne kaip vasaros ar žiemos, bet kaip alaus laiką.

Konfliktai dėl nesutapimų

Alaus laikas gerokai skiriasi nuo įprastinių suvokimo vienetų, ir tai tampa įvairių nesusipratimų priežastimi. Jei, pavyzdžiui, vasaros ar žiemos laiku gyvenantis žmogus vidurnaktį išgirsta kažką dainuojant, jis piktinasi, nervinasi, praranda sugebėjimą užmigti. Nesusipratimo priežastis aiški: ramybę sutrikdė pilietis, gyvenantis alaus laiku. Alaus laikas priklauso ne nuo saulės tekėjimo ar laidos, bet nuo alaus kiekio ir laiko, kada tas kiekis buvo suvartotas.
Turint galvoje, kad alaus mėgėjų Lietuvoje nuolat daugėja, kad į mėgėjų gretas įsijungia vis jaunesni ir energingesni žmonės, akivaizdu, kad alaus laikas taps vis svarbesnis, o alaus laiku linkę gyventi piliečiai vis dažniau trukdys žiemos ir vasaros laiko režimo besilaikančiųjų ramybę ir teisę į visavertį poilsį. Tai verčia rimtai susimąstyti, kaip elgtis su žmonėmis, gyvenančiais alaus laiku.
Galima būtų juos uždaryti į atskirą zoną, tačiau tai sukeltų protestų bangą, nes, kaip žinoma, alkoholio mėgėjai už teisę į alų ir kitus „gaivinančius“ gėrimus yra pasirengę galvas paguldyti.
Tačiau yra tam tikrų vilties teikiančių požymių. Alaus laiku nenorinti gyventi visuomenės dalis pastebėjo, kad alaus vienijami aktyvistai šiaip jau nepasižymi ypatingu vieningumu. Anksčiau ar vėliau jų sambūriai ima skaidytis į degtinės, pilstuko, pigaus vyno, kanapių, klijų ar net langų valiklių partijas. Tvirčiausiai tarp šių partijų atrodo Degtinės ir alaus sąjunga, tačiau ir ją kamuoja vidiniai prieštaravimai, kurie susiję su vienvaldės lyderystės siekimu. Mat kiekvienas siekia būti įtakingiausiu – tai yra išsikovoti prieigas prie kuo gausesnių degtinės ir alaus kiekių ir nesidalinti šiomis gėrybėmis su šalia esančiais.

Nugriuvo, ir baigta

Vis dėlto, pasak analitikų, alaus laiko gerbėjų perspektyvos nėra užtikrintos. Pasak garsaus (ir, deja, pašėlusio alkoholio mėgėjo) amerikiečių rašytojo Džeko Londono, alkoholis žmonėms suteikia ne vieną, bet tūkstančius įvairiausių paslaugų, už kurias vėliau reikalauja atlyginimo su labai didelėmis palūkanomis.
Visi esame matę, kaip atrodo tokių palūkanų nukamuoti žmonės – sulinkę, užgesę, nedarbingi, nusivylę, sugniuždyti, beturčiai, vieniši, policininkų persekiojami, visuomenės niekinami, smerkiami. O kažkada jie buvo tikri supermenai, alaus butelius iš šaldytuvų traukdavę šviesos greičiu, tai yra greičiau nei spėdavo užsidegti šaldytuvo lemputė.
Alaus laikas bėga labai greitai, todėl nenuostabu, kad tokiu laiko ritmu gyvenantys žmonės greičiau pasensta, deja, netampa išmintingesni, nors ir turi sukaupę tam tikrą išminties lobyną.
Štai keli to lobyno pavyzdžiai. Alkoholis trumpam praplečia kraujagysles ir draugų ratą. Rūkyti rūkysiu, bet gerti nemesiu. Jei alkoholis trukdo darbui – mesk! Aišku, kad darbą! In vino veritas, in vodka spiritas. Girtuokliavimas ne yda, o bendravimo būdas.  Jeigu žmogus gali gulėti ant grindų nesilaikydamas už ko nors, jis dar negirtas. Savo saiką žinau – nukritau ir pakanka.
Dažniausiai tokiu nukritimu ir baigiasi užkietėjusių alaus mėgėjų laikas ir „spalvingas“ gyvenimas.