Albertas DUKAUSKAS
Liudvikas Bakas
Ilgą laiką Raseinių miesto bendruomenei savamokslis tapytojas Albertas Dukauskas nebuvo gerai žinomas. Kaimo žmonės turėjo galimybę ne kartą susipažinti su jo tapyba. Neseniai jo kūrybos paroda buvo atidaryta VšĮ Raseinių neįgaliųjų dienos užimtumo centre (apie tai rašėme anksčiau). Albertas Dukauskas (A.D. ) sutiko pabendrauti su Liudviku Baku (L.B.) apie savo kūrybą, mėgstamas tapybos temas, dabartinę menininko vietą visuomenėje.
L.B. Albertai, kada ir kur gimei? Kada pradėjai piešti?
A.D. Gimiau 1948-09-24 Raseiniuose. Mokiausi Pirmojoje vidurinėje mokykloje, kur piešimą dėstė žinomas Lietuvos akvarelistas Pranciškus Porutis. Dalyvavau piešimo būrelio veikloje, o 1963 metais moksleivių kūrybos respublikinėje parodoje užėmiau antrąją vietą. Buvo malonu, kad apdovanojimą (fotoaparatą) įteikė garsus grafikas Edmundas Žiauberis. Bandžiau savo jėgas lipdydamas iš molio, tačiau nugalėjo potraukis spalvai.
1968 metais baigiau vidurinę mokyklą, norėjau stoti į VISI ir siekti architekto profesijos, bet neišsipildžius viltims (buvau įstojęs į kitą fakultetą ) palikau institutą. Po kurio laiko buvau pašauktas į tarybinę armiją. Ten mokiausi kariniu fotokorespondentu, dirbau klube. Taip arsirado pomėgis laisvalaikiu fotografuoti, kuris nepalieka manęs ir dabar.
L.B. Kur prasidėjo tavo darbinė veikla?
A.D. Grįžęs iš armijos ilgą laiką dirbau Kėdainių spaustuvės Raseinių skyriaus linotipininku, vėliau Raseinių transporto įmonėje dailininku – apipavidalintoju.
L.B.V. Albertai, kodėl neįsiliejai į tautodailininkų gretas?
A.D. Tai sena istorija. Buvau gavęs kvietimą dalyvauti Raseinių tautodailininkų draugijos „Sodžius“ veikloje. Nuėjau, išsikalbėjome ir jie, tautodailininkai, pamatė, kad aš – ne saldainis. Pasakiau, kad menas ir pinigai nesuderinamas reikalas, kas dirba už pinigus, tas yra amatininkas, o ne menininkas. Daugiau kvietimo negavau, nenoriu dar daugiau pykčių. Dabar esu Raseinių menininkų bendrijos „Pegasas“ gretose.
L.B. Ar esi girdėjęs priekaištų, kad daug dėmesio skiri peizažui?
A.D. O kas sudaro tautą? Ar paprastas žmogus, kuris nori suprasti gamtą, ar 1 nuošimtis išrinktųjų, kuriems reikia aiškinti, kur galima nusispjauti, o kur ne? Aš piešiu daugumai, kurią aš suprantu ir kuri mane supranta.
L.B. Albertai, peržiūrėjęs tavo kūrybos darbų nuotraukas pastebėjau, kad esi sukūręs velykinių lėlių. Kas tai?
A.D. Tai tik proginiai bandymai, nors jie buvo malonūs. Galėjau panaudoti netikėtas ir netradicines medžiagas – popierių, drobę su teptukų valymo žymėmis ir panašiai. Šiaip esu ištikimas tapybai.
L.B. Ką galvoji apie šalies menininkus?
A.D. Lietuva turi menininkų, bet per mažai, nemoka jų tinkamai reklamuoti. Mes Čiurlionio ir tai nesugebame parodyti taip, kaiprodomas Pikaso.
L.B. Kuris Lietuvos dailininkas tau labiausiai imponuoja?
A.D. Tai Pranas Porutis, kuris pastebėjo mano polinkį piešti. Jis dirbo su manimi individualiai, kartu dviračiais keliavome į gamtą. Šis bendravimas ir davė net dabar matomų rezultatų.
L.B. Albertai, tikriausiai tavo kūrinių yra įsigyję ne tik Raseinių krašto ir Lietuvos gyventojai?
A.D. Mano darbai yra iškeliavę į Angliją, Švediją, Vokietiją, Ispaniją.
Dėkoju už pokalbį.
