Andriuškevičiai

Siųsti Versija spausdinimui

Viktoras VITKUS

Andriuškevičių šeima viena seniausių Lietuvoje. Geneologinis medis prasideda nuo Žemaičių didiko Žadeikos (XIX a. pab. – XV a. pr.). Istoriniuose šaltiniuose minimas  Bogdanas Andriuškevičius, 1454 metų karališkasis rotmistras. Jis buvo vienas iš lietuvių,  po pralaimėto mūšio  (Choinici) nepalikusių karaliaus Kazimiero vieno.
Lenkų heraldikos tyrinėtojas Kasparas Niesickis teigia, kad Andriuškevičių šeimos herbas buvo „Kapas“.

Bajorystės įrodinėjimas

Įrodinėti bajorystę arba jos siekti būdinga ne tik dabar, taip buvo ir prieš gerą šimtmetį. Archyviniai dokumentai į dienos šviesą iškelia įdomius faktus, su jais susijusias
žinomas asmenybes. Yra išlikęs Ignoto, Martyno, Jono, Ksavero – Felikso, Kazimiero, Ignoto (jaun.) ir kt. Andriuškevičių (iš viso 13 asmenų) skundas. Skundas buvo grindžiamas tuo, kad revizorius Jokūbas Laškauskas, matuodamas valdiškas žemes, į jų sudėtį įtraukė tuo metu karo tarnybą atlikusių Andriuškevičių tėvoninės žemės Karšuvos paviete. 1565 m. gegužės 21 d. karalius Zigmantas Augustas (Vaza) laišku kreipėsi į Beržėnų tijūną Joną Radomskį su prašymu ,,atstatyti teisybę“. 1659 m.
spalio 9 d. šį raštą Danielius, Adomas ir Abramas bei jų pusbroliai Bernotas ir Grigalius Andriuškevičiai, tarpininkaujant bajorui Chrizostomui Tiškevičiui, įregistravo teismo knygose ir gavo šio dokumento nuorašą. 1713 m. birželio 12 d. bajoras Motiejus Ivanauskas dar kartą išdavė šio įrašo patvirtintą kopiją. Šis dokumentas rodo, kad Andriuškevičiai dar iki 1592 metų buvo bajorai, atliko karo tarnybą ir turėjo žemės nuosavybę.

Danielius Andriuškevičius, vedęs Marijoną Gelževičiūtę, kilusią iš Karšuvos pavieto, persikėlė į Kražių pavietą ir apsigyveno Laučių–Gaštynų dvare, kurį valdė užstato
teise. Tą liudija 1953 m. sausio 14 d. dvaro įkeitimo aktas, kuriuo Balceris ir Marijona iš Čechavičių Bilaičiai įkeičia šį dvarą Danieliui Andriuškevičiui.

Adomas Andriuškevičius, vedęs Kotryną Gedminaitę, liko gyventi Karšuvos paviete, Kaltinėnų parapijoje, Žviliulaukio dvaro Labardžių vienkiemyje. Tai patvirtina
1662 m. liepos 4 d. registro įrašas. Archyvuose aptinkama šūsnis dokumentų, patvirtinančių Andriuškevičių bajorystę ir jų nuosavybėje esančias žemes. Tai 1703 m. rugsėjo 3 d. užfiksuota Raseinių žemės teismo knygoje.

Įžūlūs kaimynai

Artimiausi kaimynai Jonas Dausinas ir Jonas Labanauskas tol puldinėjo Andriuškevičių pievas ir mišką, kol jų galop neužgrobė. Jonas Andriuškevičius kreipėsi į Žemaičių seniūną Kazimierą Zaranką. Pastarasis paragino kaimynus taikiai išspręsti kilusį ginčą. To padaryti nepavyko, o netrukus J. Andriuškevičius mirė, palikdamas
žmoną ir sūnus. Pastarieji, trokšdami ramybės, 1725 m. gegužės 17 d. su kaimynais Jonu ir Ona Dausinais apsikeitė žemėmis, parašydami asekuracinį raštą. Tačiau nepasitikėjimas tarp kaimynų taip ir neišsisklaidė. Dausinai raštą atsisakė teisiškai įforminti ir padavė Andriuškevičius į teismą. Ir toliau nesusipratimai dėl žemių tęsėsi. Jos ėjo iš rankų į rankas.

Noras ūkininkauti ir būti bajoru

Jonas Andriuškevičius vedė Prancišką Bernackytę ir, norėdamas ūkininkauti, pabandė iš Kavaliauskų atgauti savąjį dvarą. Tačiau šie, turėdami senąjį perleidimo dokumentą, dvaro atiduoti nenorėjo. Tada Jonas bandė atgauti jį jėga. Po to pradėjo bylą Raseinių pilies teisme. Atgauti dvaro taip ir nepavyko, o Kavaliauskai jam išmokėjo piniginę kompensaciją.

1811 m. Ignotas Andriuškevičius buvo Raseinių apskrities teismo advokatas ir žemės ribų teismo teisėjas. Jam priklausė Liolių, Paliepių, Kengių ir Pašlynės kaimai su 19
valstiečių kiemų.

Buvę Gaštynų–Laučių dvaro tėvūnai Andriuškevičiai 1799 m. Vilniaus bajorų deputacijos nutarimu buvo pripažinti bajorais. Papildomai surastas karaliaus raštas ir kiti
teismų dokumentai dar kartą įrodo jų bajorišką kilmę, tačiau vienas iš prašytojų, Raseinių pilies teismo raštininkas Jonas Andriuškevičius, svarstant jų klausimą deputacijoje, negalėjo dalyvauti svarstyme dėl ligos, todėl nebuvo įtrauktas į bajorystės išvadas. Bajorų titulo negavo ir skundą carui parašę Andriuškevičiai. Kaip baigėsi pastarieji žygiai, ar reagavo caro kanceliarija į Andriuškevičių prašymą, žinių nėra.

Komentarų nėra