Antrosios poezijos knygos pristatymas

Spalio 12 dieną skaitytojams pristatyta Zigmo Akramavičiaus poezijos knygutė „Akimirkos duoklė gyvenimui“. Didelis būrys susirinkusių į Nemakščių biblioteką klausėsi paties kūrėjo kalbos ir skaitomų eilėraščių.
Nuo ko viskas prasideda? Nuo to, kad žmogus ima justi save kaip jautriausią kamertoną, skambantį nuo vos juntamo prisilietimo: „Nenusakoma žodžiais, / Širdyje nemari, / Jeigu reikia, paguodžianti, / Jeigu reikia, švelni. / Tai ne kūno, o sielos – / Tavo smuiko – daina.“ (eil. „Širdies daina“)
Kūriniai klausytojams buvo pateikti teminėmis grupėmis. Išklausius vieną jų pluoštą jie skatinti pasidalyti nuomone, prieš skaitant kitą – pasiūlyta konkurso būdu išrinkti labiausiai patikusį.
Gamta dovanoja aukščiausias užsimiršimo grožyje valandas. Todėl natūralu, kad smuikininkas žiogas tampa grožio stebuklą švenčiančio žmogaus broliu, stiprus išgyvenimas pasilieja poetinio žodžio lengvybe ir skaidrumu: „Apsvaigau aš nuo vasaros vyno: / Jūsų vasara, mano daina… / Palinguosim viršūnėje kmyno – / Tokia vasara būna viena!“ (eil. „Žiogų serenada“)
Platus diapazonas reiškinių, rezonuojančių kūrėjo emocijų ir minčių paletėje, laikytinas vertybe. Jis skaitantįjį nardina į intensyvų būties srautą, reikliai klausia, kokia jo pozicija. Pajusk žmogų, kurį išbando neregio lemtis, kurį veda dvasininko pašaukimas, kūrėjo nerimas. Pajusk tuos, kurie vaikšto „po vienišių sodą“, išklysta emigrantų keliais, kurie pakliūva į nepriteklių žabangas. Pabūk su tuo, kuris savyje grumiasi su silpnumu, nusivylimu ir laimi tą sunkiausią kovą ištardamas: ,,Aš galiu!“ Žmogaus užduotį šioje žemėje kūrėjas ištaria tokiomis eilutėmis: „Mes atėjom pasaulį pažinti / Pasiskolinę Dievo ugnies. (eil. „Visada su mumis“)
Nemažai eilėraščių sukurta apie socialinio gyvenimo piktžaizdes, „protingųjų“ siekį lobti iš savo valstybės, tik pirmuosius dešimtmečius einančios naujo kūrimosi keliu. Juos plaka rūstaus sarkazmo botagu: „Turim patirtį vogimo / Ir nelauksime augimo: / Ką nutvėrei, tą imi / Rankom, kojom, dantimi.“ (eil. „Įkyrėjo ši gadynė“) Ir tai vyksta lengva sąžine, pamirštant dramatišką tautos istoriją: „Kiek kartų, kiek kartų / Prie mūsų namų / Veržės ginkluoti būriai svetimų…“ (eil. „Tautos kelias“)
Susirinkusiųjų gyva reakcija, pasisakymų gausa, į namus išsinešto naujo leidinio kiekis liudija, kad nemakštiškiai domisi, mėgsta savo krašto kūrėjo eiles. Poeto mamos, mokslo draugų, buvusio klasės auklėtojo dalyvavimas, trijų skaitovų pastangos kuo raiškiau perteikti eilėraščių turinį, muzikiniai intarpai, gėlių spalvos, pokalbiai prie arbatos puodelio buvo ta geroji aura, spalvinusi visą renginį, kurį maloniai prisimins ir knygelės autorius, ir visi dalyvavusieji.
Aušra Užmedzkienė,
Nemakščių bibliotekos vyresn. bibliotekininkė