Aplink Laukuvą pučia palankūs vėjai – atidarytas antras vėjo jėgainių parkas

Laukuvos seniūnija į rudens sezoną įžengė trankiai – rugsėjo 5 dieną įvyko vėjo jėgainių parko „Šilalė II“ atidarymo šventė. Šiame parke sukasi dvigubai daugiau jėgainių nei jau antrą dešimtmetį čia veikiančiame pirmajame. Kartu sudėjus abu – 18 jėgainių, tad Laukuva pelnytai vadinama žaliosios energetikos seniūnija. „Mes irgi nenorėjome jų įsileisti, vadinome monstrais. Bet per tuos dešimt metų nei kurmiai išnyko, nei karvės užtrūko“, – šiandien per dantį traukia save laukuviškiai prisimindami ankstesnius nuogąstavimus.

Modernus seniūnijos veidas
Aplink Laukuvą Šilalės rajone besisukančias vėjo jėgaines galima pastebėti važiuojant autostrada Kaunas– Klaipėda ties 236-uoju kilometru. Dairantis pačiame miestelyje, keliaujant po seniūniją jos matomos iš visų pusių.
Vietos gyventojams šių aukštaūgių objektų vaizdas seniai tapo įprastas – atsikratyta baimių, įvertinta tiek konkreti nauda bendruomenei, tiek prisidėjimas prie šalies energetinės nepriklausomybės.
Apie tai kalbėta ir oficialioje vėjo jėgainių parko „Šilalė II“, priklausančio „Eesti Energia“ ir valdomo „Enefit Green“, atidarymo ceremonojoje. Šilalės rajono savivaldybės meras Tadas Bartkus perkirpęs juostelę pasidžiaugė sėkmingu projekto įgyvendinimu ir pabrėžė, kad nepaisant iškilusių iššūkių „Enefit Green“ sugebėjo juos įveikti savarankiškai, bendradarbiaudama su sklypų, kuriuose buvo statomos jėgainės, savininkais. Meras minėjo ir Pajūrio miestelyje Šilalės rajone metų pradžioje atidarytą artilerijos batalioną, juokavo, kad jo dėka „Šilalės II“ vėjo jėgainės yra vienos saugiausių Lietuvoje.
„Šiandien kito kelio neturime. Tie argumentai, kad kažkam gražu, o kažkam nelabai, jau pasenę. Reikia žiūrėti, kas naudinga valstybei“, – kartojo „Alio Raseinių“ kalbinti laukuviškiai, prašomi papasakoti, kaipgi jiems sekasi gyventi vėjo jėgainių papėdėje.

Nugalėjo sveikas protas
Laukuvos seniūnas Virgilijus Ačas „Šilalės II“ parką pristato skaičiais. Tai dvylika „General Electric“ vėjo turbinų, kiekvienos galia – 3,6 MW. Turbinų menčių skersmuo – 138 metrai, generatoriai yra 131 metro aukštyje. Aukščiausias vėjo turbinos taškas, skaičiuojant atstumą nuo mentės viršūnės iki žemės, – siekia maždaug 200 metrų.
„Oficialiai tai antras parkas, bet jis yra tęstinio projekto dalis – vienas etapas buvo įgyvendintas, vėliau tose pačiose vietovėse pradėtas ir dabar jau pabaigtas antras. Pirmosios sutartys su gyventojais buvo pasirašytos apie 2010 metus, dalis jų – ir dėl antrajame etape iškilusių jėgainių. Taigi viskas išsidėliojo per ilgą laikotarpį, gyventojai turėjo laiko apsiprasti ir tos diskusijos kaip kilo, taip ir praėjo. Šįkart jų beveik nebuvo“, – tikina V. Ačas.
Anuomet, vėjo energetikos vystytojams tik įkėlus koją į seniūniją, protesto balsai skambėjo gana garsiai. Anot seniūno, vietos gyventojus kurstė ir audrino atvykėliai iš svetur. Vis tik nugalėjo sveikas protas.

„Be to, pamatėme, kad tai rimti žmonės – dirba atsakingai, yra linkę išklausyti gyventojus, spręsti kylančias problemas. Atsirado pasitikėjimas, paskui prisidėjo ir nauda. Kartu su „Šilalė I“ parku vystytojai įkūrė paramos bendruomenėms fondą. Bendruomenės galėjo formuluoti prašymus ir teikti bendrai fondo bei Savivaldybės komisijai. Per jį buvo palaikomos bendruomenių programos, tvarkoma infrastruktūra. Tarkim, buvo prisidėta prie Kelių priežiūros ir plėtros programos asfaltuojant Stungaičių gyvenvietės kelią, šimtu procentų finansuota šios gyvenvietės žaibosauga bei vandens gerinimo įranga. Šiauduvoje prisidėta prie asfalto remonto darbų, apšviesta viena gatvė“, – vardija V. Ačas.
Investicija, švari energija, bendruomenių palaikymas – šiais trimis kertiniais akmenimis, anot jo, grįstas pozityvus gyventojų požiūris į vėjo jėgaines. Beje, Laukuvos seniūnija – vienintelė rajone, kurioje jos sukasi.

Turime žvelgti plačiau
Laukuvos bendruomenės pirmininkė Birūta Viknienė prisimena, kad kuriant pirmąjį parką aplink Šiauduvą, abejonių ir nuogąstavimų būta daug. Nieko keisto – į rajoną įžengė naujovė, žmonėms kilo daug klausimų.

„Visko buvo. Tada daugiausia kalbėta apie galimą jėgainių poveikį tiek gyvūnijai – kad gyvuliai kris, nebeliks laukinių gyvūnų ir paukščių, – tiek žmonių sveikatai. Bet stovi tos jėgainės ir niekas nieko. Visi sau laimingai gyvename. Tiesa, kartais artimiausiose sodybose girdėti sparnų prasisukimas, kai vėjas pasisuka iš tos pusės. Bet dabar jau ir tuo niekas nesiskundžia. O antrasis parkas apskritai kilo be emocijų, žmonėms nieko nebereikėjo įrodinėti“, – pasakoja B. Viknienė.
Ji pripažįsta, kad iš visur matomos jėgainės pakeitė tradicinį žemaitišką peizažą su tarp kalvų kalvelių besiganančiomis karvėmis.
„Man, kaimo žmogui, dabartinis vaizdas nėra savas. Bet jei mes norime švariau gyventi, rūpintis ne tik šia diena, bet ir ateities kartomis, turime susitaikyti ir prisitaikyti. Turime judėti į priekį kaip bendruomenė, kaip valstybė“, – tikina laukuviškė.
Ne paskutinėje vietoje – ir verslininkų teikiama parama bendruomenėms. Laukuvą ji taip pat pasiekia. Šįmet prieš miestelio gimtadienį bendruomenė teikė prašymą dėl paramos šventei ir gavo tris tūkstančius eurų, kuriuos skyrė scenos bei koncertinės įrangos nuomai. Vėliau su „Šilalės II“ atstovais bus aptartas ilgalaikis bendradarbiavimas.

Išbandyta savo kailiu – jokio neigiamo poveikio
Viena „Šilalės II“ vėjo jėgainė sukasi ir Laukuvos ūkininko Ernesto Kairio žemėje Kikonių kaime. Nuomos sutartį su vystytojais prieš gerą dešimtmetį pasirašė dar jo tėvai. Abejonių nebuvo – ūkininkai matė tik pliusus.
„Vietiniai keliai, kurie labiausiai reikalingi mums, ūkininkams, buvo labai prastos būklės, kai kurie išvis nepravažiuojami, belikę tik dokumentuose. Dabar jie sutvarkyti, važiuojame sunkiasvore technika be problemų, taip pat nutiesti nauji. Ir melioraciją visiems, kas tik prašė, patvarkė, įrengė nuovažas – be jokių primokėjimų, labai geranoriškai, operatyviai“, – vardija Ernestas, ne be ironijos pridurdamas, kad sutvarkytais keliais noriai naudojasi ir tie, kurie aršiai pasisakė prieš vėjo jėgaines.

Iki jėgainės Kikonių kaime taip pat veda naujas trijų kilometrų kelias. Tai net ne žvyrkelis, o skalda dengtas solidus kelias. Tokius vėjo jėgainių statytojai tiesia savoms reikmėms, kai reikia atsigabenti didelių gabaritų krovinius. Pasibaigus statyboms skaldos danga liko geros būklės, vėliau jai galbūt reikės priežiūros. E. Kairys tikisi, kad parko savininkai jos neatsisakys.
Vis tik ūkininkas pabrėžia skaičiuojantis ne tik naudą. Kita šio parko jėgainė Dargalių kaime stovi visai šalia jo laukų, bet jau kitam ūkininkui priklausančioje žemėje. Ernestas, nelaukdamas atlygio, pasirašė visus reikiamus dokumentus, savo žemės sąskaita leido platinti kelią.
„Auginu kukurūzus prie pat jėgainės, tai ji net šernų neatbaido, – juokiasi laukuviškis prisimindamas anksčiau sklandžiusias kraštiečių baimes ir daug ką užvaldžiusius mitus. – Ir karves ganiau aplink jėgainę – nė viena neužtrūko. Nėra ten jokio poveikio, galvą guldau. Tiems, kas gyvena prie būsimų statybų, vienintelį patarimą duosiu: apsišarvuokite kantrybe, vienus metus teks pakentėti. Kol vyko statybos, ir mes kiek bijojome, atrodė, viskas taip ir liks išrausta. Bet nieko panašaus – į bet kokius mūsų prašymus buvo atsižvelgiama, statybvietė sutvarkyta nepaliekant nė pėdsako. Kviečiu raseiniškius – tegul atvažiuoja pasižiūrėti, kaip atrodo veikiantis parkas. Tikrai neišsigąs!“ – neabejoja E. Kairys.

Dabar peizažas nebenuobodus
„Man gražu, kaip tie malūnai sukasi. Ir su vaikais atvažiuojame pažiūrėti. Anksčiau smagu buvo stebėti, kaip jie čia dygo vienas po kito tarsi kokie grybai. Žmonės net fotosesijas darosi su jėgainėmis fone“, – pasakoja Šiauduvos bibliotekoje dirbanti laukuviškė Rugilė Virbašienė.

Į biblioteką užsukantys gyventojai dažnai pasidalija savo nuomonėmis dėl jėgainių. Neseniai skaitytojas iš Stungaičių kaimo guodėsi, kad neveikiant vėjo jėgainei jis negalįs miegoti – trūksta monotoniško mentės skleidžiamo garso.
Kai kurie Stungaičių kaimo namai iš toliau atrodo kone prigludę prie kyšančių jėgainių. Iš Aldonos ir Česlovo Gedvilų kiemo viena matyti kaip ant delno. Tačiau atstumas iki jos – pusė kilometro. Sutuoktiniai dėl besisukančių menčių skleidžiamo garso neturi vienos nuomonės: Česlovas miega gerai, o Aldonai jis trukdo. Bet ir ji jau apsiprantanti.
„Oi, kiek čia gąsdino – ir kad kurmių neliks, ir kad sliekai išnyks. Viskas buvo – viskas yra. Kurmiai aktyvūs, į šiltnamius lenda, mes kaip kovojom su jais, taip tebekovojame“, – numoja ranka Aldona stebėdamasi, kad kažkur tos pasakos tebėra gajos.

Pradžioje ir ji priešinosi jėgainių kaimynystei. Atsimena, atvažiavo vystytojai kalbėtis, dėjo ant stalo 200 litų – vienkartinę išmoką, kad ta kaimynystė būtų smagesnė. Aldona grąžė rankas, siūlėsi pati tuos du šimtus sumokėti, kad tik čia nieko nestatytų. Sklypų nuomotojams, girdėjo, tada siūlė 15 tūkstančių litų per metus. Vėliau pasipylė nauda – už paramos lėšas žmonėms buvo įrengti perkūnsargiai, pakeisti langai, išpiltas kelias.
Česlovas kviečia pakilti į kalniuką, ant kurio stovi artimiausia jėgainė. Nuo čia atsiveria visas parkas – tiek šiapus, tiek anapus autostrados. Mentės sukasi, bet to, anot Aldonos, „čiūžt“ negirdėti. Jį visiškai užgožia autostrados ūžesys. Vyras įsižiūri į tolius.
„Gražu, – prataria jis. – Anksčiau vis lygindavau su gimtaisiais Kaltinėnais, sakydavau, koks čia nuobodus vaizdas. O dabar pažiūrėkite – modernus, turtingas kraštas. Dažnai užlipu ant šitos kalvelės tiesiog pasigėrėti.“

Rengė Daiva GENYTĖ