Ar ariogališkiams sportinis aktyvumas yra svetimas?

Gintarė GREIČIŪTĖ

Sportas kiekvienam asocijuojasi su skirtingais dalykais, bet kiekvienas esame vienaip ar kitaip su juo susijęs. Vieni į sportą įsitraukia aktyviai ir laiko tai neatsiejama savo gyvenimo, laisvalaikio ar darbo dalimi, kitiems sportas yra laisvalaikio forma, dažniausiai sietina su televizoriumi ir mėgiama komanda. Kad ir kaip norėtume tapti aktyviais sporto dalyviais, dažnai tai paliekame rytojui ar geresnėms oro sąlygoms. Dažnai atrandame priežasčių atsisakyti fizinio aktyvumo, bet retas kuris to neįtraukiame į savo ateities planus. 

Valstybiniu lygmeniu fizinis aktyvumas yra skatinamas, kuriamos strategijos. Už šią sritį yra atsakingos skirtingo lygmens institucijos: Vyriausybė, Kūno kultūros ir sporto departamentas prie LR Vyriausybės, Švietimo ir mokslo ministerija, savivaldybės. Rodos, strategija nėra bloga – švietimo įstaigos skiepija vaikams ir jaunuoliams fizinio aktyvumo svarbą ir naudą jų sveikatai, sporto kultūrą. Kūno kultūros ir sporto departamentui telieka pasirūpinti, kad pabaigę švietimo įstaigas jaunuoliai toliau plėtotų savo veiklą ir turėtų kur save realizuoti. Nuo mažų dienų įskiepytas fizinis aktyvumas turėtų asmenį lydėti ir toliau, bet ar taip yra iš tiesų? 

Mokinių fizinis akytvumas lietuvoje vienas žemiausių  

Nepaisant to, kad fizinio lavinimo pamokos yra organizuojamos reguliariai vidurinio lavinimo mokyklose ir meilė sportui puoselėjama nuo pirmųjų dienų darželiuose ir mokyklose, statistika nėra tokia džiuginanti ir yra viena žemiausių tarp Health Behaviour in Schoolaged Children (HBSC) valstybių narių (organizacijai priklauso 43
valstybės). Lietuvoje kas antrą 11-15 metų amžiaus berniuką galima laikyti nepakankamai fiziškai aktyviu (45 proc.), tuo tarpu tokio pat amžiaus mergaičių padėtis dar blogesnė – tik kas penkta pakankamai fiziškai aktyvi (20 proc.). Tokius žemus skaičius lemia netinkamos higienos sąlygos. Svarbu ne tik sportinis aktyvumas, bet ir higienos kultūra, o nesudarant tinkamų sąlygų, natūralu, kad vaikai nenori rinktis aktyvaus sporto popamokinėje veikloje.  

Manote, kad kitose valstybėse mokinių fizinis aktyvumas panašus, ir šie Lietuvos rodikliai yra sąlyginai geri? Deja. Pagal moksleivių (berniukų) fizinį aktyvumą Lietuva yra trečia nuo galo, mergaičių atžvilgiu – ketvirta. Jau mokykloje dauguma vaikų juda nepakankamai, o tai didina ne tik nutukimą, bet ir širdies bei kraujagyslių ligų
riziką, gali atsirasti depresijos požymiai. Vien tik nuo nepakankamo fizinio aktyvumo kasmet pasaulyje miršta apie 3,2 milijonai žmonių.       

Suaugus nepuolama sportuoti   

Suaugusieji, supratę sportavimo ir fizinio aktyvumo svarbą, taip pat nepuola keisti savo gyvenimo įpročių. Eurobarometro duomenimis, 44 proc. Lietuvos gyventojų visiškai nesportuoja ir nesimankština. Panašios tendencijos yra ir kaimyninėse valstybėse (Latvijoje 44 proc., Estijoje 41 proc.). Skandinavų pomėgis sportuoti irfizinis aktyvumas lietuviams yra utopija (Švedijoje 6 proc., Suomijoje 7 proc., Danijoje 18 proc.). Ko gero teks dar ne kartą performuoti strategiją, kad dažnas lietuvis imtų vadovautis liaudies išmintimi – gražiame kūne – graži siela. 

Lietuvos gyventojų fiziniu aktyvumu rūpinasi švietimo įstaigos, kūno kultūros ir sporto centrai bei sporto klubai. Nuo pastarųjų išvystymo daugiausiai ir priklauso suaugusiųjų fizinis aktyvumas. Lietuvoje vienam sporto klubui tenka 3107 šalies gyventojai, tuo tarpu Latvijoje – 1580 gyventojų, o Estijoje – 602. Tačiau ar tik nepakankamas sporto klubų tinklo išvystymas ir infrastruktūros, įrangos trūkumas lemia Lietuvos gyventojų fizinį pasyvumą?         

Ar ariogališkiams sportinis aktyvumas yra svetimas?  

Raseinių rajone yra 25 sporto klubai ir jiems prilygintos organizacijos. Vienam sporto klubui tenka 501 rajono gyventojas. Ariogalos mieste yra keturi registruoti sporto klubai, tad vienam jų tenka 833 ariogališkiai. Tačiau ne visi sporto klubai aktyviai vykdo veikklą, ne visi aktyviai veikiantys organizuoja aktyvias fizinio lavinimo pratybas.       

Iš apklaustų Ariogalos miesto gyventojų 31 proc. teigė, kad jie visiškai nesportuoja ir nesimankština, tačiau tai nereiškia, kad likusi dalis aktyviai sportuoja. Reguliariai aktyviai sportuoja 30 proc. apklaustųjų (dauguma lanko organizuotas pratybas), likusi dalis respondentų sportuoja nereguliariai ir dažniausiai savarankiškai. Namų
sąlygomis sportuoja didžioji dauguma sportuojančių moterų ir tik12 proc. vyriškos lyties atstovų. Dauguma nesportuojančių respondentų prisipažino, kad to nedaro
dėl energijos, noro, valios stygiaus ar tiesiog domisi kitomis laisvalaikio formomis. Atsiradus papildomai sporto bazei bei pradėjus organizuoti sporto veiklas,sportuoti pradėtų 12 proc. apklaustųjų. Investicijos turėtų būti didelės, nes ir gyventojų poreikiai pakankamai dideli: baseinas, sporto klubai, futbolo maniežai, ledo arenos. Padidėjus sporto infrastruktūrai ir/ar atsiradus daugiau organizuotų sporto pratybų, visų pirma padidėtų savarankiškai sportuojančių žmonių aktyvumas. Dabar dauguma sportuoja nereguliariai, o dažnai – ir nesistemingai.    

Raseinių miesto pavyzdys rodo, kad moterys gana aktyviai įsijungia į organizuotus fizinio lavinimo užsiėmimus (pilatesas, aerobika, joga ir pan.). Panašūs užsiėmimai
ir Ariogalos mieste buvo populiarūs bei aktyviai lankomi. Tačiau tenka pripažinti, kad didžiausią įtaką reguliariam aktyviam sportavidaro įpročiai ir motyvacija, todėl nereikia laukti, o imtis iniciatyvos ir pradėti aktyviai sportuoti namų sąlygomis.