Ar galėtų Dž.Butkutė vadovauti Raseinių kultūriniam gyvenimui?

Arūnas DAMBRAUSKAS

 Jei operos dainininkas, aukštojo meno atstovas Deividas Staponkus buvo siūlomas kaip kandidatas į Lietuvos Respublikos kultūros ministrus, ar galėtų ,,Raseinių kultūros ministre“ tapti, pavyzdžiui, atlikėja Džordana Butkutė?

  Lyginti D.Staponkų su Dž. Butkute – gana sudėtinga. Operos dainininkų repertuaras priklauso aukštojo meno kategorijai, tuo tarpu Dž.Butkutės atliekamas dainas būtų galima priskirti baliaus kategorijai.              

  Balius -  savotiška liaudies meno atmaina. O liaudies meną vertina net ir rafinuoti estetai. Tad Dž. Butkutės veiklą galėtumėme vertinti kaip gerbtiną ir suteikiančią jai neblogas galimybes tapti „Raseinių kultūros ministre“.

  Juolab, kad ypatingu kultūriniu išprusimu negalėtų pasigirti ir dabartinis „Raseinių kultūros ministras“ (Raseinių rajono kultūros centro direktorius) Alfredas Brauklys, kuris pagal išsilavinimą yra agronomas.        

  Be to, jo veikla pastaruoju metu sukėlė įtarimų: neseniai, atlikus jo vadovaujamos įstaigos auditą, paaiškėjo daug šiurkščių pažeidimų naudojant valdiškas lėšas.            

     Pasimokė iš Vilniaus?    

   Gali būti, kad išlaidauti Raseinių rajono kultūros centras pasimokė iš sostinės. Tačiau Vilniuje išlaidavimo mastai kur kas didesni.           

  Aiškėja, kad laikinai įkurta ir šiais metais planuojama likviduoti įstaiga „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ (VEKS) galėjo pradanginti net daugiau kaip pusę milijardo litų.     

  Ar vertėjo Lietuvai kurti tokį besotį VEKS. Geriau būtų buvę sukurti SEKS, ZEKS, REKS ir KEKS įmones (tai yra Skuodo, Zarasų, Rokiškio ir Kalvarijos Europos kultūros sostines), kurios Lietuvos tūkstantmečio minėjimo proga būtų prasmingai atstovavusios visiems šalies regionams ir tikrai būtų iššvaisčiusios kur kas mažiau lėšų –gal tik kokius šimtą milijonų, blogiausiu atveju – tik porą šimtų milijonų.

  Raseiniškiams irgi būtų galėję sukurti įmonę REKS (Raseiniai – Europos kultūros sostinė) ir paskirti savo REKS karaliene – Dž.Butkutę.           

    Kultūrą būtina atpiginti   

   Kaip žinoma, įtemptos konkurencijos sąlygomis labai svarbi yra kainodara, kuri turi būti taikoma ir kultūros sričiai. Šiais laikais kultūra turi būti pigi kaip saulėgrąžos.             

  Dž.Butkutė kaip tik ir siūlo gana pigius, visiems lengvai prieinamus šiuolaikinės kultūros gaminius, prie kurių labai tinka alus, naminukė, skrudinta duona, čeburekai ir kiti prasmę bei vertę gyvenimui suteikiantys produktai.                     

  Yra tikimybė, jog Raseiniuose pastebimai būtų pakeltas balių kultūros lygis.  Rūpestingai puoselėjamos popso išsaugojimo tradicijos, diegiami pažangūs mados etalonai.         

  Kaip antai, originalus ir pastaruoju metu labai išpopuliarėjęs moteriškos aprangos derinys: klasikinio kirpimo švarkelis ir „triusikėliai“ vietoje kelnių ar sijono. Dar prieš porą metų viešumoje pasirodžiusi dama su švarkeliu ir „triusikėliais“ būtų atrodžiusi kaip užėdusi durnaropių, o šiandien, brač, tai „veža“. Kur? Į šiuolaikinės kultūros aukštumas. Švarkelis ir „triusikėliai“ – labai meniška ir intymu. Tai subtili užuomina į atlikėjos ir pop meno vartotojo sanglaudą.            

  Tad jei Dž.Butkutė taptų ,,Raseinių kultūros ministre“, gal švarkus su „triusikėliais“ išmokytų derinti ir pažangioms naujovėms neabejingas valdininkes.                  

  Senoviškai apsirengusios, jos žmonėms atrodo šaltos ir neprieinamos. Gali būti, kad būtent tokias valdininkes Dž.Butkutė ir apdainuoja viename savo veikale, kuriame randame tokius žodžius – „Aš nemoku būti paprasta. Išdidi esu. Ir paslaptinga, bet šalta“. Ar ne tokios dabar yra valdininkės, dar vis nesuprantančios, kad prie klasikinio kirpimo švarkelio labiausiai tinka ne sijonas, bet „triusikėliai“.

      Ambicinga ir drąsi   

   Kai kas galėtų pasakyti, kad Dž.Butkutė į „Raseinių kultūros ministrės“ postą netiktų dėl tam tikrų asmeninių savybių. Tačiau neužmirškime, kad asmenis reikia vertinti vadybiniu požiūriu, tai yra, išskirti tam tikrus konkrečios personalijos segmentus ir būtent juos afišuoti, o visą kitą apdairiai palikti šešėlyje.              

  Kaip tai daroma, puikiai demonstruoja, pavyzdžiui, duonos gamintojai. Antai parduotuvėse galima nusipirkti produktą, viliojančiu pavadinimu „Medaus duona“. Galėtų atrodyti, kad ta duona prisodrinta gardaus medaus ir tiesiog tirpsta burnoje. Tačiau kai perskaitai jos sudėtį, burna, norinti kuo greičiau atsikąsti tokio gaminio, nejučiomis užsičiaupia. Nes „Medaus duonos“ sudėtis yra tokia: natrio stearoil laktatas, kalcio karbonatas, monokalio fosfatas, monokalcio fosfatas, dinatrio  fosfatas, askorbo rūgštis. Medaus šiame gaminyje – keturi procentai. Išmoningi prekės kūrėjai į paviršių iškėlė būtent patraukliausią sudedamąją dalį.

  Panašiai reikia žiūrėti ir į asmenines žmogaus savybes. Nėra abejonių, kad patrauklių savybių turi ir Dž.Butkutė. Reikėtų tiesiog atmesti skandalinguosius ir menkinančią reikšmę turinčius dainininkės personalijos segmentus ir iškelti vilčių teikiančius. Kaip žinoma, ši atlikėja yra ambicinga, drąsi, stereotipų nebijanti laužyti dama. Štai tos savybės ir turėtų suformuoti patrauklų viešąjį atlikėjos paveikslą.            

  Nederėtų manyti, kad dainininkė negali būti kultūros valdininke. Juk geodezininkas Algis Čaplikas visai neblogai vadovavo Sveikatos apsaugos ministerijai, medikė Rasa Juknevičienė iki šiol vadovauja Krašto apsaugos ministerijai, o aplinkoje ne visada tinkamai besiorientuojantis Rokas Žilinskas – Seimo atominės energetikos komitetui.                    

  Tad kodėl Dž.Butkutės nepakviesti vadovauti „Raseinių kultūros ministerijai“? Juk svarbiausia, kaip sakoma, žinoti valdžios koridorius. Geriausiai tuos koridorius pažįsta valdžios patalpas prižiūrinčios valytojos. Jos ir galėtų supažindinti atlikėją su užkulisiais.

   Ir politikai vertina mikrofonus  

   Turiningas ekskursijas atlikėjai galėtų surengti ir vietos politikai, ypač tie, kurie yra įvaldę dainininkų darbo įrankį – mikrofoną.             

  Mikrofono virtuozų ypač daug yra tarp Raseinių rajono savivaldybės tarybos narių. Galima paminėti tokius „politinių partijų atlikėjus“ kaip Dainius Šadauskis, Liudas Kavaliauskas, Kęstutis Skamarakas, Antanas Vizbaras, Romaldas Zubiela.          

  D.Šadauskis su L.Kavaliausku posėdžių metu beveik nepaleidžia iš rankų mikrofonų ir netikėtomis politinėmis improvizacijomis turiningai pagyvina tarybos koncerte pagrindinę partiją atliekančio Petro Vežbavičiaus arijas.

    Gal visai nereikia kultūros?  

   Kai kas gali pasakyti, kad Raseiniuose apskritai nėra kultūros, todėl nereikia ir „kultūros ministro“.        

  Galbūt atsižvelgiant į susiklosčiusias sąlygas, Raseiniuose reikėtų vystyti pas mus dar menkai įsisavintą sritį – kultūros agronomiją.          

  Tai mokslas apie tai, kaip nualintoje kultūros dirvoje auginti durnaropes, pateikti jas kaip ananasus ir gauti už tai nemenkus pinigus.