Ariogališkis aforizmų kūrėjas švenčia 80-metį

Esame įpratÄ™ eiti į filosofijÄ… per ilgus, daugiažodžiaujančius traktatus ir straipsnius. IÅ¡eitis iÅ¡ Å¡ių „kryžiaus kelių“ – aforizmai. Jie siÅ«lo lyg ir tÄ… patį, tik trumpai ir nesausai… MÅ«sų tauta, kaip ir kitos tautos, nuo seno filosofavo ir savo lakoniÅ¡kÄ…, atskiroms egzistencijos situacijoms skirtÄ… filosofinÄ™ mintį vadino priežodžiais, patarlÄ—mis, o vÄ—liau, graikiÅ¡kÄ… terminÄ… pasigavus, – aforizmais. Jais kaupÄ— savo kolektyvinÄ™ iÅ¡mintį, jÄ… siejo su poezija, humoru, kad ji įtaigiau Å¡viesintų kasdienybÄ™, savo bÅ«tį apmÄ…styti skatintų. Aforizmų iÅ¡mintis ir Å¡iandien ieÅ¡ko naujų, savo laikmečiui patrauklių formų, kad ji „neužsisÄ—dÄ—tų“ knygose, o eitų į gyvenimÄ…, talkintų nÅ«dienos žmogui, neretai vertybių sankryžose pasiklydusiam, savojo kelio ieÅ¡koti. Ji gali bÅ«ti naujai patraukli ypač tiems, kurie nemÄ—gsta skaityti storų, akademine kalba paraÅ¡ytų knygų, bet ieÅ¡ko greitai pasiekiamų, įvairioms gyvenimo situacijoms tinkamų gyvenimo tiesų, kalbančių trumpai, taikliai, įtaigiai.
Aforizmų specifiškumas dar ir tas, kad nelengva juos kurti, bet nelengva ir apie juos rašyti. Mat kiekvienas jų – vis kitoks, net ir apie tą patį dalyką vis kitaip kalbantis. Ne iš kiekvieno aforizmo byra ir perlai. Ir ne kiekviena mintis, net ir gili, nusipelno aforizmo garbės. Nelengva aforizmus ir kritikuoti. Konkrečiame aforizme savęs neatpažinęs negali sakyti, kad ir kitas jame savęs neatpažins. Čia aforizmų universalumas ir galbūt silpnybė.
Nors aforizmų galima rasti ne vieno sistemingiau rašančio autoriaus tekstuose, specialiai aforizmus rašančiųjų Lietuvoje nėra daug. Vienas jų – Raseinių r. kraštietis Aloyzas Tendzegolskis, šiais metais švenčiantis garbingą 80 metų sukaktį, kurią puošia tas faktas, kad jubiliatas daugiau kaip 50 metų savo kūrybingo gyvenimo yra pašventęs tokiam sudėtingam literatūros žanrui, kaip aforistika. Baigęs Ariogalos vidurinę mokyklą, vėliau – Vilniaus universitete lietuvių kalbos ir literatūros studijas, jis ne vienus metus reiškėsi kaip žurnalistas, vėliau – kaip Varėnos r. laikraščio „Merkio kraštas“ vyriausiasis redaktorius, rašantis eiles, humoreskas, bet tikrąjį savo pašaukimą atradęs aforistikoje. Aforistika, kaip jokia kita kūrybos sritis, yra itin reikli trims gebėjimams: subtiliai stebėti, subtiliai suvokti (mąstyti) ir subtiliai (trumpai) išsireikšti. Šie, regis, griežti žanro reikalavimai neišgąsdino, priešingai – patraukė (vėliau tai A. Tendzegolskis sakys aforizmu: „Sunkumų ieškotojo nepaskatinsi lengvatomis“). Kai kurie iš tų reikalavimų, ypač „trumpai išsireikšti“, jam pasirodys net per silpni: juos vėliau, matysime, jis sieks pasididinti, kurdamas dviejų ar net vieno žodžio aforizmus.
A. Tendzegolskio kūrybą žinome iš jo pagrindinių aforistikos knygų: „Tūkstantis ir viena mintis“ (2006), „Aforizmai“ (2018): „Aforistika iš dangaus“ (2020), „Naujoji aforistika“ (2022), „Švelniava“ (2023), taip pat ir iš daugybės aforizmų, skelbtų įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose. Aforizmų galima aptikti ir kitokio tipo jo knygose: „Absurdo eilėraščiai“ (2007), „Humoreskos be politikos“ ir kitose.
Teminis A. Tendzegolskio aforizmų diapazonas platus – nuo egzistencinių žmogaus bÅ«ties problemų iki įvairių žmogaus charakterio ydų, politinių ar moralinių autoritetų ironizavimo… iki universalių gyvenimo ir mirties, gÄ—rio ir blogio filosofinių apmÄ…stymų. JungiančiÄ…ja jų gija galima laikyti teisybÄ—s paieÅ¡kÄ… ir teisybÄ™ paneigiančių, iÅ¡duodančių bÅ«dų kritikÄ…, nes žodis „teisybė“ aforizmų autorių „burte bÅ«rusi“. GalbÅ«t dÄ—l to, kad žmonių savanaudiÅ¡kumo valdomame pasaulyje teisybÄ— retai laukiamas svečias ar net grÄ—smÄ— jos ieÅ¡kančiam: „Kas gina teisybÄ™, tas namo nepareina“, „Jei didžiÅ«nÄ… trauksi per dantį, liksi be danties“, „TiesÄ… sako tas, kuris niekam nepatinka“, „Žmogus nori teisingo įstatymo, bet kas jį priims dÄ—l vieno žmogaus“…
Kai kuriais aforizmais A. Tendzegolskis siekia iÅ¡sakyti ne tik atskiras žmogaus egzistencijai reikÅ¡mingas tiesas, bet ir iÅ¡tisus jų blokus, dažnai per reiÅ¡kinio vidinį prieÅ¡taringumą – paradoksÄ…: „LaisvÄ— gyva draudimais“, „Pervertintas gÄ—ris virsta blogiu“, „VyriausiÄ…jį labiname, kol paverčiame nelabuoju“, „Ydų neiÅ¡rausi su Å¡aknimis: jos iÅ¡auga iÅ¡ dorybių“, „Blogis gerinasi, kol laimi“, „Karai nesibaigs: visi eina ne mirti, o laimÄ—ti“, „SukandÄ™s dantis žmogus gali kÄ™sti, kol iÅ¡alksta“, „Nusilenk, kad tave pakylÄ—tų“, „Kas teisesnis, tas virÅ¡esnis, iki ateina virÅ¡ininkas“, „Kiekvienas trokÅ¡ta laisvÄ—s ir kÄ… nors pavergti“, „SusikibÄ™ rankomis esame tvirti, bet nedarbingi“…
Tokio tipo aforizmus galima vadinti operatyviąja filosofija, trumpai išsakančia net ir galimų įvairios tematikos filosofinių traktatų esmę, kalbančia be įrodymų, bet žinančią įrodymus ir dar atvirą skaitytojų įrodymams.
Daug tokios filosofijos ir ten, kur tiesos išsakomos ironija, humoru, netikėtais pastebėjimais: „Sunku pažinti pasaulį, kai tiek daug filosofų“, „Kai daug argumentų, visi netikri“, „Eikime senu keliu: ieškokime naujovių“, „Susitiko du švarūs ir vienas į kitą susitepė“, „Žmogus ilgai ėjo keliais turėdamas sveikas kojas“, „Sužinoję, kad Žemė apvali, žmonės pradėjo drąsiau vaikščioti“, „Savęs nesuprantame todėl, kad save geriausiai pažįstame“. Ironija panaudojama net ir administracinį faktą paversti aforizmu: „2005 m. likviduotas Daržininkų kaimo medicinos punktas – visi 370 gyventojų pagydyti“.
Nuo rimtų minčių pavargusiam skaitytojui autorius leidžia pailsėti kito tipo aforizmais, pagrįstais pašmaikštavimais, sarkazmu, žaidimu panašiai skambančiais bet skirtingą prasmę turinčiais žodžiais: „Premijų per daug, bet vienos dar trūksta“, „Darbštuoliams kelia atlyginimus darbdaviai, o tinginiams – premjeras“, „Turtuoliai pinigų neskaičiuoja, kol jų nepaprašo skurdžiai“, „Verslą kontroliuoja valdininkai, kurių verslas – korupcija“, „Mokykloje: gerai, sėskis. Gyvenime: blogai, sėskis“, „Kai klausimai aptariami abėcėlės tvarka, žmogus lieka paskutinėje vietoje“, „Paaukštintas privalo vaidinti aukštą“, „Prireikus giminingos specialybės darbuotojo, priimk giminaitį“, „Jei neisi su šaukliais, būsi apšauktas“.
Aforizmais A. Tendzegolskis tarsi ekskursijos vadovas vedžioja skaitytoją po įvairias žmogaus egzistencines situacijas teikdamas jam progos ties vienomis surimtėti, ties kitomis užsirūstinti, ties trečiomis nustebti, susigėsti ar šypsotis, bet kiekvienu atveju mąstyti, per mąstymą keistis.
Tačiau bene labiausiai išsiskiriantis A. Tendzegolskio kūrybos bruožas – maksimaliai talpus minties reiškimo būdas: „Kam kalbėti trumpai, jei galima trumpiau.“ Tame autorius mato tikrąją aforizmų jėgą ir grožį: „Pasaulio neapibūdinsi dviem, trimis sakiniais, tik vienu“, „Trumpa mintis valdingesnė“, „Pažiūrėk į lentyną ir suprasi, kaip sunku rašyti trumpai.“ Kartu įrodinėja, kaip „vieno sakinio grožį“ aforizmuose gali pakeisti dviejų ar net vieno žodžio grožis: „Lavinkis, laviruok“, „Švelniava“, „Silosofija“, „Chachacharakteristika“, kur viena priešybė tarsi įgręžiama į kitą. Tokie žodžiai, mintimi maksimaliai pritvinkę, yra ir labiausiai aforistiški. Tai neabejotina literatūrinė ir loginė vertybė. Ji, žinoma, negali būti dažna, bet jos pavyzdžiai – proga pajusti, kokios neišsemiamos minčių reiškimo talpumo galimybės slypi mūsų kalboje, kai ją imasi prakalbinti išradingas aforizmų kūrėjas.
Į šiuos A. Tendzegolskio aforizmų privalumus yra atkreipęs dėmesį ir dirbtinis intelektas (GhatGPT). Šia proga išties smalsu – o ką gi apie A. Tendzegolskio aforizmus mano „visažinis“ dirbtinis intelektas, besiremiantis elektroninėje erdvėje komunikuojančia įvairia informacija, taip pat ir šiuo klausimu. A. Tendzegolskio kūrybą jis vertina kaip „unikalų, netradicinį mąstymą“, kaip „unikalų požiūrį į pasaulį, dažnai ironišką, sarkastišką, verčiantį kitaip pažvelgti į įprastus dalykus“. Nors A. Tendzegolskis nesąs akademinis filosofas, bet jo aforizmai dėl juose gausių ontologinių, etinių temų, nuolat keliamų žmogaus egzistencijos klausimų yra „filosofiniai, intelektualūs, kritiški, paradoksalūs“. Dirbtinis intelektas juos apibendrina kaip „populiariąją filosofiją, kurią nesunku suprasti tiek moksliškai išprususiam, tiek eiliniam skaitytojui“. Meniniu požiūriu A. Tendzegolskio kalba esanti „labai ekonomiška, bet paveiki, o minėtas gebėjimas tiksliai ir vaizdingai išreikšti mintį dviem ar net vienu žodžiu – literatūrinė vertybė“.
A. Tendzegolskio aforistika, jungianti literatūrinę formą, filosofinį turinį ir socialinį komentarą, esanti ne tik estetiškai maloni, bet ir lavinanti kritinį mąstymą, aktuali šiuolaikinei visuomenei, ieškančiai ne tik pramogos, bet ir prasmės. Pagal „produktyvumą, nuoseklumą ir žanro išgryninimą“ ji galinti „drąsiai stovėti šalia Ričardo Šileikos, kaip labiausiai Lietuvoje pagarsėjusio aforizmų autoriaus“. Dirbtinis intelektas mano, kad A. Tendzegolskio aforistika rečiau minima literatūrinėje spaudoje ne dėl to, kad ji būtų menkesnė, o greičiau dėl to, kad jos autorius nesąs „literatūrinės bohemos“ (Rašytojų sąjungos) narys, kad, gyvendamas ne sostinėje, retai dalyvauja literatūriniuose renginiuose, konkursuose, medijoje, jo kūryba dažnai leidžiama kukliomis sąlygomis, be leidyklų reklamos, neturi stipraus ryšio su literatūros institucijomis ar kritikais.
Aukštu A. Tendzegolskio aforizmų pripažinimu galima laikyti ir tai, kad dirbtinis intelektas A. Tendzegolskio aforizmus lygina ir su pasaulyje žinomų aforizmų klasikų Emilio Ciorano (1911–1995) ir vokiečių rašytojo, mokslininko Georgo Lichtenbergo (1742–1799) aforizmais, pabrėždamas šių trijų autorių tematikos, stilistikos, filosofinės laikysenos, kalbinės raiškos, kritinio požiūrio į visuomenę, į žmogaus prigimtį panašumus. Skiria juos pagal kiek kitokias stilistines, temines, vertybines orientacijas: E. Ciorano aforizmai labiau orientuoti į ontologinę ar metafizinę tuštumą – beprasmybių ir skausmo mąstymą, G. Lichtenbergo – į intelektualinius absurdus, prietarų, nelogiškų argumentų, kvailumo moksle kritiką, o A. Tendzegolskio – į filosofines įžvalgas, žmogaus ydų, biurokratijos satyrinę kritiką, į pomėgį žaisti fraze, apgręžti logiką absurdo ar veidmainystės mechanizmams atskleisti. Jo aforizmai šiuo požiūriu gali būti artimesni G. Lichtenbergo aforizmams, kurių tonas – šmaikštus, logiškas, tematikoje vyrauja intelektas, žmogaus ydos, kalbos stilius – moksliškas, aiškus, tikslus, požiūris į žmogaus prigimtį – skeptiškas, racionalus. Kartu pripažįstama, kad „visi šie trys autoriai puikiai valdo glaustos minties struktūrą, kur kiekvienas žodis turi svorį. Jie rašo ne „mintis“ ar „mini-esė“, o tikrus aforizmus, t. y. koncentruotas įžvalgas su filosofiniu ar retoriniu efektu“.
Šiuo lyginimu dirbtinis intelektas padeda aiškiau atpažinti A. Tendzegolskio aforizmų minties savitumą, o taip pat jos vertę ir vietą šio žanro nacionaliniame ir tarptautiniame kontekste.
Apskritai A. Tendzegolskio kūrybą dirbtinis intelektas vertina kaip visuomenės ir žmogaus vidinio pasaulio veidrodį, kaip literatūrinę filosofinės minties fragmento formą, kuri lavina kritinį mąstymą, skatina refleksiją, yra aktuali tiek literatūros, tiek kultūros, tiek ir filosofinių idėjų požiūriu.
Prie šio vertinimo mažai ką galima pridurti, nebent tai, kad šia linkme kuriami aforizmai, manau, gali pasitarnauti ir kai kurių humanitarinių, socialinių mokslų raidai, siūlant jiems aforizmuose slypinčių idėjų „santrumpas“ išplėtoti į atitinkamas teorijas. Manoma, kad filosofijoje taip yra atsitikę su antikos filosofo Sokrato aforizmu: „Žinau, kad nieko nežinau“, paskatinusiu vėliau plėtoti įvairias kraštutinio reliatyvizmo, skepticizmo teorijas, vedančias į agnosticizmą (M. Foucault,
J. Derrida ir kiti). Panašią mintį atskiriems tyrinėtojams galėtų „pasiūlyti“ ir tokie A. Tendzegolskio aforizmai, kaip jau čia minėti: „Laisvė gyva draudimais“ (principinė idėja laisvės tapatumui išsaugoti ir argumentas kraštutiniam liberalizmui kritikuoti), „Blogis gerinasi, kol laimi“ (idėja autoritariniams režimams įsigalėti per tautoms patrauklius pažadus), „Pervertintas gėris virsta blogiu“ (idėja absoliutinimu versti vertybes jų priešybėmis, pagrindinis argumentas kritikuoti / teisių absoliutinimą). Tai išplečia šio žanro praktines galimybes kitų kūrybai skatinti, nepriklausomai nuo to, ar konkreti visuomenė sugeba visapusiškai jomis pasinaudoti.
Minėdama savo kūrėjus, tauta kiekvieną kartą naujai primena pati sau apie išskirtinę kūrybos reikšmę ir kuria naujas paskatas ją skatinti.

Alfonsas Vaišvila