Artėja Vėlinės: koplyčios, kolumbariumai ir apleisti kapai

Auksė PLUŠČIAUSKĖ
aukseja@gmail.com

Vėlinės – susikaupimo ir dvasinio susitikimo su jau mus palikusiais artimaisiais metas.
„Lapkričio 1 dieną bažnyčia prisimena šventuosius, kurie yra paskelbti, tokius kaip Antanas, Pranciškus ir kiti. Lapkričio 2 dieną meldžiamasi tik už mirusiuosius, bažnyčiose aukojamos gedulinės šventos Mišios lapkričio 1 dieną aukojamos šviesiosios Mišios. Taigi dvi dienos išskirtinės, bet jų nuotaikos ir spalvos visai kitokios, – sako Šiluvos parapijos klebonas Žilvinas Zinkevičius. – Lankydami artimųjų kapus kartais žmonės laikosi prietarų. Pavyzdžiui, manoma, kad kuo daugiau uždegsi žvakių ir gražiau papuoši kapą, tuo labiau tas miręs žmogus bus mylimas. Kiti sako, kuo daugiau uždegsi žvakių, tuo mirusiajam bus šilčiau. Aš sakau, kad abejoju, ar žmogui, kuris yra du metrai po žeme, bus šilčiau. Mirusiam žmogui svarbiau yra malda ir vienos žvakės uždegimas, kuris simbolizuoja prisikėlimą. Mirusiajam baigėsi žemiškas gyvenimas ir prasideda amžinybė. Pašventintos žvakės uždegimas simbolizuoja amžinąjį gyvenimą, kuris neturi pabaigos, nuolat vyksta ir nuolat tęsiasi. Uždekite vieną žvakę ir pasimelskite prie artimojo kapo. Raginu žmones ateiti ir į Mišias, pasimelsti už savo mirusiuosius. Tuo jiems galime pasitarnauti ir tai yra didžiausia dovana jiems.“

Klebonas Ž. Zinkevičius paragino visus didesnį dėmesį skirti gyviems artimiesiems. „Dažnai artimą žmogų prisimename, kai jis miršta, bet gyvenime didelės bendrystės nebuvo. Žmonės dažnai į kapines eina atsiprašyti artimųjų, kad kažko nesuspėjo padaryti, kad vaikai nelankė tėvų, kai šie buvo gyvi. Lankydami kapines, aplankykite ir tame kaime ar miestelyje gyvenančius gyvus artimuosius, nepraraskite santykių su gyvaisiais.
Savo mirusius artimuosius lankau gana dažnai – per jų mirties dieną ir gimtadienius. Tuos žmones prisiminkime ne tik per Visus Šventuosius, bet ir per jiems svarbias šventes. Lapkričio 1–2 dienomis lankydami kapines galime mirusiesiems laimėti atlaidus.“

Įžymioji koplyčia Ariogaloje
Raseinių rajono kapinėse, kaip niekur kitur Lietuvoje, yra nemažai koplyčių. Viena jų – mūrinė mauzoliejinė kapinių koplyčia, pastatyta 1850 m. Plembergo dvaro savininko Stanislovo Daugirdo, Žemaičių tijūno. Joje ilsisi Daugirdų giminės nariai. Ant priekinės lauko sienos pakabintoje plokštėje įrašyta, kad čia palaidotas vienas iš giminės atstovų – archeologas, literatas, dailininkas Tadas Daugirdas. Iš Plembergo dvaro dabar išlikęs tik svirnas Plembergo kaime. Už 4 kilometrų į šiaurės vakarus nuo jo yra sunykęs Daugirdų kaimas, kuriame buvęs tai pačiai šeimai priklausęs Daugirdavos dvaras. 2008 m. koplyčia restauruota, paskelbta regioninės reikšmės kultūros paveldo objektu.

Apie šį architektūros paminklą pasidalino žiniomis muziejininkė Lina Kantautienė: „T. Daugirdas gimė 1791 m. gegužės 3 d. savo tėvo Plembergo dvare, Ariogalos parapijoje, Raseinių apskrityje. Jis buvo vyriausias sūnus ir pirmagimis savo tėvams.
Tadas ir jo broliai Mykolas-Steponas bei Juozas gyvenime užsibrėžė aukštus standartus ir pasiekė daug gyvenimo tikslų. Tadas apsigyveno gimtinėje, Plembergo dvare. Jis tapo pasienio teisėju ir Raseinių apskrities kamariu.
Kamaris T. Daugirdas buvo palaidotas Ariogalos parapijos kapinėse, Daugirdų šeimos koplyčios kriptoje, po grindimis. Po metų mirė jo duktė Tekla. Tadui ir jo dukrai Teklai Daugirdų koplyčioje yra bendra šviesaus marmuro atminimo lenta.
Daugirdų palikuonys domisi galimybėmis naudotis koplyčia, kuri dabar paskelbta kultūros paminklu. Koplyčia 1962 metais buvo išplėšta. Giminėms pasiskundus, ten buvę palaikai palaidoti greta koplyčios. Koplyčią restauravus 1992 m. T. Daugirdo ir jo giminių palaikai grąžinti į koplyčios rūsį“.

Kolumbariumai ne visur populiarūs
Kadangi rajonuose daugėja senyvo amžiaus gyventojų, plečiasi ir kapinės. Didesniuose miestuose populiarėja kolumbariumai, juose palaikai su mirusiojo urnele dedami į saugyklą. Raseinių miesto kapinėse beveik visos kolumbariumų vietos užpildytos, o Šiluvoje – tik viena vieta.

„Šiluvos kapinėse kolumbariu­mas yra privatus. Seniūnu dirbu daugiau kaip metus ir negaliu pasakyti, kad kolumbariumo paslaugos būtų populiarios. Žmonės turi šeimos kapavietes ir ten laidoja savo artimuosius“, – sakė Šiluvos seniūnas Donatas Dabžanskis.
„Raseinių miesto kapinėse keturių vietų kolumbariumo kaina neribotam laikui yra 850 eurų, juos administruoja „Raseinių komunalinės paslaugos“, – sakė Raseinių miesto seniūnas Artūras Milašauskas.

Apleistų kapų ramybės nedrums
Kapinėse visada būna ir neprižiūrėtų kapų – gal nebeliko artimųjų ar jie išvyko į užsienį. Pasiteiravome Raseinių miesto kapinių prižiūrėtojo Vilmanto Kavaliausko, ar daug kapinėse yra neprižiūrimų kapų ir koks bus jų tolesnis likimas.
„Raseinių miesto kapinėse apleistų ir nelankomų kapų nėra daug. Po Vėlinių su seniūnu apžiūrime kapus – po švenčių geriausiai matyti nelankomi, netvarkomi kapai, ant kurių nebuvo uždegta žvakučių. Apleisti kapai pažymimi kuoleliais ir, jeigu po 2 metų neatsiras jų savininkai, juos galima atiduoti kitiems žmonėms. Tiesa, nuo paskutinio palaidojimo apleistuose kapuose turi būti praėję ne mažiau kaip 25 metai, – sakė V. Kavaliauskas. – Kapinėse kol kas laidojimo vietų netrūksta. Viengungių kapavietėms, kurių plotas yra 3,75 kvadratinio metro, vietų yra daug, kiek mažiau šeimų kapavietėms, nes jų plotas didesnis – 7 kvadratiniai metrai. Tačiau žmonės savo artimuosius dažnai laidoja šeimų kapavietėse, todėl naujoms didelio poreikio nėra. Kartais patys žmonės prašo, kad sumažintume jų turimų kapaviečių plotą.“
Pasiteiravome pašnekovo, ar nepadaugėjo norinčiųjų savo artimųjų palaikus saugoti kolumbariume.

„Susidomėjimas kolumbariumu buvo sunykęs, daugelis gyventojų savo artimųjų palaikus karstuose ar urnose pageidavo laidoti į žemelę. Jeigu palaikai kolumbariumuose bus saugomi nemokamai, gal urnų juose ir padaugės.“
V. Kavaliauskas prasitarė, kad kapinių lankytojams vis dar trūksta kultūros: „Prieš Vėlines kapinėse apsilanko daug žmonių. Kadangi savaitgaliais nedirbame, atėję pirmadienį randame visko – ne vietoje išpiltų šiukšlių, ant gretimo kapo suverstų žemių. Žmonės nesibodi šiukšles išpilti ir ant apleistų, niekieno nelankomų kapų.“

Pasiteiravome Ariogalos miesto seniūno Sauliaus Buivido, koks jo požiūris į tai, kad neprižiūrimą kapavietę galima atiduoti kitam savininkui.
„Manau, kad atiduoti kapavietę kitam savininkui neteisėta. Toks sprendimas turi būti priimtas Vyriausybės mastu, o ne atiduotas savivaldai. Nežinau, ką reikėtų daryti, jeigu atiduotume apleistą kapavietę kitam žmogui, o iš Amerikos atvyktų anūkas ieškoti savo prosenelių kapų ir pareikštų pretenzijas. Juk tokiu atveju gali laukti nemažas ieškinys. Tad vengiu priimti sprendimus dėl apleistų kapaviečių atidavimo kitiems savininkams. Kitas reikalas, kai gyventojai raštu atsisako savo kapavietės. Tik turint tokį raštišką atsisakymą be jokios rizikos kapavietę galima atiduoti kitiems žmonėms“, – savo požiūrį išdėstė seniūnas.

Kada kapavietė pripažįstama neprižiūrima
Aplinkos ministerijos teigimu, įprastai kapavietė neprižiūrimos statusą gauna tada, kai ji būna netvarkoma ne trumpiau nei 2 metus, neturi paminklo ar lentelės su užrašu ir nėra duomenų, kas ten ir kada buvo palaidotas. Taip pat tokios kapavietės pasižymi suirusiais, apaugusiais ar išgriuvusiais statiniais, neprižiūrima žole, krūmais.

Seniūnas, nustatęs, kad kapavietė, išskyrus kapavietes, įrašytas į Kultūros vertybių registrą, neprižiūrima ilgiau kaip metus, raštu įspėja už jos priežiūrą atsakingą asmenį, kad būtina ją sutvarkyti, ir nurodo kapavietės nesutvarkymo pasekmes. Jeigu per metus nuo įspėjimo įteikimo dienos kapavietė nesutvarkoma, seniūnas per 5 darbo dienas raštu informuoja Savivaldybės administracijos direktorių apie galbūt neprižiūrimą kapavietę ir pateikia jos duomenis (jeigu žinomi): kapinių pavadinimą, kvartalo numerį, kapavietės numerį, kapavietėje palaidotų asmenų vardus, pavardes, laidojimo datas, žmogaus palaikų paskutinio laidojimo kapavietėje datą, nustatytą kapo ramybės laikotarpį, kapavietės matmenis, palaidotų kapavietėje žmonių palaikų skaičių, kapavietės statinius, jų pastatymo ir rekonstravimo datas.
Pripažintų neprižiūrimomis kapaviečių duomenys ir sprendimo dėl jų pripažinimo neprižiūrimomis priėmimo data per 3 darbo dienas nuo komisijos sprendimo priėmimo pateikiama seniūnui, vykdančiam kapinių priežiūrą, ir paskelbiama Savivaldybės interneto svetainėje nurodant duomenų paskelbimo datą. Komisija sudaro visų pripažintų neprižiūrimomis kapaviečių sąrašą ir teikia tvirtinti Savivaldybės administracijos direktoriui. Jei kapavietė oficialiai pripažįstama neprižiūrima, jos tvarkymas, o tai reiškia, – ir laidojimas toje pačioje vietoje, gali būti perleidžiamas kitiems žmonėms.

Vėlinių papročiai keičiasi
Šiuolaikinį mirusiųjų pagerbimą sunku sieti tiek su protėvių kultu, tiek su religiniu mirusiųjų pagerbimu. Ne tik tikintys, bet ir netikintys savo pareiga laiko per Vėlines nueiti i kapines, pagerbti artimųjų atminimą, išreikšti pagarbą tautai ir Tėvynei nusipelniusiems žmonėms. Tai yra visų vienybės, susitelkimo, rimties ir susikaupimo diena vykdant šventą tėvų ir protėvių priesaiką saugoti mirusiųjų atminimą.
Tačiau, kaip ir daugelis papročių, taip ir Vėlinių papročiai keičiasi. „Anksčiau prieš Vėlinių šventes būdavo daugiau pirkėjų, pirkdavo daugiau gyvų gėlių, žvakių. Pastaruoju metu vis daugiau žmonių savo artimųjų kapus uždengia granito plokštėmis, atvyksta vieną kartą per metus aplankyti, padeda dirbtinių gėlių puokštę ir viskas, – „Alio Raseinių“ žurnalistams sakė prie miesto kapinių gėles ir žvakes pardavinėjančios moterys. – Šiuo metu žmonės mėgsta kapavietes puošti viržiais. Tai vienmetis augalas. Dabar jis „ant bangos“, tai ir nepigiai kainuoja. Šis augalas per žiemą gali iššalti, tad jį perkant reikia nusiteikti, kad pavasarį reikės pirkti ir kitų augalų. Per Vėlines žmonės artimųjų kapus vis mieliau puošia dirbtinėmis puokštėmis – jos ilgiau laikosi nei gyvos.“
Na, o kad puokštės ant kapavietės tvirtai laikytųsi, patyrusios gėlininkės į lovelį įdeda vandenyje įmirkusią kempinę ir jau ant jos kuria gėlių kompoziciją.
„Tokia puokštė sveria apie 3 kilogramus ir joks stipresnis vėjas jai nebaisus. Būna, žmogus paskambina kartais iš Klaipėdos ar Vilniaus ir užsisako puokštę. Dirbame, stengiamės, kad puokštė būtų originali, estetiška ir, aišku, atitiktų savo kainą. Ne paslaptis, kad kai kuriuose gėlių salonuose į puokštes pridedama įvairiausių dekoracijų, kurios tik išpučia kainą. Mes neplėšikaujame. Suprantame, kad dabar visiems žmonėms ne patys geriausi laikai. Be abejo, pagal klientų pageidavimus galima padaryti ir brangesnes“, – pasakojo moterys.
Gėlininkės pridūrė, kad neatsisakytų padėti: „Dabar vaikai išvykę į užsienį, sunku prižiūrėti kapą, keisti gėles. Tad mes tikrai pasiruošusios ateiti į pagalbą.“

Projektas „Mums rūpi krašto ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis“