Daiva BURINSKYTĖ [1]

Esu tokia jaunutė ir paika.
Gal ir gerai. Man taip ir reikia.
Gyvenimo nemačius, bet daina
Manęs nesugraudinsi. Tai neveikia.

Gyvenime negavus patirties,
Bet pasakom tikėt, žinau, neverta.
Turiu aš ryžto ir vilties,
Nors nuvilta esu ne vieną kartą.

Mano širdis, kaip obelis balta,
Bet naivumu ji pasigirti juk negali…
Tai argi aš, gyvenime, kalta?..
Tiesiog tikėjimas prasėlina pro šalį…

Ir meile aš tikėti negaliu,
Draugystės atpažinti nebemoku.
Gyvenime, aš tau tik gyvenu.
O gyvenu tik taip, kaip moku…

Viltis dar kartais beldžias į duris
Ir ryžtas dar širdy pabunda,
Tačiau įsėlina vėl liūdesio vagis,
Laiškanešys vėl atneša likimo siuntą.

Nereikia maskaradinių veidų,
Aš veidmainiaut, gyvenime, nemoku.
Aš tau savo raudas skiriu
Ir šokį tau, tik tau likimo šoku.