Atminties kelias 1941–2026 m.
„Atminties kelias“ yra pilietinė iniciatyva, skirta pagerbti Holokausto aukas, prisiminti nužudytus Lietuvos žmones ir supažindinti visuomenę su skaudžia istorija. Tai ne vien žingsniai, tai – atmintis. Mažai belikę 1941 m. liudininkų, prabėgo 85 metai, todėl apie Lietuvos pasiekimus ir žaizdas daugiausia sužinome lankydamiesi muziejuose, skaitydami archyvinius dokumentus, dienoraščius, prisiminimus, analizuodami nuotraukose užfiksuotus portretus ar objektus. Prieš akis iškyla tremtinių veidai, dabar mes žinome, kur nudundėjo garvežiai ir koks likimas juos ištiko. Senieji miesto pastatai virto griuvėsiais, kai dangų raižė sovietų ir nacių lėktuvai, krito bombos, žemę draskė tankų vikšrai. Vieną okupantą pakeitė kitas okupantas. Per kelis 1941 m. vasaros ir rudens mėnesius buvo visiškai sunaikintos Lietuvos žydų bendruomenės.
1941 m. pradžioje Raseinių apskrityje gyveno daugiau nei 5 tūkst. žydų tautybės Lietuvos piliečių, kurie sudarė apie 4 proc. gyventojų, pačiame mieste gyveno ir dirbo apie 2 tūkst. (apie 30 proc.) minėtos tautybės žmonių. Birželio 23-iąją, antrą sovietų – nacių karo dieną, Raseiniai buvo užimti vokiečių kariuomenės. Iki liepos vidurio, nacių pavedimu, visi žydai uždaryti į dvi saugomas teritorijas – getus. Darbingi vyrai ir moterys suvaryti į dominikonų ūkinius pastatus už miesto, senesni vyrai ir moterys su vaikais – sinagogoje ir gretimuose pastatuose Nemakščių (Dubysos g.) gatvėje, dalis vyrų uždaryti kalėjime. Gyvenimo sąlygos neatitiko jokių sanitarijos normų, trūko maisto, slėgė nežinia ir žeminančios patyčios. Vyrai ir moterys tvarkė griuvėsius mieste, dirbo malūne, lentpjūvėse ir pas ūkininkus. Liepos 29 d. įvykdyta pirmoji žydų naikinimo akcija: iš kalėjimo ir geto buvo atrinkti 254 žydai ir 3 lietuviai, dalis jų gavo kastuvus. Vyrus varė link Jurbarko, į už 5 km esantį žvyro karjerą Žieveliškės kaime. Kastuvų jiems neprireikė – duobės buvo iškastos, vyrams liepta nusirengti ir stoti prie duobių … šaudė gestapininkai, saugojo lietuviai policininkai, duobes užkasė gretimų kaimų gyventojai.
Antra Raseinių žydų naikinimo akcija įvyko rugpjūčio 5 d. Žieveliškės duobėse sušaudyti 213 vyrų ir 66 moterys. Užmiesčio getas buvo likviduotas, bet šūviai nenutilo. Rugpjūčio 9–16 d. vėl aidėjo šaudomų moterų ir vaikų klyksmas, tai buvo 294 moterys ir 4 vaikai iš geto Nemakščių gatvėje. Kraujo kvapas pasiekė Raseinius, po miestą klaidžiojo nerimas ir baimė.
Dvi savaites šūvių nesigirdėjo. Likę geto gyventojai buvo išgabenti ir uždaryti Biliūnų dvaro ūkiniuose pastatuose. Žydų žudymas persikėlė į Girkalnio apylinkes, Kurpiškę (Medekšų k.), ir tęsėsi iki rugsėjo 6 d., čia sušaudyta 412 moterų ir 415 vaikų iš Raseinių, keli šimtai žydų iš Girkalnio ir Betygalos.
1941 m. rugsėjo 1 d. gražiame Dubysos slėnyje be gailesčio išžudyti 700 žydų iš Ariogalos ir Josvainių valsčiaus.
Šūviai ir aimanos skambėjo Viduklės, Nemakščių ir Šiluvos seniūnijose. Nacių organizuotose žudynėse dėl rasinių, politinių, kolonijinių, ekonominių bei kitų motyvų, padedant vietiniams gyventojams, buvo sunaikinti Raseinių krašto žydų vyrai, moterys, vaikai. Ištuštėjo miestai ir miesteliai… Visoje Lietuvoje yra daugiau nei 200 masinių Holokausto aukų žudymo vietų. Šiems skaudiems istoriniams įvykiams atminti Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti kartu su partneriais inicijuoja nacionalinį projektą „Atminties kelias 1941–2026“, kurio metu siekiama aplankyti visas arba bent jau didžiąją dalį šių vietų ir pagerbti nekaltas aukas. Holokaustas buvo didelė ne tik žydų, bet ir visų mūsų tragedija, kurios metu Lietuva neteko fenomenalaus intelektualinio, kultūrinio, politinio ir ekonominio potencialo.
Lina Kantautienė,
Raseinių krašto istorijos muziejaus
muziejininkė
