Atminties pažinimo kelyje – Girkalnis

Siųsti Versija spausdinimui

Ilgam, tikriausiai visam gyvenimui, amžininkų prisiminimuose įsirėžę tie 1941-ieji metai. Istorijos mokslų daktaro Algimanto Kasperavičiaus teigimu, didžiausia Lietuvos tragedija vyko ne 1940 metais sovietinės okupacijos metu, o būtent po metų, kai buvo sunaikinta Lietuvos žydų bendruomenė. Po šitų metų, kai nacių ir vietos „pareigingų“ asmenų veiksmai sudarė sąlygas blogiui ir smurtui, apie kurį galbūt tik iš dalies žino šiandieninė visuomenė, Lietuvos žemė tapo nusėta masinėmis kapavietėmis. Šalia daugelio miestų ir miestelių pastebime nuorodas „Holokausto aukų kapai“, ne išimtis Raseinių rajono miestelis Girkalnis. Čia sunaikintai vietos žydų bendruomenei pagerbti Girkalnio pagrindinė mokykla ir Tarptautinė komisija nacių ir sovietų nusikaltimams įvertinti Lietuvoje organizavo „Atminties kelią“ nuo pagrindinės aikštės iki masinės kapavietės.
Girkalnio žydų likimas
Prieš 80 metų Girkalnyje gyveno 27 gausios žydų šeimos. Įsiveržus naciams, susiformavus vietos pagalbinei policijai nuo liepos pirmos pusės prasidėjo grupiniai žmonių šaudymai, likę žydai suvaryti į kelis namus, uždrausta pasišalinti, įsakyta ant drabužių nešioti šešiakampes geltonas žvaigždes. Bene tragiškiausia miestelio bendruomenės diena – rugpjūčio 21-oji, kai iš Raseinių atvažiavo mirties sunkvežimiai. Į juos daužomi buožėmis sugrūsti vyrai ir moterys, sumesti vaikai, seneliai, iš viso 128 žmonės nuvežti į Kadaginės mišką ir sušaudyti ant duobės krašto. Sakoma, kad istorikas turi atsiriboti nuo emocijų, tačiau to neįmanoma išreikšti žodžiais ir niekas nepasakys, kaip ir kada plyšo motinų širdys, kaip po to galėjo žemė nešioti tuos, kurie šaudė civilius beginklius Girkalnio žmones ir daužė vaikus.
Iš kitos pusės, tragedijos ir asmeninio pavojaus akivaizdoje iškyla žmonės iš didžiosios raidės, išaugę teisingumo dvasios kupinoje aplinkoje. Jie ištiesė pagalbos ranką persekiojamiesiems, metę iššūkį naciams ir jų pagalbininkams. Šiemet išleistoje istorijos mokslų daktaro Arūno Bubnio knygoje „Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais“ minima, kad iš šaudymo duobės išlindusiam Izaokui Bliacheriui pagalbos ranką ištiesė Antanas Jocus, Jonas Masaitis ir kiti Girkalnio apylinkių lietuviai.
Susitikimas prie monumento
Prie monumento, kur pagal užrašą 1941 metų rugpjūtį buvo pralietas apie 1 650 žydų vaikų, moterų, vyrų kraujas, pagerbti aukų atėjo vietos bendruomenės, rajono Savivaldybės, kiti visuomenės atstovai. Kalbėjo Raseinių rajono meras Andrius Bautronis, Girkalnio pagrindinės mokyklos direktorius Vytautas Bulotas, Kauno religinės žydų bendruomenės vadovas Mauša Bairakas, istorijos fragmentus ir detales priminė mokytojas Stanislovas Feiza, Raseinių krašto muziejaus muziejininkė Lina Kantautienė.
Kalbų motyvuose – susirūpinimas dėl globalių ir lokalių politinių procesų, visuomenės radikalėjimo atmainų, deklaruojamos siekiamybės, kad tai, kas čia įvyko, nepasikartotų. „Čia guli visa mano giminė, iš 11 artimų žmonių gyvas liko tik mano tėvas“, – intriguojančią istoriją pasakojo M. Bairakas.
Atminimo eisenoje ėjo ir akmenėlius ant paminklo dėjo Girkalnio seniūnė Justina Šaulienė, bibliotekininkė Virginija Šileikienė, vietos mokyklos jaunieji šauliai, Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios biblio­tekos darbuotojas Jonas Brigys, „Atrask Raseinius“ direktorius, mokytojas Arnas Zmitra, Savivaldybės Komunikacijos, kultūros, turizmo skyriaus vedėja Judita Radavičienė, vyr. specialistė Greta Čėsnaitė, Ariogalos gimnazijos mokytoja Rasa Žakaitė ir kiti žmonės. „Mums tai svarbu, mes esame pilietiški“, – patvirtino šalimais ėjusi su vaikais iš emigracijos grįžusi jauna moteris.
Įamžinimo paradigma ir buvimas kartu
Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams įvertinti Lietuvoje vykdomojo direktoriaus pavaduotoja, švietimo programų koordinatorė Ingrida Vilkienė priminė, kad ant paminklų – sausi skaičiai. Yra užduotis įamžinti nužudytų žmonių konkrečius vardus ir pavardes. Ji dėkojo vietos mokyklos, seniūnijos, Savivaldybės, žydų bendruomenėms, pavieniams asmenims už „Atminties kelio“ organizavimą, buvimą kartu.
Keliaujant per Lietuvą „Atminties kelias 1941–2021“ Girkalnyje buvo 17 vieta, prisimenant tragišką 1941-ųjų metų vasarą. Istoriją bylojo tiesioginių liudytojų palikuonis, pagerbti aukų susirinko Raseinių krašto visuomenės formalūs ir neformalūs atstovai. Užduotas tonas visuomenės ir pavienių asmenų egzistencinių prasmių apmąstymui ir kartotiniam klausimui, kada ir kur Lietuvoje iškils monumentas gelbėtojams.
Arūnas Mikalauskas,
Klaipėdos r. Veiviržėnų
Jurgio Šaulio gimnazijos istorijos ir
pilietiškumo mokytojas

Komentarų nėra