Atsigręžusi į meno pasaulį

Nijolė KAVALIAUSKIENĖ

Kartą Viešpats savo mokiniams įsakė surasti pačius gražiausius, angeliškus sielos garsus. Po kelių ieškojimo dienų Viešpaties mokiniai užgrojo. Tai buvo patys gražiausi garsai, tai buvo MUZIKA. Meno mokykla – dvasinių vertybių šventovė. Čia sugaunamos skraidančios svajonės, mintys paliečia švelniausias, jautriausias muzikos stygas. O mintys lyg Klodo Debiusi muzikos aidas – kartais liūdnos kaip maldos, o kartais džiaugsmingos ir lengvos… Spalvingą ir šiltą vasaros dieną muzikos kalvėje susitinku su Raseinių meno mokyklos fortepijono skyriaus vyresniąja mokytoja Gražina Grabiene. Ji pakylėta, besišypsanti, maloniai ir šiltai bendrauja.

Gražinos pasaulis nuo pat pirmųjų jos žingsnių pilnas muzikos. ,,Muzika įaugo į mano sielą dar ankstyvoje vaikystėje. Aš net miegodavau su muzika“, – prisimena moteris. Gražinos tėvelis Povilas Šidlauskas buvo muzikantas iš prigimties. Talentingai grojo smuiku.Smuiku griežė ir tėvelio brolis, tėvas, senelis. P.Šidlauskas daug metų dirbo meno vadovu Šiluvos kultūros namuose, vadovavo kaimo kapelai, dalyvavo pirmosiose dainų šventėse, įvairiuose konkursuose, giedojo bažnyčios chore. Gražiną, dar mažą mergaitę, tėvelis supažindino su akordeonu, pamokė groti fortepijonu. Gražina buvo stropi mokinė, smalsi, imli muzikai, todėl jai baigus aštuonias klases tėvelis padovanojo akordeoną.

Daug muzikos subtilybių atskleidė ir Šiluvos vargoninkas Murelis. Mama Michalina Šidlauskienė buvo namų šeimininkė, kartu su vyru giedojo bažnyčios chore ir augino vaikus. Jie užaugino tris dukras ir sūnų. Vyriausias sūnus Algirdas jau miręs. Gražina yra antras vaikas šeimoje. Sesuo Aldona su šeima gyvena Raseiniuose. Sesuo Gema gyvena ir dirba Vilniuje, yra pedagogė, dirba Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie Vidaus reikalų ministerijos vyresniąja lietuvių kalbos specialiste.

Gražinai pati brangiausia ir mylimiausia vietovė – Šiluva. Šioje stebuklingoje Švenčiausios Mergelės Marijos apsireiškimo vietoje ji gimė ir augo, lankė mokyklą. Šiluvos miestelis visuomet išliks artimas ir savas, nes čia į amžino poilsio vietą atgulė tėvai, seneliai, proseneliai. Gražinai širdyje tebežydi gėlėmis apkaišyti vaikystės altoriai.

Dar besimokydama Šiluvos vidurinėje mokykloje Gražina dainavo mokyklos chore, merginų ansamblyje, grojo gitara orkestre. Jau tada jaunoji muzikantė užsibrėžė sau tikslą – išmokti gerai groti fortepijonu ir akordeonu ir šių gudrybių mokyti vaikus. Tad neabejodama savo pašaukimu įstojo į tuometinį Vilniaus kultūros – švietimo technikumą, o vėliau studijas tęsė Vilniaus pedagoginiame institute, Muzikos fakultete (dabar VPU). Savo tikslą Gražina pasiekė – panaudojo abu diplomus. Dirba ne tik Meno mokykloje, neapleidžia saviveiklinio darbo – dirba meno vadove kaimo kultūros namuose, vadovauja LASS Raseinių skyriaus vokaliniam – instrumentiniam ansambliui ,,Svaja“. Dažnai Raseinių rajono neįgaliųjų dienos užimtumo centre veda renginius.

Gražinos gyvenimas spalvingas ir gražus. Ji tiki ateitimi, dėkoja Dievui už kiekvieną išaušusią dieną ir džiaugiasi tuo, ką turi. Ji myli žmones ir gyvenimą, muziką. Laiminga, dirbdama mėgstamą darbą, matydama smalsias vaikų akutes.

,,Be meilės nebūtų gyvenimo prasmės, užgestų impulsas ir įkvėpimas. Meilė – kūrybos jėga“, – sako Gražina.

G.Grabienės gyvenimas laimingas ir pilnavertis, nes dirbdama Meno mokykloje sutiko savo ant- rąją pusę – Edmundą. Jie kartu pragyveno keturiasdešimt metų. Kartu dirbo, kartu leido laisvalaikį, žvejojo. Užaugino sūnų Raimundą, kuris gyvena Raseiniuose, sukūręs šeimą padovanojo anūkus Tomą ir Viktoriją. Deja, gyvenimas jai buvo negailestingas – vyras prieš septynerius metus išėjo į Amžinąją būtį. ,,Aš labai ilgiuosi vyro, niekada neužmiršiu gražių tarpusavio santykių, jis buvo geras draugas. Man tai baisi netektis. Jei reikėtų tekėti dar kartą, tai tekėčiau tik už to paties“, – su ašaromis akyse ir tramdomu grauduliu pasakojo moteris.

Keletas klausimų Gražinai Grabienei (toliau N.K. ir G.G.).

N.K.:- Kokia dabartinė svajonė?

G.G.:- Dirbti tą darbą, kurį dirbu. Duok, Dieve, kad gerai sektųsi sūnui, anūkams.

N.K.:- Kokio amžiaus vaikai ateina mokytis pas Jus? Kokia turi būti muzikos mokytoja?

G.G.:- Į fortepijono skyrių priimami nuo 7 metų, bet ateina ir vyresni. Mokslai trunka 7-erius metus.

Mokytoja turi mylėti savo darbą, vaikus. Reikia tam atsiduoti, be to nebus jokio rezultato. Mokytoja turi tapti drauge.

N.K.:- Kaip manote, ar vaikai patys nori lankyti meno mokyklą, ar tai tik tėvų įgeidžiai? Kaip sudominti vaikus?

G.G.:- Dauguma vaikų nori patys mokytis. Tai priklauso nuo mokytojo – ar pajėgs uždegti mokinį meile muzikai, instrumentui. Reikalingas didelis vienas kito supratimas, reikia to nepaprasto subtilaus ryšio. Jis plonas kaip voratinklis, mažiausiam vėjui pūstelėjus –gali nutrūkti. Tai jaučiama vidumi, intuicija. Tai individualus darbas su kiekvienu vaiku, nes visi vaikai skirtingi, reikalingas indvidualus bendravimas, darbas.

N.K.:- Ar baigę Meno mokyklą vaikai dirba su muzikos pasauliu susijusį darbą? Gal buvę moksleiviai dabar yra jūsų draugai?

G.G.:- Visaip susiklosto gyvenimai. Dalia Armoškaitė dirba Klaipėdoje. Reda Tamulevičiūtė iš Viduklės gyvenimą susiejo su muzika. Šiuo momentu kitų neatsimenu. Drauge tapo Evelina Starkutė, ji gyvena Londone.

N.K.:- Kokie Jūsų pomėgiai be muzikos?

G.G.:- Sodo darbai. Pieščiau, bet tam neturiu laiko. Man labai malonu slaugyti sergantį žmogų. Galiu juo rūpintis, šalia sėdėti, nebijau kraujo. Jaučiu didžiulį pasitenkinimą, kai galiu padėti bejėgiui ligoniui.

N.K.:- Jūs gana jaunatviškai atrodote. Kokia jaunystės eliksyro paslaptis?

G.G.:- Ačiū už komplimentą. Prigimtis ir muzika. Mano tėvelis buvo ilgaamžis, mirė 1996m. Dar gerai atrodė, veidas nebuvo išvagotas gilių raukšlių. Gaila buvo laidoti smuiko pirštelius. Iš tėvelio pusės visa giminė ilgaamžiai.

N.K.:- Kokie mėgstamiausi kompozitoriai?

G.G.:- Fr. Šopenas, Mocartas, J.S. Bachas, A.Diabelis.

N.K.:- Kokią melodiją savo gyvenimui parinktumėte?

G.G.:- Optimistišką, džiaugsmingą. Sugročiau Mocarto G-moll. Gyvenime yra įvairių gaidų.

N.K.:- Ką primena smuiko garsai?

G.G.:- Didžiulį vaikystės ilgesį, tėvelį. Yra toks eilėraštis, neatsimenu autoriaus:

Vakaro vienatvės apsupty

Širdis man tartum smilksta,

Senovinės muzikos garsai

Didžiulį ilgesį augina.

Ir gyslose sustingęs kraujas tvinksi,

Dėliodamas garsus greta minčių.

N.K.:- Jums patinka poezija?

G.G.:- Poezija ir muzika. Jos papildo viena kitą. Jaunystėje rašiau eilėraščius. Skaitau poeziją. Ji jaudina, žadina jausmus. Poezija užpildo širdies tuštumą, daro žmogų jautresnį, subtilesnį. Poezijoje – visas gyvenimas, išgyvenimai, pastebėjimai.

N.K.:- Kokį metų laiką labiausiai mėgstate?

G.G.:- Visi metų laikai nepakartojamo grožio savo spalvomis ir nuotaikomis. Labiausiai džiaugiuosi vasara.

N.K.:- Kokioms spalvoms teikiate pirmenybę?

G.G.:- Juodai ir baltai.

N.K.:- Kokias žmogaus charakterio savybes labiausiai vertinate?

G.G.: – Gerumą, švelnumą, toleranciją, optimizmą, savitarpio supratimą.

N.K. – Kas labiausiai žeidžia?

G.G.: – Tarpusavio nesusikalbėjimas, vienas kito negirdėjimas. Netaktas.

N.K. Koks požiūris į mūsų Vyriausybę?

G.G. – Man patinka mūsų Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

N.K. -  Ačiū už nuoširdų, jausmingą pokalbį.

Žmogus – gražiausias gamtos kūrinys, rankas ištiesęs į meno pasaulį – į gėrį ir meilę, į laimę ir džiaugsmą. Te šiandien tos ištiestos rankos bus Jūsų.