Atviru veidu į pasaulį

Siųsti Versija spausdinimui

Pranas LAURINAVIČIUS

Sako, kad žmogaus gyvenimo pėdsakus galima išskaityti jo veide, jei tas veidas yra atviras pasauliui, nesislepia po kitu, užtamsintu, neslepia savo vidinės šilumos ir to, kas išgyventa, išjausta, patirta.
Rugpjūčio pirmomis dienomis gautas „Alio, Raseinių“ skaitytojos Bronės PužaAitienės laiškas atvedė mane į gražią, jaukią Raseinių užmiesčio sodybą Arškainių kaime.
Čia iš tolo pasitiko ąžuolo viršūnėje lizdą bandantys palikti trys jaunikliai gandrai. Sodyboje, kurią supa aukštų medžių žaluma, pilna žydinčių gėlių, svyruoja jurginų aukštai iškeltos galvos, kiekvienas kampelis dvelkia jaukumu. Po medžio paunksme ant suolelio daug kalbamės su šios sodybos šeimininke Brone, atviraujame apie gyvenimo vingrybes. Ji šneka ramiai, nieko nesmerkdama, nerūstaudama ant likimo.
Šie metai Bronei ir jos vyrui Vladui neeiliniai – spalio mėnesį sukanka 50 metų, kai jie šioje sodyboje abu kartu. Vladas į Arškainių kaimą atėjo į žentus nuo Lyduvėnų krašto, iš Baltkarčių kaimo. Bronė apie senąjį Arškainių kaimą prisimena, kad jame anksčiau buvo 37 sodybos, o kiekvienoje sodyboje daug vaikų, bernų ir mergų. Gyvenimas virte virė.
Likimas Bronės ir Vlado Pužaičių šeimą palietė šalta ranka – vienintelį sūnų Gintautą, kuris buvo įstojęs į Kauno kunigų seminariją, Viešpats pasišaukė pas save prieš 26-erius metus. „Nerūstaujame ant Likimo, saulėlydį artiname ir mes pas tą patį Viešpatį Dievą, bet kol krutame nenorime, kad kiemas būtų liūdnas, norime, kad žydėtų gėlės, medžiuose čiulbėtų paukščiai, pavasariais smagiai klegėtų gandrai. Dabar kai sveikata „normuota“ – Vladas patyrė širdies operaciją, man sąnariai streikuoja, – samdome globėją. Džiaugiamės, kad gyvenime yra gerų žmonių. Globėja Irena prižiūri gėlynus, pagamina mums maisto“, – apie nugyventus metus, apie meilę grožiui ir gyvenimui, kurį davė Auksčiausias, kalbėjo Bronė.

Komentarų nėra