Audimo amatas atgimsta Raseinių muziejuje
AuksÄ— PLUÅ ÄŒIAUSKÄ–
aukseja@gmail.com
Vienas labiausiai ištobulintų amatų Lietuvoje yra audimas. Austi pradėta dar neolite, tuo metu buvo naudojama gyvulių vilna, įvairių augalų pluoštai. Pirmasis audimo būdas buvo vadinamas vytiniu – tai audimas lentelėmis su dviem skylutėmis, kurias persukant susidarydavo žiotys, pro kurias peršaudavo siūlus.
Nuo seno audimo amatu užsiimdavo tiek moterys, tiek vyrai, nors veikla dažniau buvo priskiriama moterims. Moterys visais laikais buvo laikomos kruopÅ¡tesnÄ—mis, dvasingesnÄ—mis ir turinÄiomis stipresnį ryšį su namais bei gamta.
SenovÄ—s lietuvių Å¡eimose nuo mažų dienų mergaitÄ—s buvo mokomos austi, verpti, siÅ«ti ir dirbti įvairius kitus darbus, kad galÄ—tų padÄ—ti savo mamoms. Piemenaudamos ausdavo juosteles, paaugusios – ilgus rietimus drobių, rankÅ¡luosÄius, užvalkalus, paklodes bei lovatieses. Jaunos merginos, sÄ—sdamos prie staklių, iÅ¡ anksto rÅ«pinosi savo kraiÄiu. Pirktinių audeklų ne kiekvienas iÅ¡galÄ—jo nusipirkti, o namie austi buvo daug patvaresni. Vyresnio amžiaus moterims rÅ«pÄ—jo, kad Å¡eimos nariai bÅ«tų apsirengÄ™, o namai bÅ«tų puoÅ¡ti kilimais, staltiesÄ—mis ir lovatiesÄ—mis. Paprastai kaime moterys sÄ—sdavo į stakles pavasarį per gavÄ—niÄ…, kai laisvesnis metas nuo kitų Å«kio darbų.
Senovinis amatas audimas atgijo Raseinių kraÅ¡to istorijos muziejuje ir jau Å¡eÅ¡erius metus Äia pokÅ¡i audimo staklÄ—s, kuriose gražiausius tautinio kostiumo raÅ¡tus audžia audÄ—ja RamutÄ— JegnorienÄ—.
Su Raseinių krašto istorijos muziejumi R. Jegnorienė pradėjo bendradarbiauti nuo 2018 metų, kai prasidėjo veiklos, skirtos gilesniam regiono tautinio kostiumo pažinimui ir tradicinių amatų sklaidai. 2018 m. vykusio projekto metu buvo audžiamos skaros, surengti praktiniai audimo mokymai „Skaros“. 2019 m. surengti praktiniai audimo mokymai „Audžiame tautinį kostiumą. Sijonas“.
2020 m. tęsiant audimo mokymus buvo audžiamos liemenės, o 2021 m. projekto metu austos juostos.
2020–2021 m. vykdyto projekto „ŽemaiÄių tautinis kostiumas. Tradicija ir dabartis“ metu buvo pasiÅ«ti 4 žemaitiÅ¡ki moterų kostiumai, o 2023 m. buvo įgyvendintas projektas ,,ŽemaitiÅ¡kas vyriÅ¡kas tautinis kostiumas“. Tad visus metus jaukioje muziejaus patalpoje pokÅ¡Ä—jo trejos staklÄ—s, darbo pakankamai turÄ—jo ir RamutÄ—, ir Å¡io projekto vadovÄ— Vita TarvydienÄ— bei muziejininkÄ— Lina VapseviÄienÄ—.
„ŽemaiÄių tautinius kostiumus audÄ—me norÄ—damos parodyti pietų ir Å¡iaurÄ—s žemaitiÅ¡kų kostiumų skirtumus. Å iaurÄ—s žemaiÄių tautinio kostiumo ryÅ¡kus sijonas, raudona atlasinÄ— prijuostÄ—, yra skara, turinti daugiau raudonumo. Pietų žemaiÄių tautinis kostiumas santÅ«resnis, tamsesnis, daugiau yra baltos spalvos. Daugelis klausia, kodÄ—l ne prie visų žemaiÄių moterų tautinių kostiumų yra juostos. ŽemaiÄių juostų yra nedaug. MÅ«sų kostiumų žinovÄ— TeresÄ— JurkuvienÄ— sakÄ—, kad iÅ¡ 10 žemaiÄių moterų tik viena turÄ—davo juostÄ…. Pagrindinis moterų puoÅ¡ybos elementas buvo skara, o ne juosta. Ant galvos moterys gobdavosi po porÄ… skarų, o dar skarÄ… dÄ—vÄ—davo po liemene – jÄ… sukryžiuodavo. Dvi skaras gobdavosi ant peÄių. Pietų žemaitÄ—s turÄ—jo ir vasarines drobules“, – pasakojo audÄ—ja.
Akį patraukÄ— vyriÅ¡ko žemaitiÅ¡ko tautinio kostiumo kelnÄ—s, kurių dryžiai buvo ne kaip įprastai vertikalÅ«s, bet horizontalÅ«s. „Moterys stengdavosi, kad siuvant drabužius kuo mažiau nusimestų audeklo, nes tai buvo brangus daiktas: reikÄ—jo siÅ«lus suverpti, juos nudažyti, po to iÅ¡austi. Tad audÄ—ja iÅ¡audÄ— reikiamÄ… plotį audinio ir pasiuvo tokias linksmas dryžuotas kelnes. ŽemaitÄ—s moterys sugebÄ—jo ne tik paÄios pasipuoÅ¡ti, bet ir vyrams stilingus drabužius pasiÅ«ti“, – sakÄ— paÅ¡nekovÄ—.
Prisiminė šeimos moterų amatą
„Užaugau su audžianÄiomis moterimis – audÄ— moÄiutÄ—, mama. Dar vaikas bÅ«dama norÄ—jau austi, bet nebuvo galima. „Sugadinsi, nutrauksi“, – sakydavo jos.
Daugelį metų dirbau mokytoja, o kai vaikai užaugo, kai galÄ—jau sau leisti visus darbus pasidÄ—ti, tada pradÄ—jau rimtai austi. Be abejo, reikÄ—jo iÅ¡ naujo prisiminti šį amatÄ…, pasimokyti. TaÄiau yra seminarų, literatÅ«ros. Audžiant norisi, kad viskas bÅ«tų kaip priklauso, kad nebÅ«tų saviveiklos. Yra mamos likusios staklÄ—s, dar vienas gerai iÅ¡laikytas atidavÄ— tolimi giminaiÄiai, o treÄias susirinkome tiesiog iÅ¡ kiemo – į kitÄ… vietÄ… gyventi iÅ¡sikraustantiems žmonÄ—ms jos buvo nereikalingos.
Audžiu senovinÄ—mis staklÄ—mis, be jokios mechanikos – tokiomis staklÄ—mis ausdavo ir mÅ«sų moÄiutÄ—s, mamos. Vaikams, atÄ—jusiems į muziejuje vykdomus edukacinius audimo užsiÄ—mimus, visada sakau, kad staklÄ—s yra pirmasis pasaulyje kompiuteris, o audÄ—jos – pirmosios programuotojos. Audimo staklÄ—s buvo gaminamos kokybiÅ¡kai. Jos buvo gaminamos konkreÄiam žmogui – moteriai, kuri sÄ—dÄ—s ir dirbs tose staklÄ—se, todÄ—l buvo labai svarbu, kad audÄ—ja staklÄ—se jaustųsi patogiai. StaklÄ—s buvo gaminamos iÅ¡ įvairios medienos, taÄiau geresnÄ—s su ąžuoliniais muÅ¡tuvais, nes primuÅ¡ant siÅ«lus reikia svorio“, – apie audimo staklių ypatybes papasakojo audÄ—ja.
Pasak R. JegnorienÄ—s, staklių paruoÅ¡imas audimui užtrunka savaitÄ™. „Pavyzdžiui, viename metime yra 2 000 siÅ«lų ir kiekÂvienÄ… reikia padÄ—ti į vietÄ…, nes kaip susiversi, taip ir turÄ—si. AudÄ—ja turi bÅ«ti dÄ—mesinga, nes jeigu suklysi, vienÄ… siÅ«lÄ… ne taip įversi, tai iÅ¡ naujo reikÄ—s verti, o tam reikia labai daug darbo. Audžiant klaidų negali bÅ«ti – audinys turi eiti lygiai, o siÅ«lų įtempimas turi bÅ«ti vienodas. Tai yra sudÄ—tinga, bet iÅ¡mokstama.“
Žmonės vis labiau domisi autentiškais audiniais
Pametusi visus kitus darbus ir pasiÅ¡ventusi tik audimui RamutÄ— namuose audžia visus metus. „Namuose audžiu įvairius dalykus, kuriuos žmonÄ—s užsako. Kas vertina liaudies menÄ…, nusiperka lininÄ™ staltiesÄ™. Viena moteris praÅ¡Ä— iÅ¡austi autentiÅ¡kÄ… staltiesÄ™, kuri tiktų KÅ«Äių vakarienei, Velykų stalui. Audžiau žemaitiÅ¡kas gÅ«nias – tai 2,5 metro ilgio ir metro ploÄio pala, gaubiama ant peÄių kaip paltas, virÅ¡utinis rÅ«bas. Jos audinys iÅ¡ vilnos, tvirtai sumuÅ¡tas ir neperÅ¡lampantis. Ä®vairių audinių užsisako kuriantys žmonÄ—s, gal galiu juos pavadinti ir dizaineriais. Norisi pabandyti iÅ¡austi kÄ… nors naujo, įdomesnio. Å eimai priaudžiu kalÄ—dinių dovanų.
Svarbiausia audėjos savybė – kantrybė, nes darbo nepaskubinsi. Per dieną išausti 30 centimetrų prijuostės audinio jau yra daug. Audžiant siūlelis dedamas prie siūlelio, kuo plonesni siūleliai, tuo geriau, tuo audinys dailesnis.“
Pasmalsavome, ar audėjai nepasitaiko tokių dienų, kai labai nesiseka austi. „Būna sudėtingesni siūlai, kurie kimba, trūkinėja, veliasi. Patempi siūlą – trūksta, neįtempi – veliasi. Beaudžiant supranti, kokia yra problema. Vienus lininius siūlus reikėjo nuolat drėkinti, kad audžiant netrūkinėtų. Pasitaiko visokių niuansų. Na, o tokių dienų, kai nesinori austi, dar nebuvo“, – šypsojosi Ramutė.
Pasak moters, audžiant reikia bÅ«ti labai atidžiai, tad kenÄia akys, nuo ilgo sÄ—dÄ—jimo paskausta nugarÄ…. Paklausta, ar nevargina audimo staklių keliamas triukÅ¡mas, audÄ—ja atsakÄ—: „Audime nÄ—ra triukÅ¡mo – Äia muzika.“
PradedanÄiÄ…sias audÄ—jas kvietÄ— austi milÄ…
Raseinių kraÅ¡to istorijos muziejuje nuolat vyksta edukaciniai užsiÄ—mimai, per kuriuos auksinÄ—s kantrybÄ—s audÄ—ja R. JegnorienÄ— moko norinÄias iÅ¡mokti austi moteris Å¡io amato paslapÄių. Ä® tokius užsiÄ—mimus buvo kvieÄiamos audÄ—jos, norinÄios iÅ¡mokti austi milÄ….
„Milas yra vilnonis audinys ir jis dar papildomai veliamas. Å io audinio gali bÅ«ti lininis pynimas, gali bÅ«ti milinis pynimas. IÅ¡ milo siuvami moteriÅ¡ki ir vyriÅ¡ki virÅ¡utiniai drabužiai. Moterys stengdavosi nusiausti plonesnį milinį audinį, iÅ¡ jo siÅ«davosi puspalÄius. Vyrų miliniai rÅ«bai bÅ«davo storesni, juos dÄ—vÄ—davo ir žiemÄ…, ir vasarÄ…. Milas audžiamas iÅ¡ vilnonių suktų siÅ«lų. SiÅ«lų vilna nedaug apdirbta, gana natÅ«rali, net nedažyta, nes audinio dažymas atsirado vÄ—liau“, – apie milÄ… papasakojo užsiÄ—mimo vedÄ—ja.
Mokytis austi milą pasiryžo ariogališkė Vaiva Zakienė. Muziejaus audimo kambaryje moteris sėdėdama staklėse audė pilką vilnonį audinį. Pasiteiravus, ar ji jau seniai mokosi austi, juokaudama Vaiva atsakė: „Aš jau visas penkias minutes kaip audėja.“
Pilką, smulkiais ruoželiais mirguliuojantį audinį sunku austi, reikia įdėmiai stebėti audžiamą raštą. „Kaip audėjos ausdavo tamsioje kaimo pirkioje, ką jos matydavo?“ – stebėjosi edukacijos renginio dalyvė.
„Geriausios audėjos ir siuvinėtojos būdavo jaunos mergaitės šviesiomis akelėmis. Vyresnės moterys tik megzdavo ir verpdavo. Audimui reikia kantrybės, dėmesio, nes turi dirbti rankos, kojos ir galva. Kai atsisėdi į stakles, užmiršti viską: vaikus, vyrus, problemas. Žmonės vietoje psichologo gali ateiti pas mus“, – pasakojo R. Jegnorienė.
Besikalbant apie audinių sudėtingumą, R. Jegnorienė parodo tautinio kostiumo prijuostę, kurios raudonas raštas tiesiog mirga, liejasi akyse.
„Vienas sudÄ—tingesnių audinių – prijuostÄ—, jos raÅ¡tas mirga akyse. Tai sumuÅ¡tinis audimo bÅ«das – plonas siÅ«las, plonas audinys, kuriam iÅ¡austi reikia labai daug siÅ«lų. Reikia ganyti siÅ«lų skaiÄių, kad nepasiklystum. PrijuostÄ— tautiniame kostiume pats sudÄ—tingiausias audinys, nes ant paties brangiausio daikto – pilvo – moterys ryÅ¡i patį gražiausiÄ… drabužį. Tai ir burtai, nes moters sveikata prasideda nuo pilvo, o mirgÄ—jimas atmuÅ¡a nužiÅ«rÄ—jimÄ…, blogus linkÄ—jimus. Moterys sakydavo, kad gali bÅ«ti be sijono, taÄiau be prijuostÄ—s – niekaip. PrijuostÄ—s audimui jos negailÄ—davo laiko, pirko brangiausius siÅ«lus. Visų regionų prijuostÄ—s – ypatingi audiniai“, – pasakojo patyrusi audÄ—ja.
PrasidÄ—jus rugsÄ—jui laukiami drobÄ—s audÄ—jai
Prasidėjus rugsėjui muziejuje vėl vyksta audimo amato mokymai, tik šį kartą mokomasi austi drobę.
„Drobulė – Raseinių kraÅ¡to ypatingas audinys ir buvo dÄ—vimas ant virÅ¡utinių drabužių, ant peÄių. Tai pietų žemaiÄių tautinio kostiumo dalis. DrobulÄ—s buvo aÅ¡tuonnytis arba dvinytis audinys, kurio galuose kartais bÅ«davo įaustos juostos pagražinti. AÅ¡tuonnytis audinys gražesnis, nes jo spalvos mainosi. Dabar vyksta tik pasiruoÅ¡imas drobulÄ—s audimui – uždedame metmenis. Metmenų uždÄ—jimas truks savaitÄ™, nes reikia 1 412 siÅ«lų suverti į nytis“, – apie pasiruoÅ¡imÄ… drobulÄ—s audimui pasakojo R. JegnorienÄ—.
Audėjai talkino dvi pagalbininkės – jonaviškė Ingrida ir raseiniškė Gražina.
„Esu etnologÄ—, ilgai mokiausi teorijos, o dabar susidomÄ—jau praktika ir nutariau pabandyti iÅ¡mokti austi. ArÄiau panaÅ¡ių užsiÄ—mimų neradau, kur mokytų audimo amato nuo pat pradžių. Muziejuje lankiausi pavasarį, mokÄ—mÄ—s austi skarÄ…, o dabar nutariau pabandyti austi drobÄ™.“
Gražina sakÄ— tik neseniai pamaÄiusi internete informacijÄ… apie muziejuje vykstanÄius audimo mokymus, nors pati yra raseiniÅ¡kÄ—.
„Aš esu visai ne iš audimo srities, bet labai įdomu išmokti ko nors naujo“, – sakė jauna moteris.
„Į edukacinius audimo užsiÄ—mimus atvažiuoja merginų beveik iÅ¡ visos Lietuvos: žadÄ—jo iÅ¡ KÄ—dainių atvažiuoti Justina, GabrielÄ— važinÄ—jo net iÅ¡ Å alÄininkų, BirutÄ— atvažiuoja iÅ¡ Kauno, tad audimo amatas atgimsta ir populiarÄ—ja tarp jaunimo. Viena moteris, visiÅ¡kai nemokÄ—jusi austi, iÅ¡moko Å¡io amato, iÅ¡siaudÄ— 5 metrus medžiagos ir pasisiuvo sijonÄ….
Edukacijų metu įdomiausias vaikų klausimas: „Teta, iš kur jūs tiek laiko turite?“ Jiems atrodo, kad darbas labai lėtai einasi. Tada aš jiems sakau, kad japonai, kai audžia kimono, per dieną išaudžia 1,5 centimetro ir tai labai daug. Viena mano giminės bobulytė sakydavo: „Neklausk, kiek laiko žmogus darbą darė, bet žiūrėk, kaip padaryta.“ O moralas toks – jeigu darbas kokybiškas, tai matosi ir kiek laiko jis buvo daromas.
Užsiėmimuose su vaikais pasidarome metimus, jiems patinka, kai viskas juda, kruta. Mano suaugę vaikai pajuokauja: „Mama, tu muziejuje dirbi eksponatu“, – pasakojo moteris.
Na, o audimo užsiÄ—mimuose, pasak RamutÄ—s, labai laukiamas jaunimas. „Kai kurie jaunuoliai nori iÅ¡mokti austi, taÄiau ateina 3 kartus ir norai baigiasi. Buvo pora vaikinukų, kuriems siÅ«lai tiesiog prie pirÅ¡tų limpa. Beje, anksÄiau buvo nemažai ir vyrų audÄ—jų, kurie ausdavo 2 metrų ploÄio audinius skaroms su labai didelÄ—mis staklÄ—mis – tokiam darbui reikÄ—jo daug jÄ—gos. Juos vadino atkoÄiais, o skaras – atkoÄinÄ—mis.“
Projektas „Pasaulis keiÄiasi – tradicijos lieka tos paÄios“
