Audimo amatas atgimsta Raseinių muziejuje

Versija spausdinimui

Auksė PLUŠČIAUSKĖ
aukseja@gmail.com

Vienas labiausiai ištobulintų amatų Lietuvoje yra audimas. Austi pradėta dar neolite, tuo metu buvo naudojama gyvulių vilna, įvairių augalų pluoštai. Pirmasis audimo būdas buvo vadinamas vytiniu – tai audimas lentelėmis su dviem skylutėmis, kurias persukant susidarydavo žiotys, pro kurias peršaudavo siūlus.
Nuo seno audimo amatu užsiimdavo tiek moterys, tiek vyrai, nors veikla dažniau buvo priskiriama moterims. Moterys visais laikais buvo laikomos kruopštesnėmis, dvasingesnėmis ir turinčiomis stipresnį ryšį su namais bei gamta.
Senovės lietuvių šeimose nuo mažų dienų mergaitės buvo mokomos austi, verpti, siūti ir dirbti įvairius kitus darbus, kad galėtų padėti savo mamoms. Piemenaudamos ausdavo juosteles, paaugusios – ilgus rietimus drobių, rankšluosčius, užvalkalus, paklodes bei lovatieses. Jaunos merginos, sėsdamos prie staklių, iš anksto rūpinosi savo kraičiu. Pirktinių audeklų ne kiekvienas išgalėjo nusipirkti, o namie austi buvo daug patvaresni. Vyresnio amžiaus moterims rūpėjo, kad šeimos nariai būtų apsirengę, o namai būtų puošti kilimais, staltiesėmis ir lovatiesėmis. Paprastai kaime moterys sėsdavo į stakles pavasarį per gavėnią, kai laisvesnis metas nuo kitų ūkio darbų.
Senovinis amatas audimas atgijo Raseinių krašto istorijos muziejuje ir jau šešerius metus čia pokši audimo staklės, kuriose gražiausius tautinio kostiumo raštus audžia audėja Ramutė Jegnorienė.
Su Raseinių krašto istorijos muziejumi R. Jegnorienė pradėjo bendradarbiauti nuo 2018 metų, kai prasidėjo veiklos, skirtos gilesniam regiono tautinio kostiumo pažinimui ir tradicinių amatų sklaidai. 2018 m. vykusio projekto metu buvo audžiamos skaros, surengti praktiniai audimo mokymai „Skaros“. 2019 m. surengti praktiniai audimo mokymai „Audžiame tautinį kostiumą. Sijonas“.

2020 m. tęsiant audimo mokymus buvo audžiamos liemenės, o 2021 m. projekto metu austos juostos.
2020–2021 m. vykdyto projekto „Žemaičių tautinis kostiumas. Tradicija ir dabartis“ metu buvo pasiūti 4 žemaitiški moterų kostiumai, o 2023 m. buvo įgyvendintas projektas ,,Žemaitiškas vyriškas tautinis kostiumas“. Tad visus metus jaukioje muziejaus patalpoje pokšėjo trejos staklės, darbo pakankamai turėjo ir Ramutė, ir šio projekto vadovė Vita Tarvydienė bei muziejininkė Lina Vapsevičienė.
„Žemaičių tautinius kostiumus audėme norėdamos parodyti pietų ir šiaurės žemaitiškų kostiumų skirtumus. Šiaurės žemaičių tautinio kostiumo ryškus sijonas, raudona atlasinė prijuostė, yra skara, turinti daugiau raudonumo. Pietų žemaičių tautinis kostiumas santūresnis, tamsesnis, daugiau yra baltos spalvos. Daugelis klausia, kodėl ne prie visų žemaičių moterų tautinių kostiumų yra juostos. Žemaičių juostų yra nedaug. Mūsų kostiumų žinovė Teresė Jurkuvienė sakė, kad iš 10 žemaičių moterų tik viena turėdavo juostą. Pagrindinis moterų puošybos elementas buvo skara, o ne juosta. Ant galvos moterys gobdavosi po porą skarų, o dar skarą dėvėdavo po liemene – ją sukryžiuodavo. Dvi skaras gobdavosi ant pečių. Pietų žemaitės turėjo ir vasarines drobules“, – pasakojo audėja.
Akį patraukė vyriško žemaitiško tautinio kostiumo kelnės, kurių dryžiai buvo ne kaip įprastai vertikalūs, bet horizontalūs. „Moterys stengdavosi, kad siuvant drabužius kuo mažiau nusimestų audeklo, nes tai buvo brangus daiktas: reikėjo siūlus suverpti, juos nudažyti, po to išausti. Tad audėja išaudė reikiamą plotį audinio ir pasiuvo tokias linksmas dryžuotas kelnes. Žemaitės moterys sugebėjo ne tik pačios pasipuošti, bet ir vyrams stilingus drabužius pasiūti“, – sakė pašnekovė.

Prisiminė šeimos moterų amatą
„Užaugau su audžiančiomis moterimis – audė močiutė, mama. Dar vaikas būdama norėjau austi, bet nebuvo galima. „Sugadinsi, nutrauksi“, – sakydavo jos.
Daugelį metų dirbau mokytoja, o kai vaikai užaugo, kai galėjau sau leisti visus darbus pasidėti, tada pradėjau rimtai austi. Be abejo, reikėjo iš naujo prisiminti šį amatą, pasimokyti. Tačiau yra seminarų, literatūros. Audžiant norisi, kad viskas būtų kaip priklauso, kad nebūtų saviveiklos. Yra mamos likusios staklės, dar vienas gerai išlaikytas atidavė tolimi giminaičiai, o trečias susirinkome tiesiog iš kiemo – į kitą vietą gyventi išsikraustantiems žmonėms jos buvo nereikalingos.

Audžiu senovinėmis staklėmis, be jokios mechanikos – tokiomis staklėmis ausdavo ir mūsų močiutės, mamos. Vaikams, atėjusiems į muziejuje vykdomus edukacinius audimo užsiėmimus, visada sakau, kad staklės yra pirmasis pasaulyje kompiuteris, o audėjos – pirmosios programuotojos. Audimo staklės buvo gaminamos kokybiškai. Jos buvo gaminamos konkrečiam žmogui – moteriai, kuri sėdės ir dirbs tose staklėse, todėl buvo labai svarbu, kad audėja staklėse jaustųsi patogiai. Staklės buvo gaminamos iš įvairios medienos, tačiau geresnės su ąžuoliniais muštuvais, nes primušant siūlus reikia svorio“, – apie audimo staklių ypatybes papasakojo audėja.
Pasak R. Jegnorienės, staklių paruošimas audimui užtrunka savaitę. „Pavyzdžiui, viename metime yra 2 000 siūlų ir kiek­vieną reikia padėti į vietą, nes kaip susiversi, taip ir turėsi. Audėja turi būti dėmesinga, nes jeigu suklysi, vieną siūlą ne taip įversi, tai iš naujo reikės verti, o tam reikia labai daug darbo. Audžiant klaidų negali būti – audinys turi eiti lygiai, o siūlų įtempimas turi būti vienodas. Tai yra sudėtinga, bet išmokstama.“

Žmonės vis labiau domisi autentiškais audiniais
Pametusi visus kitus darbus ir pasišventusi tik audimui Ramutė namuose audžia visus metus. „Namuose audžiu įvairius dalykus, kuriuos žmonės užsako. Kas vertina liaudies meną, nusiperka lininę staltiesę. Viena moteris prašė išausti autentišką staltiesę, kuri tiktų Kūčių vakarienei, Velykų stalui. Audžiau žemaitiškas gūnias – tai 2,5 metro ilgio ir metro pločio pala, gaubiama ant pečių kaip paltas, viršutinis rūbas. Jos audinys iš vilnos, tvirtai sumuštas ir neperšlampantis. Įvairių audinių užsisako kuriantys žmonės, gal galiu juos pavadinti ir dizaineriais. Norisi pabandyti išausti ką nors naujo, įdomesnio. Šeimai priaudžiu kalėdinių dovanų.

Svarbiausia audėjos savybė – kantrybė, nes darbo nepaskubinsi. Per dieną išausti 30 centimetrų prijuostės audinio jau yra daug. Audžiant siūlelis dedamas prie siūlelio, kuo plonesni siūleliai, tuo geriau, tuo audinys dailesnis.“
Pasmalsavome, ar audėjai nepasitaiko tokių dienų, kai labai nesiseka austi. „Būna sudėtingesni siūlai, kurie kimba, trūkinėja, veliasi. Patempi siūlą – trūksta, neįtempi – veliasi. Beaudžiant supranti, kokia yra problema. Vienus lininius siūlus reikėjo nuolat drėkinti, kad audžiant netrūkinėtų. Pasitaiko visokių niuansų. Na, o tokių dienų, kai nesinori austi, dar nebuvo“, – šypsojosi Ramutė.

Pasak moters, audžiant reikia būti labai atidžiai, tad kenčia akys, nuo ilgo sėdėjimo paskausta nugarą. Paklausta, ar nevargina audimo staklių keliamas triukšmas, audėja atsakė: „Audime nėra triukšmo – čia muzika.“

Pradedančiąsias audėjas kvietė austi milą
Raseinių krašto istorijos muziejuje nuolat vyksta edukaciniai užsiėmimai, per kuriuos auksinės kantrybės audėja R. Jegnorienė moko norinčias išmokti austi moteris šio amato paslapčių. Į tokius užsiėmimus buvo kviečiamos audėjos, norinčios išmokti austi milą.
„Milas yra vilnonis audinys ir jis dar papildomai veliamas. Šio audinio gali būti lininis pynimas, gali būti milinis pynimas. Iš milo siuvami moteriški ir vyriški viršutiniai drabužiai. Moterys stengdavosi nusiausti plonesnį milinį audinį, iš jo siūdavosi puspalčius. Vyrų miliniai rūbai būdavo storesni, juos dėvėdavo ir žiemą, ir vasarą. Milas audžiamas iš vilnonių suktų siūlų. Siūlų vilna nedaug apdirbta, gana natūrali, net nedažyta, nes audinio dažymas atsirado vėliau“, – apie milą papasakojo užsiėmimo vedėja.
Mokytis austi milą pasiryžo ariogališkė Vaiva Zakienė. Muziejaus audimo kambaryje moteris sėdėdama staklėse audė pilką vilnonį audinį. Pasiteiravus, ar ji jau seniai mokosi austi, juokaudama Vaiva atsakė: „Aš jau visas penkias minutes kaip audėja.“
Pilką, smulkiais ruoželiais mirguliuojantį audinį sunku austi, reikia įdėmiai stebėti audžiamą raštą. „Kaip audėjos ausdavo tamsioje kaimo pirkioje, ką jos matydavo?“ – stebėjosi edukacijos renginio dalyvė.
„Geriausios audėjos ir siuvinėtojos būdavo jaunos mergaitės šviesiomis akelėmis. Vyresnės moterys tik megzdavo ir verpdavo. Audimui reikia kantrybės, dėmesio, nes turi dirbti rankos, kojos ir galva. Kai atsisėdi į stakles, užmiršti viską: vaikus, vyrus, problemas. Žmonės vietoje psichologo gali ateiti pas mus“, – pasakojo R. Jegnorienė.

Besikalbant apie audinių sudėtingumą, R. Jegnorienė parodo tautinio kostiumo prijuostę, kurios raudonas raštas tiesiog mirga, liejasi akyse.
„Vienas sudėtingesnių audinių – prijuostė, jos raštas mirga akyse. Tai sumuštinis audimo būdas – plonas siūlas, plonas audinys, kuriam išausti reikia labai daug siūlų. Reikia ganyti siūlų skaičių, kad nepasiklystum. Prijuostė tautiniame kostiume pats sudėtingiausias audinys, nes ant paties brangiausio daikto – pilvo – moterys ryši patį gražiausią drabužį. Tai ir burtai, nes moters sveikata prasideda nuo pilvo, o mirgėjimas atmuša nužiūrėjimą, blogus linkėjimus. Moterys sakydavo, kad gali būti be sijono, tačiau be prijuostės – niekaip. Prijuostės audimui jos negailėdavo laiko, pirko brangiausius siūlus. Visų regionų prijuostės – ypatingi audiniai“, – pasakojo patyrusi audėja.

Prasidėjus rugsėjui laukiami drobės audėjai
Prasidėjus rugsėjui muziejuje vėl vyksta audimo amato mokymai, tik šį kartą mokomasi austi drobę.
„Drobulė – Raseinių krašto ypatingas audinys ir buvo dėvimas ant viršutinių drabužių, ant pečių. Tai pietų žemaičių tautinio kostiumo dalis. Drobulės buvo aštuonnytis arba dvinytis audinys, kurio galuose kartais būdavo įaustos juostos pagražinti. Aštuonnytis audinys gražesnis, nes jo spalvos mainosi. Dabar vyksta tik pasiruošimas drobulės audimui – uždedame metmenis. Metmenų uždėjimas truks savaitę, nes reikia 1 412 siūlų suverti į nytis“, – apie pasiruošimą drobulės audimui pasakojo R. Jegnorienė.
Audėjai talkino dvi pagalbininkės – jonaviškė Ingrida ir raseiniškė Gražina.
„Esu etnologė, ilgai mokiausi teorijos, o dabar susidomėjau praktika ir nutariau pabandyti išmokti austi. Arčiau panašių užsiėmimų neradau, kur mokytų audimo amato nuo pat pradžių. Muziejuje lankiausi pavasarį, mokėmės austi skarą, o dabar nutariau pabandyti austi drobę.“
Gražina sakė tik neseniai pamačiusi internete informaciją apie muziejuje vykstančius audimo mokymus, nors pati yra raseiniškė.
„Aš esu visai ne iš audimo srities, bet labai įdomu išmokti ko nors naujo“, – sakė jauna moteris.
„Į edukacinius audimo užsiėmimus atvažiuoja merginų beveik iš visos Lietuvos: žadėjo iš Kėdainių atvažiuoti Justina, Gabrielė važinėjo net iš Šalčininkų, Birutė atvažiuoja iš Kauno, tad audimo amatas atgimsta ir populiarėja tarp jaunimo. Viena moteris, visiškai nemokėjusi austi, išmoko šio amato, išsiaudė 5 metrus medžiagos ir pasisiuvo sijoną.

Edukacijų metu įdomiausias vaikų klausimas: „Teta, iš kur jūs tiek laiko turite?“ Jiems atrodo, kad darbas labai lėtai einasi. Tada aš jiems sakau, kad japonai, kai audžia kimono, per dieną išaudžia 1,5 centimetro ir tai labai daug. Viena mano giminės bobulytė sakydavo: „Neklausk, kiek laiko žmogus darbą darė, bet žiūrėk, kaip padaryta.“ O moralas toks – jeigu darbas kokybiškas, tai matosi ir kiek laiko jis buvo daromas.
Užsiėmimuose su vaikais pasidarome metimus, jiems patinka, kai viskas juda, kruta. Mano suaugę vaikai pajuokauja: „Mama, tu muziejuje dirbi eksponatu“, – pasakojo moteris.
Na, o audimo užsiėmimuose, pasak Ramutės, labai laukiamas jaunimas. „Kai kurie jaunuoliai nori išmokti austi, tačiau ateina 3 kartus ir norai baigiasi. Buvo pora vaikinukų, kuriems siūlai tiesiog prie pirštų limpa. Beje, anksčiau buvo nemažai ir vyrų audėjų, kurie ausdavo 2 metrų pločio audinius skaroms su labai didelėmis staklėmis – tokiam darbui reikėjo daug jėgos. Juos vadino atkočiais, o skaras – atkočinėmis.“


Projektas „Pasaulis keičiasi – tradicijos lieka tos pačios“

Komentarų nėra