Benediktas Siliūnas
Liudvikas Bakas
Vietiniai politikai pradėjo įnirtingai reklamuoti partijų nepakartojamus žmones. Savo alternatyvą jiems pateikiame ir mes. Turbūt nerasime rajone verslininko, negirdėjusio RTVIC direktoriaus Benedikto Siliūno vardo. Žmogus, žinantis verslininkų ir ūkininkų godas, nuolat besidomintis tarptautinio verslo projektų naujovėmis, randantis laiko etnokultūrai, istorijai, kultūros paveldui. Jis (B.S.) sutiko pasidalinti mintimis su Liudviku Baku (L.B.)
L.B. Benediktai, kaip visuomet tradicinis klausimas – kada ir kur gimei, kur mokeisi?
B.S. Iš tiesų gimiau jau prieš geroką kupetą metų. Tai įvyko 1962 metais gruodžio 5 dieną Kauno rajone, Babtų miestelyje. Po to šeima persikėlė gyventi į kitą vietą. 1979 metais baigiau Kauno rajono Vandžiogalos vidurinę mokyklą.
L.B. Koks buvo tolimesnis mokymasis ir kuo domėjaisi studijų metu?
B.S. Baigęs vidurinę įstojau į Kauno 23 – čiąją technikos mokyklą. Nuo pat mažens ir studijuodamas, kiek tai buvo įmanoma tuo laiku, domėjausi kino menu, skaičiau aktorių, režisierių biografijas, domėjausi Lietuvos kino studijos darbais. Dažnai lankiau kino teatrą, žiūrėjau įvairius filmus ir dokumentiką namuose.
L.B. Ar negalėjo atsitikti taip, kad gyvenimo kelias nuvestų tave į kinomatografiją?
B.S. Tais laikas gyvenimas kaime materialine prasme nebuvo lengvas. Dėl stojimo į kinomatografiją nebuvau tikras. Aplinkybės susiklostė taip, kad domėjimasis kino menu liko hobiu, o pagrindine specialybe tapo pedagogika.
L.B. Kaip toliau klostėsi tavo gyvenimas?
B.S. Kitas etapas prasidėjo 1981 metais. Tuomet įstojau į Vilniaus valstybinį pedagoginį universitetą, kur įgyjau bendratechninių disciplinų ir darbų mokytojo specialybę. Pagal šią specialybę dirbau 20 metų.
L.B. Kur prasidėjo tavo darbinė veikla?
B.S. Pirmoji mano darbovietė buvo Raseinių rajono Pramedžiavos septynmetė mokykla. Čia pradėjau dirbti 1985 metais, dėsčiau darbų discipliną. Nuo 1986 metų buvau paskirtas Paliepių aštuonmetės mokyklos direktoriumi. Ten dirbau iki 2005 metų.
L.B. Kas nulėmė tavo darbo veiklos pobūdį?
B.S. Galima sakyti, kad tai – šeimos tradicija. Tėvas buvo mokytojas, jis ir skiepijo meilę mokyklai. Mokykla – tai gyvas organizmas, kuriame yra daug jaunų, idėjų turinčių žmonių. Būti šurmulyje su jaunimu, stengtis perduoti jiems savo patirtį, teikia malonumą, todėl supratau, kad mano pašaukimas – būti mokytoju.
L.B. Ar mėgsti bendrauti? Esi daugiau kalbėtojas ar klausytojas?
B.S. Visada bendraudamas su žmogumi noriu pažinti jį ir nesistengiu savo kalba užgožti pašnekovo. Visada išklausau žmogų, kiekviena nuomonė man yra svarbi ir, manau, kad kalbėdamas su manimi pašnekovas nepavargsta. Nesu vienapusiška asmenybė, stengiuosi išklausyti žmogų, pasa-kau ir apie savo norus, gyvenimo tikslus bei kaip gyvenu dabar. Manau, kad esu gana komunikabilus.
L.B. Kokie tavo laisvalaiko užsiėmimai? Ar daug dėmesio jiems skiri?
B.S. Geras klausimas. Laisvalaikiu sėdžiu prie kompiuterio. Lankau įvairių fondų, asociacijų tinklalapius, žiūriu, kokie projektai šiuo metu yra vykdomi, kaip galiu prie jų prisidėti. Projektų paraiškų rengimas ir yra mano laisvalaikis. Labai džiaugiuosiu, kad būtent šiais metais mūsų centras vykdo ES programą „Veiklus jaunimas“. Joje gali dalyvauti asmenys nuo 13 iki 29 metų. Šiais metais turime 5 projektus su partneriais lenkais. Partnerystės sutartis pasirašyta ir su Ariogalos gimnazija. Gimnazistams atsiveria unikali galimybė susipažinti su kitų šalių kultūra, menu, tautiniu etnosu. Taip pat malonu bendrauti anglų kalba, nes šių projektų dalyviai yra iš įvairių šalių. Dalyvauja mažiausiai 5 šalys. Tuo pačiu ir aš turiu galimybių tobulinti savo anglų kalbą.
Daug laiko skiriu šeimai, vaikams. Bendraujame, vykstame į keliones. Nepamirštu kino. Namuose turiu didžiulę kolekciją įvairių filmų, kuriuos kartkartėmis peržiūriu. Labai patinka grupė PINK FLOYD, 1982 metų muzikinis filmas „Siena“. Dažnai žiūriu jį, nes ten yra alegoriškai kalbama apie žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties.
L.B. Mano kolegos mėgsta klausti pašnekovų kokia spalva mėgstamiausia? Ar mieli cepelinai ir šaltibarščiai? Ar patinka Laimutis Puvinis, Eugenijus Ostapenko ir Rytis Cicinas?
B.S. Cepelinus ir šaltibarščius valgau su malonumu bet kada, kad ir trečią nakties ar devintą ryto. Dėl estrados grandų, kuriuos jūs išvardinote, turiu savo konkrečią nuomonę. Čia yra skonio dalykas. Tie žmonės atlieka muziką, kuri turi savo auditoriją. Tokia muzika nėra mano mėgstamiausia. Aš klausausi sunkiojo roko grupių AC/DC, DEEP PURPLE ir kitų. Patinka kaimynų legendinė grupė МАШИНА ВРЕМЕНИ, daininkas ВЛАДИМИР ВЫСОЦКИЙ, šviesaus atminimo Vytautas Kernagis ir Gintautas Abarius. Tai yra tie žmonės, kurie labai ilgai išliks mano ir visų mūsų atmintyje.
L.B. Kiek žinau, esate gana ambicingas žmogus. Gal ketinate užsiimti kokia nors nauja veikla?
B.S. Jeigu susidarys palanki situacija ir pajusiu, kad yra galimybė, pasakysiu pats sau – Benediktai, laikas tobulėti, laikas keisti požiūrį į kai kuriuos gyvenimo įvykius.
L.B. Kokie artimiausieji jūsų planai?
B.S. Artimiausieji planai dirbti čia, centre, su šauniu kolektyvu, kuriuo aš labai didžiuojuosi. Labai norėtųsi parengti paraišką dideliam ES projektui, kuris padėtų atnaujinti kokios nors įmonės technologinę liniją, sukurti gerą jos įvaizdį. Tokiu būdu atnaujintų įmonių pavyzdžių jau yra.
Dar turiu svajonę aplankyti JAV, Kiniją. Džiaugiuosi kiekviena diena, džiaugiuosi, kad šiandien turiu darbą. Daugumai verslininkų reikia mūsų centro.
L.B. Artėja rugsėjo pirmoji. Ar spaudžia širdį?
B.S. Jeigu atvirai sakant – tai spaudžia. Vis dėlto 20 metų atiduota mokyklai. Tačiau gyvenimas diktuoja savo sąlygas, yra taip, kaip yra. Laiką mokykloje prisimenu kaip šviesų gyvenimo tarpsnį. Naudodamasis proga norėčiau pasveikinti visą Raseinių rajono švietimo bendruomenę ir visiems mokyklų vadovams, pedagogams, švietimo skyriaus darbuotojams palinkėti kantrybės. Švietimas, mokykla yra ta gyvybinė arterija, kuri pulsuoja kasdien nesustodama. Mes turime būti tie žmonės, kurie yra varomoji jėga. Kantrybės, naujovių ir geros sveikatos, mieli pedagogai.
Dėkoju už pokalbį.
