Bučos angelas K. Gudauskas

Net pačiais tamsiausiais laikais atsiranda žmonių, kurių šviesa kiaurai skrodžia pačią tirščiausią tamsą – taip yra pasakyta apie lietuviškų šaknų turintį Konstantiną Gudauską. 203 žmones išgelbėjęs iš šalia Kyjivo esančių okupuotų miestų Bučos ir Vorzelio Konstantinas tapo Ukrainos didvyriu ir vadinamas Bučos angelu. Šiuo metu Ukrainos kino teatruose ir „Netflix“ platformoje pasirodo vaidybinis filmas „Buča“. Jis paremtas Konstantino žygdarbiais, atliktais okupacijos metu.
Kalėdų išvakarėse K. Gudauskas apsilankė Ariogaloje. Tarpininkaujant Lietuvos ambasadoriui Ukrainoje Valdemarui Sarapinui tiesiami tiltai tarp Ariogalos ir Vorzelio miestų. Ariogališkiai rinko paramą šio miesto senelių namams ir Konstantinas vykdamas į svečius pas giminaičius Šilalėje nepasibodėjo užsukti ir asmeniškai padėkoti už šią akciją. Ilgai kalbėjomės.

Konstantinas gimė ir užaugo Kazachstane, kur jo tėtis Kęstas Gudauskas, ten tarnavęs sovietinėje armijoje, su vietos mergina sukūrė šeimą. Santuoka vėliau iširo, tėvas grįžo į Lietuvą, o jo motina padarė viską, kad sūnus ir dukra nebepalaikytų ryšių su tėvu. Kazachstane likęs berniukas išsaugojo tėvo įdiegtą meilę katalikybei ir neapykantą skriaudai. Būdamas 15 metų eksternu baigė mokyklą ir 16-metis įstojo studijuoti žurnalistiką. Nusivylęs galiojančia cenzūra studijų nebaigė. Mirus mamai globojo sesę, ėmėsi krovinių gabenimo verslo. Vėliau tapo pilietinių teisių gynėju. Po 2019 m. vykusių rinkimų Kazachstane jam bandė daryti įtaką, kilo grėsmė būti įkalintam, todėl teko palikti šią šalį. Taip jis atsidūrė Ukrainoje, Bučoje įsigijo butą, ėmėsi verslo. Pasak jo, savo gamta šis miestas primena Lietuvą. Čia su žmonių pagalba per socialinius tinklus vyras susirado savo gimines, o per jas – ir tėvą Kęstą. Su tėvu artimai bendravo iki jo mirties per praeitas Velykas.

Prasidėjus karui turėjo priimti labai sunkų sprendimą – likti arba išvykti. Buvo galimybė persikelti į Lietuvą, kur jo laukė tėvas, arba išvykti į kitą užsienio šalį pas gimines, tačiau suprato savo pareigą – turi padėti žmonėms, nes Ukraina padėjo jam. Konstantino savanorystės veikla prasidėjo po pažįstamos valdininkės skambučio ir prašymo išvežti iš miesto Ukrainos žvalgybininko šeimą – nėščią žmoną ir tris vaikus. Prasidėjo pirmoji misija. Konstantinas turėjo visus reikiamus dokumentus, kad įrodytų neva esantį jo neutralumą dėl karo: Kazachstano pasą, pilietinių teisių gynėjo pažymėjimą, Kazachstano bankinę mokėjimo kortelę ir net buvo atskyręs socialinius tinklus, kad neišduotų savo tikrųjų pažiūrų.
„Vežamai šeimai liepiau išmesti pasus ir visuose blokpostuose, iki kol susitiks su savo tikru tėvu, vaikams mane vadinti tėčiu. Labai bijojau, kad vaikai pradės kalbėti ukrainietiškai ir rusai supras, kad mes ne kazachstaniečiai. Dievas mums padėjo, postus pravažiavome sėkmingai ir juos pristačiau į saugią vietą“, – pasakoja Konstantinas. Išgelbėtų žmonių akys paskatino tai tęsti. Prasidėjo bendradarbiavimas su Ukrainos žvalgyba. Kariškiai padėdavo sudėlioti maršrutus, ruošė, kaip bendrauti su okupantais, o taksi parką Kyjive turėjęs bičiulis pasiūlė naudotis jo automobiliais.
Norą gelbėti kitus sustiprino į automobilį pataikiusi mina ir prisiminti tėvo žodžiai. „Vasario 28 d. išvežiau vieną Krymo totorių šeimą, o grįžtant į Bučą į mano automobilį pataikė mina. Tada aš atsidūriau ligoninėje, automobilis nesprogo, bet aš greičiausiai praradau sąmonę, nes tik atsibudęs ligoninėje supratau, kur esu. Pragulėjau apie savaitę, patyriau kontuziją. Gulėdamas ligoninėje vis prisimindavau savo tėvą. Jis buvo labai tikintis žmogus, katalikas ir man daug kartų sakė: „Sūnau, jeigu tavo gyvenime nėra nieko, kad tu galėtum išgelbėti kitų žmonių gyvybes, tai reiškia, kad gyvenimą gyveni veltui.“ Tada aš supratau – jeigu Dievas išgelbėjo mano gyvybę, tai aš dabar viską turiu daryti taip, kad išgelbėčiau kitų žmonių gyvybes“, – pasakoja pašnekovas.
Tačiau jo visur laukė Rusijos pajėgų grėsmė. Ryškiai prisimena vieną susidūrimą su rusų karinio transporto kolona. Tąkart išgirdęs šūvį K. Gudauskas manė, kad mirė.
„Jie mus sustabdė, išbėgo Rusijos kariai, mus brutaliai ištraukė iš automobilio, prirėmė ginklus prie galvų ir šaukė: „Ką jūs galite mums pasakyti?!“ Aš atsimenu, kad tada ir pasakiau: „Važiuoju gelbėti žmonių.“ Tada jis iššovė – iššovė virš galvos. Tą akimirką pagalvojau, kad mane nužudė ir aš esu jau kažkur kitur“, – apibūdina jis.
Paklaustas apie skaudžiausias akimirkas nedvejodamas atsakė, kad jų patyrė ir patiria iki šiol labai daug: 21 metų jo pagalbininko susprogdinimas už marškinėlių užmetant granatą, tyčiojimasis gatvėje iš 80 metų nuogai išrengtos močiutės, pažadas penkių asmenų šeimai, netilpusiai į automobilį, grįžti rytoj, o grįžus vietoj namų radus tik minos išraustą duobę, civilių asmenų laidojimas bendrame kape…
Paklaustas, kas skatino vykti į tokias rizikingas gelbėjimo keliones, vyras nedvejoja – tėvo Kęsto dvasinis palaikymas. Rusijos pradėtas karas Konstantinui priminė ir skaudžią Lietuvos istoriją.
Okupantams nuo Kijevo atsitraukus Vorzelio seniūnas paprašė leidimo Konstantino Gudausko vardu pavadinti vieną iš gatvių, tačiau šis nesutiko. „Neleidau, nes ne dėl garbės aš tai dariau, o dėl įsitikinimo.“
Konstantinas savo erdvų butą Bučoje užleido šeimai su penkiais vaikais, o pats gyvena 22 kv. metrų bute. Jo įkurtas humanitarinis fondas „Buchahelp“ globoja senelių namus, padeda atstatyti sugriautus namus, lanko karius, bendradarbiauja su Lietuvos institucijomis, rūpinasi žmonėmis, kurie dar gyvena fronto linijoje, bet nori persikraustyti. „Ukrainos ekonomika turi veikti, nes kas bus, jei žmonės išvažiuos iš Ukrainos? Priešui bus labai paprasta, nes galės okupuoti. Mes darome viską, kad tie žmonės, kurie liko Ukrainoje, neišvažiuotų“, – pabrėžia pašnekovas.
Vyras teigia – po Ukrainos pergalės sugrįš gyventi į Lietuvą. Pats sau davė pažadą per šiuos metus išmokti lietuvių kalbą. Juk prasidėjus karui ukrainiečių kalbą išmoko labai greitai ir ja bendrauja.
„O dabar, lankydamasis Lietuvoje, dėkoju visiems žmonėms, kurie šiandien padedate Ukrainai. Jūs, kaip šalis, darote daug daugiau, negu galite“, – sako Konstantinas.
Savo ruožtu aš dar kartą tariu ačiū visiems, kurie prisidėjote prie paramos, skirtos senelių namams ir kariams!
Marytė Kvietkuvienė,
VO „Ariogalos santara“ pirmininkė,
Ariogalos miesto seniūnaitė