Butkiškės bažnyčios varpų istorijos bruožai

Jonas BRIGYS

Raseinių viešosios bibliotekos
bibliotekininkas

Nuo seno kiekvieno miestelio siluetą puošė bažnyčia. Nebūtinai ji buvo su aukštais bokštais, toli gražu ne kiekviena buvo mūrinė. Dažniausiai tai buvo gan kuklus vietos
meistrų suręstas medinis, nors ir didesnis už aplinkinius, pastatas, kurio paskirtį rodė virš kraigo iškilęs bokštelis ar kupolėlis – toks, kokie dabar puošia Butkiškės bažnyčią. Tačiau buvo dar vienas išskirtinumas – jau iš tolo apie bažnytkaimyje esančią bažnyčią pranešdavo jos varpų skambesys. Varpų dūžiai nuo seno lydėjo žmogų jo gyvenimo kelyje: jie pranešdavo apie šventes ar nelaimes, kviesdavo į Mišias, palydėdavo į paskutinę kelionę. Kiekviena Raseinių krašto parapija gali didžiuotis turtinga savo bažnyčios istorija, kurios svarbią dalį sudaro jos varpų istorija. Deja, ta istorija dar beveik nežinoma, todėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyr. specialistės Gražinos Pečkaitienės iniciatyva, kartu su ūkininku ir bažnytinio giedojimo specialistu Rolandu Žakiu nuo 2010 metų vykdomas šio Raseinių rajono kultūros paveldo tyrinėjimas, kurio rezultatus tikimasi paskelbti atskiroje knygoje. Viename straipsnyje neįmanoma apžvelgti visos turtingos Raseinių krašto šventovių (tyrinėjimas apima ne tik katalikų bažnyčių, bet stačiatikių cerkvės bei, deja, neišlikusios liuteronų kirchės) varpų istorijos, todėl šiandien stabtelėkime tiktai šalia gražuolės Dubysos įsikūrusioje Butkiškėje.

1506 m. Butkiškėje pastatyta pirmoji bažnyčia, o 1539 m. iš Ariogalos valstybinio dvaro jai dovanota 19 valakų žemės. 1553 m. Butkiškės klebonu buvo Ambraziejus

Žaltys, Abraomo Kulviečio pusbrolis, galbūt perėjęs į protestantizmą dėl Martyno Mažvydo įtakos. Manoma, kad ir pats M. Mažvydas galėjo tuo metu lankytis Butkiškėje. 1613 m. Butkiškė jau buvo Ariogalos filija, o 1636 m. vėl minima savarankiška Butkiškės parapija. Manoma, kad žymesnis bažnyčios remontas darytas 1748 ir 1840-1841 m. 1843 m. nusavinti bažnyčiai priklausę Skubų palivarkas, Paskystunio ir Kunigiškių kaimai bei Butkiškės jurisdika. 1825 ir 1853-1861 m. čia veikė parapinė mokykla. 1867 m. apklausti vietos senbuviai sakė nežiną, kada statyta bažnyčia, tačiau manantys, kad ją pastatė jų protėviai XVI a. pradžioje. XX a. pradžioje dar minima, kaip manoma, 1539 m. statyta koplyčia. Nors 1925 m. leista ją nugriauti, tačiau 1961 m. Tėvas Stanislovas rado sukriošusį medinį statinį su data „A.D. 1529“. Klebonas Pr. Bikinas 1935-1939 m. bažnyčią kapitališkai suremontavo. Šis remontas sujaukė jos datavimą, nes dabar dažnai informaciniuose leidiniuose klaidingai nurodoma, kad bažnyčia pastatyta 1939 m. Tai, kad jau XIX a. jos statymo data buvo pamiršta rodo, jog bažnyčia statyta XVIII pirmoje pusėje, o gal ir XVII a. Taigi Butkiškės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią galime laikyti viena seniausių Raseinių rajono medinių bažnyčių.

Dabar akmens mūro tvora aptvertame šventoriuje stovi medinė, 1926 m. pastatyta dviejų tarpsnių varpinė. Nuo jos ir pradėkime Butkiškės varpų istoriją. Seniausiame
surastame 1805 m. bažnyčios aprašyme minima, kad medine tvora aptvertame šventoriuje (jame buvo ir senosios kapinės, nors netoliese jau buvo įkurtos antrosios kapinės), priešais bažnyčios duris stovėjo medinė, nauja, tuometinio klebono Viršilos ant ąžuolinių kaladžių pamatų ir ąžuolinio rentinio iš kėnio rąstų pastatyta ir lentomis apkalta varpinė. Jos stogas taip pat buvo dengtas lentomis, o virš jo kilo bokštelis su vidutinio dydžio geležiniu kryžiumi. Varpinės viduje ant ąžuolinių pastolių buvo pakabinti du varpai. Pereinama varpinė faktiškai atliko ir šventoriaus vartų funkciją. 1820 m. bažnyčios vizitacijos akte rašoma, kad tuometinio klebono Juozo Galkonto rūpesčiu jos sienos apkaltos naujomis lentomis. 1873 m. vizitacijos akte varpinės būklė įvertinta taip: ji labai sena, skubiai reikia remontuoti.

Kad ir sena, varpinė dar stovėjo ne vieną dešimtmetį ir tik 1925 m. imtasi statyti naują. Tų metų rugpjūčio 6 d. klebonas P. Umbrasas vyskupui rašė: „Butkiškėje esančiai labai senai varpinyčiai prisiėjo reikalas senąją griauti ir statyti naują, bet tik kitoje vietoje, kaip senoji; [nes ši] stovėjo šventoriaus vartuose priešais Bažnyčios didžiosioms durims, o dabar numatyta vieta viename šventoriaus kampe, žiūrint į didįjį altorių kairioje pusėje Bažnyčios priešakyje“. Po mėnesio vyskupijos Bažnyčios turtų valdymo taryba leido nugriauti senąją varpinę ir statyti naują. Statybas kiek trukdė kilęs skandalas, nes naujos varpinės vietoje 1896 m. buvo palaidotas kun. Zaleckis, todėl dėl kapo perkėlimo kilo ginčai su jo giminėmis. Vis tik 1926 m. rugsėjo mėn. pagal vyskupijos kurijos patvirtintą 1923 m. planą, „rūpesčiu kunigo Petro Umbraso ir parapijiečių lėšomis iš ąžuolų ir pušų, sulig pagaminto plano <…> [pastatyta] nauja dviejų aukštų 13 m aukščio varpinyčia <…> viduryje laiptai einantys aukštyn prie varpų. Du varpai pakabinti ir pritaikyti skambinti nejudinant varpų“. Statyba kainavo apie 3500 Lt. Tiek pinigų neturėta, todėl parapijos komitetas prašė leisti parduoti senosios varpinės likusius rąstus ir taip sumokėti skolą.

Paprastai bažnyčių istorijos šaltiniai informacijos apie varpus suteikia gana menkai. Deja, Butkiškė taip pat nėra išimtis. Iš užuominų, pavienių žinių kruopelyčių galima
sudėlioti tokią šios šventovės varpų istoriją. 1805 m. vizitacijos akte tik užsimenama, kad naujoje varpinėje kabo du varpai. Vienas jų – 200 olandiškų muštų talerių vertės, nupirktas bažnytinės brolijos, o apie kitą nieko nerašoma. 1820 m. varpų ūkis apibūdintas kiek išsamiau. Rašoma, kad didysis varpas „lėšomis ir pastangomis brolijos nulietas“, 200 talerių vertės ir 260 svarų svorio. Vidurinysis 97 svarų 100 muštų talerių vertės varpas – klebono Viršilos rūpesčiu perlietas. Bažnyčios priešakyje, virš didžiųjų durų, po stogeliu, kabojo trečiasis varpas – 25 svarų „signaturka“. Pačioje bažnyčioje, šalia zakristijos, kabojo dar viena 10 svarų svorio „signaturka“; be to, bažnyčioje buvo šeši maži varpeliai (bendro 12 svarų svorio). Tuo tarpu 1827 m. užsimenama, kad bažnyčioje tebuvo penki varpeliai bendro 10 svarų svorio. 1826 m. pažymėta, kad abu didieji varpai varpinėje pakabinti ant ąžuolinių pastolių.

Atrodo, kad didįjį varpą bažnyčiai dar XVIII a. antroje pusėje paaukojo popiežiaus Benedikto XIV 1757 m. lapkričio 10 d. bule čia įsteigta Švenčiausiosios Mergelės
Marijos brolija. Ta pačia proga parapijai buvo suteikti ir atitinkami atlaidai, švęsti po rugsėjo 8 d. 1885 m. duomenimis, į juos buvo kviečiami penkių aplinkinių bažnyčių kunigai. Bažnytinės brolijos Lietuvoje veikė iki 1868 m., kai beveik visos buvo uždarytos. Kauno gubernijoje brolijos veikė kiek ilgiau– čia jos uždarytos 1886 m.

1842 m. vizitacijos metu pažymėta, kad didysis varpas buvo nukritęs ant žemės ir be šerdies, tačiau vėl pakabintas. Jei nuo XIX a. pradžios rašyta, kad didysis varpas
svėrė 260 svarų, tai pagal 1850 m. vizitacijos aktą jis palengvėjo beveik per pus ir svėrė tik 160 svarų. Toks jo svoris nurodytas ir 1873 m. bažnyčios inventoriuje. Kartu pažymėta, kad varpas šiek tiek sugadintas (5dužęs po 1842 m. kritimo?). Matyt dėl to gedimo tais pačiais metais rugsėjo 20 d. „Šv. Baltramiejaus garbei“ jis perlietas. Atrodo, kad XX a. nesulaukė ir antrasis, mažesnysis varpas, nes XX a. bažnyčios dokumentuose minimas antrasis, po dvidešimties metų, 1893 m. Jurgio Masalskio funduotas varpas. Galbūt senasis mažesnysis varpas panaudotas 1873 m. perliejant didįjį varpą, o šis naujasis buvo pagamintas iš aukotojo medžiagos.

Bažnyčių vizitacijų aktai labai svarbus, o kartais ir vienintelis istorijos šaltinis, suteikiantis žinių apie vienos ar kitos bažnyčios istoriją. Deja, ne visada ta informacija
yra aiški ir išsami; dažnai ji palieka neatsakytus klausimus. Tokių mįslių užmena ir Butkiškės vizitacijos. Galima tik spėlioti, kad 100 svarų trūkumas, susidarantis lyginant 1842 ir 1850 m. vizitacijų duomenis, ir buvo minėtasis „gedimas“, tik abejotina, ar po toko praradimo 30 metų varpas iš viso buvo naudojamas. Labiau tikėtina, kad ši skaičių kaita tik paprasčiausia klaida, automatiškai perrašyta į kitos vizitacijos aktą.

XX a. nešykštėjo nelaimių bei karų, kurie paliko skaudžius randus ir bažnyčių istorijoje. Jau Pirmasis pasaulinis karas šventovėms padarė daug nuostolių – net jei bažnyčias aplenkė karo ugnis, jų turto, pirmiausia varpų ir varinių vargonų vamzdžių, gviešėsi abi kariaujančios pusės. 1915 m. vasarą valdžios įsakymu iš visų bažnyčių varpinių buvo nukabinami varpai ir išvežami į Rusiją. Ko nespėjo pasiimti rusai, tą vėliau stengėsi pasisavinti vokiečiai, todėl nedaugelis Raseinių krašto bažnyčių išsaugojo senuosius, bent XIX a. nulietus savo varpus. Galima sakyti, kad šiuo požiūriu dėl tuometinio klebonoįžvalgumo Butkiškė tapo malonia išimtimi, nors be nemalonumų nebuvo apsieita.

Butkiškės klebonas Klevinskas liudija, kad 1915 m. vasarą, gavęs nurodymą nukabinti ir išvežti varpus, „savo locna ranka ant padarytų lentelių ant kiekvieno varpo <…> prirašiau apačioje prie [varpo] širdies: „Колокол Буткишского костела, Ковенской губ. и Ков. уезда“ (Kauno gubernijos ir apskrities, Butkiškės bažnyčios varpas). Pasibaigus karui dalį į Rusiją išvežtų varpų Lietuvai pavyko susigražinti, nors sugrįžo toli gražu ne visi. Dalį vertingesnių spėjo pasiimti lenkai (Lenkijos bažnyčios taip pat buvo apiplėštos), dalis taip ir liko pasiklydę Rusijos platybėse. 1921 m. pradėjus grąžinti varpus juos praradusios bažnyčios stengėsi susigrąžinti savus ar bent gauti šiokią tokią pakaitą. Čia ir pravertė  Butkiškės klebono apdairumas, nes paskelbus duomenis apie pargabentus varpus, klebonas greitai atpažino Butkiškės bažnyčios turtą.

Klebono pateiktos žinios leido 1922 m. vasario 14 d. Žemaičių vyskupijos kurijai išduoti liudijimą, kuris patvirtino, kad „padavėjai šio raštelio Pranas Jurgaitis ir
Jonas Jurgaitis yra įgalioti Butkiškės bažnyčios klebono kun. Klevinsko parvežti sugrąžintus iš Rosijos Butkiškės bažnyčios varpus“. Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro archyve išliko Jono Jurgaičio pasirašytas raštelis: „Du varpus gavau, 1922-II-14“.

Varpams naujas pavojus kilo 1942 m., kai vokiečių okupacinė valdžia vėl užsimojo nusavinti šį bažnyčių turtą, buvo surinktos žinios apie varpus. Šįsyk veikta kiek korektiškiau, ketinta palikti istorinės ir kultūrinės vertės varpus (nulietus iki 1800 m., o su lietuviškais įrašais – iki 1905 m.), tačiau kilus pasipiktinimui daugeliu atvejų tų ketinimų išvis atsisakyta. Nepaliesti liko ir Butkiškės varpai.

Kaip minėta, varpų istorijos šaltiniai dažnai būna labai skurdūs, fragmentiški, o jų praeitį neretai liudija tik pačiuose varpuose išlieti įrašai, lakoniškos užuominos archyviniuose dokumentuose. Palyginus nedaug informacijos išliko ir apie Butkiškės bažnyčios varpus, tačiau ir tie fragmentai leidžia susidaryti bent apytikrį jų paskutinių dviejų šimtmečių istorijos vaizdą, atverčia dar vieną krašto kultūros paveldo puslapį.