Choro dirigento G. Jegnoro kelionė į Norvegiją
Praėjusių metų birželio mėnesį Lietuvos chorų sąjunga paskelbė kvietimą chorų dirigentams dalyvauti europinėje „Erasmus+“ programoje. Projekte dalyvaujantiems chorų vadovams suteikiama galimybė stebėti kitų Europos chorų repeticijas, bendrauti su kolegomis, pasikeisti nuomonėmis dėl darbo metodikos, choro vokalo formavimo principų, gauti naujo ir įdomaus repertuaro. Taip pat tai galimybė užmegzti kontaktus ir aptarti chorų bendradarbiavimo planus ateityje.
Pagal šią „Erasmus+“ programą į svečias šalis užsiregistravo vykti net 10 Lietuvos chorų vadovų iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Varėnos, Raseinių ir Kaišiadorių. Vienas iš jų – Raseinių rajono kultūros centro mišraus choro „Šatrija“ vadovas Gražvydas Jegnoras. Jis kartu su Varėnos kultūros centro mišraus choro „Harmonija“ vadove Ilona Zalanskiene vasario 2–8 dienomis lankėsi Osle, Norvegijoje. G. Jegnoras turėjo unikalią galimybę stebėti Oslo nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro ir mišraus choro repeticijas ruošiant W. A. Mozarto „Requiem“, susipažinti su norvegiškos chorinės kultūros subtilybėmis. Apie patirtį ir įspūdžius muziką kalbino muzikologė Lukrecija Stonkutė.
– Kaip vertinate „Erasmus+“ mainų programą chorų vadovams? Kuo ji buvo naudinga jūsų profesiniam tobulėjimui?
– „Erasmus+“ mainų programa chorų vadovams – tai puiki galimybė profesiniam augimui. Ji suteikia progą stebėti kitų Europos chorų repeticijas, perimti gerąją praktiką ir užmegzti ryšius su kolegomis dirigentais. Man ši programa leido praplėsti profesines ir kultūrines kompetencijas: turėjau galimybę stebėti Oslo nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro (vad. Klaus Mäkelä) ir mišraus choro (vad. Øystein Fevang) repeticijas ruošiant W. A. Mozarto „Requiem“. Be to, susipažinau su Norvegijos dailės, skulptūros, architektūros šedevrais, nacionaline virtuve ir nuostabia šiaurietiška gamta.
– Kokie darbo metodai nustebino ar įkvėpė?
– Didelį įspūdį paliko vokalinės pratybos, kuriose buvo derinamos sudėtingos vokalinės, intonacinės ir ritminės užduotys – tai rodo aukštą kolektyvo meninį pasirengimą. Taip pat sužavėjo dirigento profesionalumas: jo gebėjimas pozityviai ir su humoru teikti pastabas, subtiliais ir tiksliais gestais, veido mimika bei kūno kalba perteikti emocijas orkestrui ir chorui taip kuriant vientisą interpretaciją.
– Kuo Norvegijos chorinė tradicija skiriasi nuo Lietuvos? Ar pastebėjote unikalių dirigavimo, vokalo lavinimo ar repertuaro formavimo bruožų?
– Sužinojau, kad lietuvių ir norvegų chorines tradicijas sieja gilios dainavimo šaknys, tačiau jas skiria religinis kontekstas: lietuvių muzikinę kultūrą formavo katalikybė, o norvegų – protestantizmas, kuriame kolektyvinis giedojimas turi ypač gilias tradicijas. Pokalbiai su choristais ir viena lietuve, dainuojančia šiame chore, leido suprasti, kad norvegams chorinis dainavimas yra ne tik meninė veikla, bet ir svarbi laisvalaikio bei saviraiškos dalis.
– Ar ši patirtis paskatino jus į repertuarą įtraukti naujų kūrinių ar aranžuočių?
– Kadangi stebėjau vien tik W. A. Mozarto „Requiem“ parengimą, naujų kūrinių neparsivežiau. Tačiau kelias šio kūrinio dalis įtrauksiu į artimiausių koncertų programas.
– Kokių naujų dirigavimo ar chorinio darbo metodikų išmokote? Kaip jos gali praturtinti jūsų kasdienį darbą?
– Labiausiai nustebino vokalinių pratybų užduočių kompleksiškumas – šią metodiką ketinu taikyti ir savo darbe. Taip pat įkvėpė dirigento K. Mäkelä gebėjimas konstruktyviai išsakyti pastabas ir aiškiai formuluoti tikslines užduotis, pritaikytas konkrečiai situacijai. Tai esminiai veiksniai, užtikrinantys motyvuotą ir produktyvų darbą su choru.
– Kaip atrodė jūsų dienotvarkė Osle? Ar turėjote galimybę dalyvauti kitose kultūrinėse veiklose?
– Kadangi repeticijos vyko vakarais, likusį laiką skyriau kultūrinei programai: lankiausi Edvardo Muncho muziejuje, Gustavo Vigelando skulptūrų parke, Nacionaliniame dailės muziejuje, Oslo operos ir baleto teatre, kur stebėjau įspūdingą Giuseppe Verdi operos „Otelas“ pastatymą, ir nacionalinėje filharmonijoje. Turėjau galimybę pasigrožėti miesto architektūra ir gamta.
– Kokią patirtį ar idėjas labiausiai norėtumėte perduoti Lietuvos chorvedžiams ir choristams?
– Norėčiau paskatinti chorų vadovus drąsiai išeiti iš savo komforto zonos, megzti tarptautinius kultūrinius ryšius ir dalintis patirtimi – tai neįkainojama profesinio augimo dalis.
Parengė muzikologė
Lukrecija Stonkutė
