Jonas Brigys,
Raseinių Marcelijaus Martinaičio
viešosios bibliotekos bibliotekininkas
[1]Kiekvienas kraštas didžiuojasi savo iškiliausiomis asmenybėmis – Raseiniai taip pat. Kažin ar kam kils abejonių, kad žinomiausias „raseiniškis“ yra Jonas Mačiulis-Maironis, o jo eilės „Už Raseinių, ant Dubysos“ tapo ne tik Raseinių pasididžiavimu, bet ir neoficialiu Lietuvos himnu. Raseiniai nepamiršo savo dainiaus – veikia Bernotų memorialinis muziejus, poeto gimtinėje Pasandravyje kasmet vyksta įvairūs renginiai, 2009 m. poetui po mirties suteiktas Raseinių garbės piliečio vardas, Betygalos gimnazija pavadinta Maironio vardu.
Per dešimtmečius, prabėgusius nuo Maironio mirties, surinkti beveik visi išlikę jo laiškai, prisiminimų trupinėliai ir visa tai sudėta į storas knygas, saugoma muziejų (daugiausia Maironio lietuvių literatūros muziejuje) saugyklose ir archyvų tyloje. Tačiau, atrodo, kad „už kadro“ liko kai kurie tarpukario Lietuvos spaudoje paskelbti straipsniai apie Maironio aplinką, jo tėviškę. Tai nėra betarpiški liudijimai, tačiau jie irgi saugo įdomią, vertingą informaciją. Šiandien „Alio Raseinių“ skaitytojams siūlome vieną tokį mažiau žinomą straipsnį, 1937 m. spalio 27 d. išspausdintą laikraštyje „Ūkininko patarėjas“. Ši publikacija greičiau į poeto gimtinę užklydusio smalsaus turisto įspūdžiai, o ne tyrinėtojo įžvalgos. Atrodo, kad autorius rašo ne tiek apie Pasandravį, kiek apie Bernotus, bet šiuo atveju ne tai svarbu. Čia užfiksuotos buities smulkmenos, poeto įpročiai, charakterio bruožai, kurie padeda geriau pažinti Maironį – žmogų, o ne ikona tapusį Lietuvos nacionalinio identiteto kūrėją. Taigi suteikime žodį panorusiam likti nežinomam straipsnio autoriui.
„Maironis gimė Šiluvos parapijoje Pasandravyje. Apylinkės žmonės ramų, tylų poetą prisimena kiekviena proga. Gyvas būdamas jis į gimtąją pastogę užsukdavo gana dažnai ir praleisdavo ne vieną savaitę laiko. Patyrę, kad pralotas atvažiavo, susirinkdavo ūkininkai, vaikystės draugai pasikalbėti. Poetas nebuvęs kalbus, tačiau įsikalbėdavęs tai apie šį, tai apie tą, tik politikos neliesdavęs, į tokius pokalbius numodamas ranka.
LAZDŲ MEISTERIS
[2]Prie Mačiulių kaimo stūkso didžiulis sodas, o jame sena, plačiašakė liepa. Senesni žmonės pasakoja, kad poetas šią liepą nepaprastai mėgo. Dar besimokydamas praleisdavo po ja visas atostogas, tai su knyga, tai su peiliu ir lazda rankoje. Jaunas būdamas, anot žmonių, lazdas drožinėti jis mėgo ne mažiau kaip knygą. Per atostogas lazdų pagamindavo po keletą, o išvažiuodamas išdalindavo savo draugams. Tačiau patirti, ar kas nors jo darbo lazdą dar turi, nepavyko.
Po ta pačia plačiausia liepa vėlesniais laikais Maironis parašė ne vieną ir eilėraštį. Jis rašydavo visur, jeigu tik turėdavo nuotaikos. Tačiau savo kūrinių nemėgdavo skaityti. Kaimynai tvirtina, kad jį savo raštus deklamuojant negirdėjo nė karto. Bet pasiskaityti duodavo visiems, kas tik panorėdavo.
MAIRONIS STALIUS
Atvykęs į tėviškę, Maironis mėgo ne tik pasėdėti po liepa, bet ir padirbėti prie „varstoto“. Lentų obliavimas jam buvusi priemonė išsiblaškyti, blogai nuotaikai nuvyti. Žmonės pasakoja, kad pralotas dažnai imdavo vaikščioti po sodą tylus, neprakalbamas. Bet po kurio laiko maudavo prie „varstoto“ ir imdavo gaminti lentynas knygoms, tai vėl ko nors. Kurį laiką padirbėjęs būdavo vėl ramus, lyg niekur nieko. Ar yra pas ką nors jo, kaip staliaus, pagamintas daiktas, taip pat neteko patirti.
Maironis mėgdavo teirautis kaimynų, ar jie skaito. Ypač dažnai užklupdavo jaunimą. Jeigu išgirsdavo, kad jaunas žmogus knygų neturi, nepagailėdavo tokiam šiurkštaus žodžio. Bet ypač įpykdavo, jei rasdavo pas ką nors knygą apdraskytą ar numestą kur nors į kampą. Toks gaudavo tokią pirtį, kad net ir dabar puikiausiai prisimena. Po tokių pirčių būdavo susinervinęs ir pats poetas, dėl to kartais nuo „varstoto“ nepasitraukdavo net pietų valgyti.
150 LT KRYŽIUI
Kadaise netoli nuo Pasandravio stūksojo gražus, bet jau senas kryžius su koplytėle viršuje. Kartą šis kryžius buvo rastas apdaužytas, o iš koplytėlės buvo likusios tik skeveldros. Ūkininkai spėjo, kad tai darbas darbininkų, kurie čia pat kasė griovius. Apie piktadarystę pranešė policijai, kuri ėmė ieškoti kaltininkų. Kaip tik tuo laiku pasitaikė būti tėviškėje ir Maironiui. Patyręs, kas atsitiko, jis nuėjo prie sudaužyto kryžiaus, gana ilgą valandą prie jo pastovėjo, o paskui sėdo ir išvažiavo į Kauną.
Ūkininkai pamanė, kad pralotas išvyko, nepakęsdamas krašto, kur kryžiai daužomi. Tačiau pasirodė, kad būta kito reikalo. Ką jis padarė Kaune, niekas nežino, bet nepraslinko ir savaitė, o piktadariai jau buvo uždaryti kalėjime. Netrukus ūkininkai gavo iš Maironio 150 Lt, kad sudaužytojo vietoje pastatytų naują kryžių. Šį kryžių dabar niekas kitaip ir nevadina, kaip Maironio kryžiumi.
TRŪKSTA TIK JO PATIES
Pasandravys atrodo maždaug taip pat, kaip ir seniau. Karo metu buvo gerokai nukentėję trobesiai, jie dabar jau atstatyti, suremontuoti. Nors ir nieko čia nėra, kas žmogų nustebintų, bet ši vieta kiekvienam brangi. Čia kiekvienas kampelis primena didįjį poetą. Atrodo, kad jis ims štai ir išeis iš sodo. Bet jau penkeri metai kaip jis mirė.“
2022 m. sukanka 160 m. nuo Maironio gimimo ir 90 m. nuo jo mirties. Paminint šias sukaktis Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos Knygos muziejuje birželio 29 d. atidaryta garsiajam kraštiečiui skirta knygų, nuotraukų ir archyvinių dokumentų kopijų paroda „Aleksandro ir Onos iš Kurmauskių sūnus. 1862 m. Pasandravys – 1932 m. Kaunas“.