[1]Albinas STAKAUSKAS
Raseinių kraštas niekada nestokojo menininkų, tačiau profesionaliai kūrė ir užsitarnavo pripažinimą tik vienetai. Toks buvo vidutiniosios bei vyresnės kartos raseiniškiams puikiai pažįstamas dailininkas, tapytojas, koliažų kūrėjas, akvarelininkas Bronius Bernotaitis. Todėl, kai „Alio, Raseiniams“ paskambino šviesaus atminimo dailininko našlė Marija Bernotaitienė ir pasiūlė apžvelgti B. Bernotaičio kūrybinį palikimą, nedvejodamas sutikau, kadangi su dailininku taip pat teko nemažai bendrauti. Šis žmogus buvo ne tik žinomas kūrėjas, bet ir apskritai spalvinga asmenybė, kultūriniame gyvenime palikusi ryškų pėdsaką. Kovo 11 d. B. Bernotaičiui būtų sukakę lygiai 70 metų. 2000 m. vasario 14 d. sustojo plakusi dailininko širdis. Prisiminkime šio darbštaus, kūrybingo, doro žmogaus keletą gyvenimo ir kūrybos momentų.
Gabumai atsiskleidė dar vaikystėje
M. Bernotaitienė labai šiltai ir išsamiai „Alio, Raseiniams“ papasakojo apie daugiau kaip tris dešimtmečius Raseiniuose kūrusį ir gyvenusį menininką, parodė rūpestingai išsaugotą parodų medžiagą, anotacijas, lankstinukus, atsiliepimus spaudoje. Tad pradėkime iš pradžių – nuo esminių biografijos faktų. Būsimasis dailininkas gimė 1942 m. kovo 11 d. Kisiniškiuose (Vilkaviškio r.). Kūdikystėje (1945 m.) gyveno tremtyje Vokietijoje. 1963 m. baigė Kauno vidurinę dailės mokyklą. 1975 m. – Lietuvos valstybiniame dailės institute dailės pedagogikos specialybę. Biografijoje pažymima, kad Kauno dailės mokykloje jam nemažą įtaką darė pedagogas ir akvarelininkas Č. Kontrimas, o Dailės institute imtis akvarelės ir tapybos toliau skatino J. Švažas, R. Trečiokaitė–Žebenkienė ir B. Jacevičiūtė. Vėliau darė įtaką E. Urbanavičiaus kūryba ir jo nuoširdi konsultacija. Nuo 1967 m. dailininkas dirbo Raseiniuose. Dailės parodose dalyvavo nuo 1980 m. Surengė parodas Rusijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Benine. Nuo 1986 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1992 m. – grupės „Aqua 12“ narys.
Broniaus meniniai gebėjimai išryškėjo dar vaikystėje, o būdamas moksleivis jis jau gavo pirmuosius užsakymus. Besimokydamas 10-oje klasėje B. Bernotaitis nutapė Jano Mateikos paveikslo „Žalgirio mūšis“ kopiją. Įspūdingo dydžio darbą užsakė
tuometinis Vilkaviškio rajono „Žalgirio“ kolūkis. Anksčiau užrašytuose atsiminimuose dailininkas pasakojo, kad kopijavo iš atviruko. Tuo metu labai trūko gerų dažų, todėl jų ne kartą važiavo ieškoti į Kauną. Jaunojo dailininko kūriniu susidomėjo kaimynai, kiti vilkaviškiečiai. Jie prašydavo leisti pasėdėti greta ir pažvelgti iš arčiau, kaip paveikslo drobėje gimsta Vytautas ir kiti didžiavyriai. Paveikslas buvęs toks didelis, kad jį vargais negalais išnešė iš namo pirmojo aukšto. Bronius savo atsiminimuose teigia, kad už šį darbą gavęs nemažus pinigus.
Namuose gyva menininko dvasia
Apsilankius buvusiame B. Bernotaičio darbo kambaryje apima toks jausmas, lyg menininkas tik valandėlei kažkur išėjęs – aplink gausybė paveikslų, priemonių, neįrėmintų akvarelės lakštų, kai kurie darbai neužbaigti. Ponia Marija patvirtina, jog viskas išlikę taip, kaip dailininkui dar gyvenant. „Taip. Čia jo viskas padaryta, įrengta. Geras, darbštus žmogus buvo. Bronius galvojo dar čia pastatą pratęsti – įrengti paveikslų galeriją“, – atsidūsta šeimininkė.
Nejučiom kalba pakrypsta apie šeimą. Bronius ir Marija susipažino Kaune 1966 metais. Po metų susituokė ir apsigyveno Raseiniuose. Čia gimė ir užaugo vaikai: Audrius – 1968 m., Saulė – 1970 m. ir Giedrius – 1978 m. Vaikai taip pat piešdavo, tiesa, dailė jų pagrindiniu amatu netapo. Labai saviti, įdomūs Giedriaus darbai, atlikti grafikos technika.
Pasak M. Bernotaitienės, Bronius, nors pats būdamas vilkaviškietis, labai greit pamėgo Raseinių miestą ir kraštą, vaizdingas Dubysos apylinkes. Tai buvo retas atvejis, kai profesionalus dailininkas nebėgo iš rajono į Vilnių, Kauną ar Šiaulius,nors turėjo ne vieną pasiūlymą. Užfiksuotose pasisakymuose yra užrašytos tokios kūrėjo mintys: „Dailininko gyvenimas periferijoje turi teigiamų ir neigiamų bruožų. Maža žmonių, kurie tave supranta, profesionalų, su kuriais galėtum pasidalinti mintimis. Antra vertus, čia niekas kūrėjui neprimetama, netrukdoma kurti…“.
B. Bernotaitis neužsisklendė savo kūryboje – jo studijoje, Raseinių kultūros namuose, kuomet jis ten dirbo meninio apipavidalinimo dirbtuvių vedėju, visuomet mėgo lankytis kultūros darbuotojai, kvepėjo kava ir buvo gyvai bendraujama. Dailininko buvo pilna visur: dainavo vyrų ansamblyje, vaidino liaudies teatre, daug keliavo, fotografavo. Suprantama, tuometinis apipavidalintojo darbas taip pat nebuvo dovanėlė menininkui – teko įvairius socrealistinius plakatus piešti ir padėkas kaligrafiškai užrašyti, bet jis niekada nesiskųsdavo.
Mintys tarp potėpių drobėje
Pasak menotyrininko Romo Aleknos, B. Bernotaičio atėjimas į akvarelę sutapo su įdomių ieškojimų ir atradimų laikotarpiu. Bronius nuo pat pradžios, su jam įgimtu spalviniu pojūčiu, ėjo savo kūrybos keliu. Jo kūrybos individualumą sąlygojo
ir dailininko charakterio bruožai – maksimalistinis požiūris į kūrybinius ieškojimus ir darbą. Tie eksperimentai atvedė prie naujo etapo. Akvarelės lakštų kolorito vieningumas, spalvinis skaidrumas ir gilumas suteikė dailininko akvarelinei kūrybai naujų spalvų.
Šių eilučių autoriui kartu su B. Bernotaičiu buvo lemta sudalyvauti menininkų renginyje, kurį surengė vieno laikraščio redakcija. Išliko nemažai Broniaus išsakytų autentiškų minčių. Čia – keletas jų. „Apie tą kūrybą tai tik pats Dievas tegali pasakyti, nes jis žino. O mes nežinom, kaip tai paaiškinti. Kūryba – šventas dalykas. Neįmanoma pasakyti žodžiais. Nieko nežinom. Štai kad ir dabar kankinuosi dėl vieno vienintelio darbo. Gal kai grįšiu iš čia, bus aiškiau. Kuriant niekuomet negalvoji, kas bus. Tikiu, kad ir eilėraščiai patys geriausi būna, kai nerašai. Gali kurti 100 metų ir nieko nesukurti, ir gali viską sukurti per 1 valandą. Kad aš būčiau žinomas Raseiniuose, man užtenka sukurti vieną gerą darbą, ir visi žinos. Pavyzdžiui, Šiluvoje yra Marijos statula, ją žino visi. Juk didieji menininkai, kaip Mikelandželas, Van Gogas, nesukūrė daug, bet jie žinomi visiems. O kaip tai padaryti, žino tik Dievas. Dažnai apie tai šnekamės Dailininkų sąjungoje. Šiandieną jis yra menas, o rytoj – nežinia, gal išmes. Žoromskis padovanojo Lietuvai visus darbus, o atvažiavo ir nepritapo. Yra žmonių, kurie sukuria greitai. Tam žmogus turi būti ir fiziškai, ir psichologiškai švarus. Tuomet, kai niekas netrukdo, kalbi su savo darbu, meldiesi, kad tau kažką duotų, įkvėptų.
O ką duos, nežinai. Ir taip nejučia pamatai, kad kažkas gimė. Dažnai net negalvoju, ką darysiu. Pavyzdžiui, parodai jau darbas turi būti padarytas, o jei dar tik jį darysi – nieko neišeis. Ypač, jei kas užsakys. Kito asmens užsakymas labai varžo. Jei tavęs prašo, tai turi turėti kažką padaręs. Neturi būti prievartos. Juk geriausias vaidinimas, kai kūrėjas nejaučia, kad improvizuoja. Viskas turi būti netikėtai. Kūryba – sudėtingas dalykas“, – sakė B. Bernotaitis.
Pabaigoje – moralas dėl užmaršties
Būtų nedovanotina, jei užmaršties dulkės nusėstų ant tokio žymaus Raseiniuose gyvenusio ir kūrusio menininko vardo. Žinoma, šis tas yra padaryta. Dalis B. Bernotaičio darbų saugoma Raseinių krašto istorijos muziejuje – kaip tik šiomis dienomis veikia paroda ir ją galima aplankyti. Artimiausiu metu planuojama surengti parodą Kaune. Daug prisideda prie dailininko vardo garsinimo mūsų muziejininkai. Gaila, kad nepavyko įgyvendinti vieno kūrėjo sumanymų – įkurti dailės galeriją. Tuomet būtų nuolat veikusi B. Bernotaičio ekspozicija. Galbūt tai dar pavyks įgyvendinti jo artimiesiems. Tačiau tai sunkus uždavinys. Norisi tikėti, kad geros valios žmonių pagalba jis bus įgyvendintas ateityje. Prisiminkime ir mes šią talentingą asmenybę – aplankykime parodą. Beje, tai tik labai maža dailininko palikimo dalis.